Poetas M. Burokas: išmokti pasiversti nematomu

Septynerius metus kaupęs eilėraščius knygai "Švaraus buvimo", vertėjas, poetas, literatūros apžvalgininkas Marius Burokas šiemet gegužę už ją bus apdovanotas "Poezijos pavasario" Maironio premija. Lėto rašymo malonumą atradęs premijos laureatas pasakoja, kad pagrindinė eilėraščių rinkinio idėja cituojama jo viršelyje: "Knygos yra mano takeliai ir sodas". Iš tikrųjų ši citata taikliai atspindi ir paties poeto asmenybę.

Pokalbis su M.Buroku – apie trilogijos ciklą užbaigusią knygą, gebėjimą persikūnyti iš vertėjo į kūrėją ir atvirkščiai, užsienio autorių poezijos vertimų padėtį Lietuvoje ir ateities planus.

– Tapote šių metų "Poezijos pavasario" laureatu – už pernai išleistą poezijos knygą "Švaraus buvimo" jums skirta Maironio premija. Esate minėjęs, kad šio rinkinio eilėraščiai buvo parašyti prieš kelerius metus. Jie, sugulę rankraščiuose, tiesiog laukė savo valandos, o galbūt idėjiškai turėjo priklausyti ankstesniems rinkiniams?

– Rašau lėtai, tad rašymo procesas užsitęsia apie 6–7 metus. Didžioji dalis "Švaraus buvimo" eilėraščių buvo parašyti per tą ilgą laikotarpį nuo praėjusios, 2011 m. pasirodžiusios knygos "Išmokau nebūti" išleidimo. Tiesa, yra keletas kūrinių, kurie netilpo į ankstesnį rinkinį, todėl buvo išspausdinti dabar, tačiau dauguma jų yra nauji. Paprastai tik tada, kai susikaupia tiek eilėraščių, kad pametu jų skaičių, pradedu galvoti apie knygą. Atsiradus daugiau nei 30 kūrinių, užeina noras sudėlioti juos į rišlią visumą.

Esu lėtai rašantis, tad kokiais 2025 m. gal ką nors ir išleisiu.

– Pastarąsias tris jūsų knygas "Būsenos" (2005), "Išmokau nebūti" (2011) ir "Švaraus buvimo" (2018) sieja panaši tematika, rašymo technika. Ar iš anksto buvote numatęs sukurti tokią vientisą seriją, o galbūt taip išėjo natūraliai? Gal jau kirba idėjos apie kitą, visiškai kitokią knygą?

– Iš anksto tikrai nebuvau numatęs, kad šios trys knygos taip susisies. Aišku, jų jungtys gana laisvos – nėra griežtų priežasčių, pasekmių ar santykių. Pirmoji ciklo knyga išleista dar 2005 m., o naujausia – pernai, – per šį laikotarpį būta asmeninio gyvenimo ir mąstymo pokyčių, tad jose susidėliojo mano jausmai ir patyrimai. Sakyčiau, kad rinkinius labiausiai sieja žodis "būti" ir tai, kas slypi po juo. O apie kitą knygą dar tikrai negalvoju, tačiau turiu idėjų pabandyti rašyti ne tik poeziją, bet ir prozą, šiek tiek pakeisti savo rašymo stilių, žiūros tašką. Tačiau apie visa tai kalbėti dar per anksti – "Švaraus buvimo" išleista tik prieš metus, o aš, kaip minėjau, esu lėtai rašantis, tad kokiais 2025 m. gal ką nors ir išleisiu (juokiasi). Vis dėlto rašymas yra neprognozuojamas dalykas – gal rudenį mane užlies įkvėpimas ir parašysiu 30 eilėraščių vienu prisėdimu. Niekada nežinai.

– Kuris eilėraštis iš "Švaraus buvimo" geriausiai atspindi dabartinę jūsų būseną?

– Iš tikrųjų visos knygos moto yra atspindėtas jos viršelyje. Vienas mano eilėraštis prasideda žodžiais "knygos yra mano takeliai ir sodas" – viršelyje aliuziją į tai ir regime. Kalbant apie dabartinę būseną, net nežinau, kurį eilėraštį įvardijus – vis keičiasi mano paties supratimas, požiūris į juos. Šiuo metu man artimesni pavasario ir vasaros eilėraščiai, pacituosiu vieną iš 62 puslapio. Jis man atrodo labai tinkantis gegužės mėnesiui, nors gal kiek ir niūrokas:

tik dabar suprantu

 

kaip nekenčiu

tos pilkumos

koks lipnus ir viliojantis

paprastas gyvenimas

kaip norėsiu tvarkos

ir baisėsiuosi ja

kaip apsėda ramybė

ir veja iš namų vienatvė

kokie įšilę pušų kamienai

už namo, koks rupus

smėlis, koks žalias

pakalnučių gedulas

 

tik dabar suprantu

– Ne tik rašote, bet ir verčiate poeziją. Tai nelengva užduotis – juk reikia ne tik išversti tekstą, bet ir sugebėti perteikti emociją, žinutę. Kuo dar įdomus šis darbas? Galbūt verčiami autoriai vėliau padaro ir šiokios tokios įtakos jūsų kūrybai?

– Kai tik pradėjau dirbti šį darbą, verčiami autoriai man darydavo daugiau įtakos. O štai jaunystėje jausdavau skaitomų autorių poveikį. Vėliau išmokau atsiriboti nuo kitų rašytojų tiek versdamas, tiek skaitydamas, tiek kurdamas. Vis dėlto dažniausiai verčiu tuo poetus, kurie man iš tikrųjų patinka, todėl jaučiu su jais ryšį arba bent jau žinau, kad sugebėsiu tinkamai perteikti jų balsą ir tekstus. Vertėjo darbo pradžioje įtaką man padarė Charlesas Bukowskis, o vėliau amerikiečių poetas Williamas Carlosas Williamsas ir kiti XX a. pradžios ir vidurio JAV poetai klasikai. Šiuo metu verčiu Walto Whitmano poezijos knygą, tad nežinau – gal mano paties rašymui įtakos ir turės tos ilgos W.Whitmano eilutės bei kosminis jo mąstymas.

Apskritai poezijos vertimas gali būti iššūkis, nors labai sunku apibūdinti šį procesą. Taip pat sudėtinga, kaip ir nupasakoti eilėraščio kūrimą. Kai esi vertėjas, tu moki verčiamą kalbą, žinai, kaip dera sudėlioti sakinį, išmanai rimo ir metro subtilybes, tačiau yra dar kažkoks nepaaiškinamas dalykas. Jeigu pavyksta jį perteikti, tada vertimas geras. Svarbu ir tai, kad versdamas vertėjas turi nuslopinti savo paties balsą ir rašymo stilių, stengdamasis perteikti verčiamo autoriaus rašymo ypatumus. Save patį privalai paversti skaidriu, permatomu arba net nematomu, nes tuo metu esi tiesiog stiklas, kuris per save perleidžia kito rašytojo tekstą. Vis dėlto, ar geras vertėjas yra nematomas, irgi diskutuotinas klausimas. Net ir beprotiškai besistengdamas to išvengti, tu vis tiek į tekstą įneši savo balsą ir stilių. Kiek skirtingų vertėjų, tiek visada bus ir skirtingų to paties teksto vertimų. Šio aspekto neišvengsi, tačiau pageidautina kiek įmanoma labiau save pašalinti iš verčiamo teksto. Iš tikrųjų verčiu ne tik dėl noro pasidalyti patinkančiais tekstais, bet ir dėl kitos priežasties. Kadangi pats eiles rašau ne taip dažnai, versdamas tarsi treniruojuosi – toks darbas padeda nepamiršti rašymo įgūdžių, juos atnaujinti.

Lietuvoje trūksta bendros sistemos – galbūt kokios nors interneto svetainės, kur būtų kaupiami poezijos vertimai iš įvairių kalbų.

– O kokią matytumėte užsienio poezijos vertimo padėtį mūsų šalyje? Galbūt šiai sričiai reikėtų skirti daugiau dėmesio?

– Tikrai derėtų. Išverstų poezijos knygų per metus pasirodo gal trys ar keturios, tad jų tikrai nėra daug. Daugiau vertimų spausdinama kultūrinėje spaudoje, tačiau jie greitai pasimiršta. Lietuvoje trūksta bendros sistemos – galbūt kokios nors interneto svetainės, kur būtų kaupiami poezijos vertimai iš įvairių kalbų. Taip pat norėtųsi, kad ir nedidelių knygelių serijos, kur būtų skelbiamos užsienio poetų eilės. Viso to kol kas nėra, tad užsienio poezijos situacija Lietuvoje yra gana padrika. Dažniausiai vertėjai siūlo savo iniciatyvas versti tam tikrus autorius, o leidyklos nelabai nori prie to dirbti, nes komerciškai poezija nėra sėkminga. Tad per metus pasirodo tik keli išversti rinkiniai – dažniausiai Nobelio literatūros premijos laureatų ar kitų žinomų poetų. Greitai pasirodys ir mano kartu su kolegomis, verčiama W.Whitmano rinktinė. Tad nors situacija nėra labai gera, ji pakenčiama. Vis dėlto norėtųsi sistemingo poezijos leidybos plano, knygų serijos – kad kasmet sistemingai būtų išleidžiama bent kelių pasaulio ar Europos autorių kūryba.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Remis

Remis portretas
Manau konkreciai priplaukes tipas. As tiek neisgerciau
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių