V. Bartulio „Requiem“: iš skausmingos tylos prasiveržusi malda

  • Teksto dydis:

Kauno valstybinėje filharmonijoje nuskambės legendiniu vadinamas kompozitoriaus Vidmanto Bartulio "Requiem". Koncertas dedikuojamas Sausio 13-osios įvykių 30-mečiui ir pirmosioms kompozitoriaus mirties metinėms.

"Atsakingai ir su gėda turiu pripažinti, kad nieko neišmanau apie tembrus, kaip apie muzikos išraiškos dalį, lygiai taip, kaip ir apie tonacijas, garsų spalvas, jų simbolines reikšmes (tai puikiai išmanė Aleksandras Skriabinas ir kiti dori tikri kompozitoriai). Tikrai nelabai žinau, ką dar turėčiau pasakyti, nes nesu tikras muzikantas ar tikras kompozitorius. Todėl man viskas galima, nesu atsakingas už visokias nesąmones, kurių esu padaręs begalę... Ir gal dar padarysiu... Be to, niekada negalvojau apie tokius svarbius gyvenime dalykus kaip tembras... O gaila... Gal pasaulis dabar būtų kitoks, geresnis... Ir visi tada jaustų nenumaldomą norą kasdien nors vieną minutę pagalvoti apie tembrą... Apsivalytų sielas..." – tai citata iš prieš ketverius metus vykusio V.Bartulio interviu su muzikologe Egle Bertašiene. Nežinia, ar panašios mintys sukosi šviesaus atminimo kompozitoriaus galvoje prieš 32 metus, jam rašant vieną monumentaliausių savo kūrinių – "Requiem". Vis dėlto, būtent bendras šio kūrinio emocinis tembras tapo raktu į klausytojų širdis. Apvalančiu sielas ir verčiančiu susimąstyti raktu.

Po kūrinio premjeros muzikologas Giedrius Gabšys rašė: "Gilų mūsų sąmonės pjūvį atskleidžia V.Bartulio "Requiem". Jis skirtas žuvusiems už Lietuvos laisvę ir buvo parašytas, vos tik atsirado pirma proga viešai pagerbti jų atminimą, – 1989 m. birželio 14-ąją. Todėl šis kūrinys – tikras prasiveržimas iš ilgos nebylios tylos, apskritai iš formalios duoklės mirusiesiems pasaulietinių formų. Bendrąjį šio "Requiem" pobūdį turbūt nulėmė ta aplinkybė, kad aukos už laisvę dar neatpirktos pergale. Laimėjusieji už savo didvyrius meldžiasi visai kito tipo "Requiem", o V.Bartulio kūrinyje vyrauja apokaliptinė nuotaika. Tai yra malda iš nevilties, malda su priekaištu, gal net tikėjimas su nusivylimu, tikėjimas, nebepasitikint teisingumu."

V.Bartulio "Requiem" buvo parašytas tuometės Lietuvos kultūros ministerijos užsakymu, siekiant paminėti stalinizmo aukas. Kompozitorius norėjo labiau apibendrinančios dedikacijos, nesusijusios su konkrečiu istoriniu laikotarpiu, tad partitūroje atsirado įrašas "Už laisvę žuvusiems". Tai koncertinis "Requiem", tačiau jo struktūra atitinka liturginius kanonus, devynios lotyniškai giedamos dalys – per amžius nusistovėjusią gedulinių Mišių eigą, o instrumentinė "Processio" dalis papildo kūrinio struktūrą teatriniu intarpu.

Kūrinyje galima atpažinti daugelį V.Bartulio unikalaus stiliaus bruožų: paslėptą ar nebedangstomą dramatinę įtampą, neskubrų, bet intensyvų muzikinės medžiagos plėtojimą, vedantį į didžiulius kulminacinius skambesių masyvus, skirtingų muzikų sambūvį kūrinio laike ir erdvėje, iš nevilties gelmių išnyrančius demoniško grotesko epizodus, atkuriančius Paskutiniojo teismo vaizdus, metafiziniu šalčiu stingdančius kaulus, varančius pleištą tarp klausytojo sąmonėje įsigalėjusių stereotipinių įvaizdžių ir čia pat gimstančio išgyvenimo, šiurpinančius ir kartu guodžiančius, atveriančius sielos angas, palydinčius katarsio link...

Tai koncertinis „Requiem“, tačiau jo struktūra atitinka liturginius kanonus, o instrumentinė „Processio“ dalis papildo kūrinio struktūrą teatriniu intarpu.

Kauno valstybinė filharmonija V.Bartulio "Requiem" rengėsi parodyti publikai dar šių metų pradžioje, tačiau dėl pandeminės situacijos teko ne kartą keisti koncerto datą, koreguoti atlikėjų sudėtį, bet pagaliau projektas išvys rampos šviesas. Filharmonijos salėje klausytojai išgirs rinktines ir gausias atlikėjų pajėgas: gros Kauno miesto simfoninis orkestras, Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras "Ąžuolynas", dainuos Kauno valstybinis choras, Kauno berniukų ir jaunuolių choras "Varpelis", solistai Raminta Vaicekauskaitė (sopranas), Egidijus Bavikinas (tenoras) ir Vladimiras Prudnikovas (bosas). Atlikėjams diriguos maestro Robertas Šervenikas, o muzikos audinį papildys Arvydo Strimaičio kurtos vaizdo projekcijos.


Robertas Šervenikas

Dirigentas

Tai jau bus trečias kartas, kai man teks prisiliesti prie V.Bartulio "Requiem". Dirigavau jį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, o šį kartą "Requiem" suskambės Kauno valstybinėje filharmonijoje, scenoje, menančioje ne vieną V.Bartulio kūrinio premjerą. Šis Kauno valstybinio choro sezonas pažymėtas keletu "Requiem": Giuseppe's Verdi, Wolfgango Amadeus Mozarto, Roberto Schumanno, Tigrano Mansuriano. Išties kiekvienas "Requiem", parašytas skirtingu metu, turi savas atsiradimo priežastis. Autorius inspiruoja tam tikri įvykiai, išgyvenimai. Manau, kad "Requiem" šiaip sau niekas nerašo... V.Bartulio kūrinys – ypatingas ir monumentalus, gimęs nepriklausomybės priešaušrio metu. Tuomet atsirado galimybių muzikos kalba pasakyti kažką naujo ir dedikuoti kūrinį iki tol neleistiniems įvykiams, šiuo atveju – pirmųjų trėmimų aukoms. Manau, kompozitorius šią mintį ilgai nešiojo savyje, kol pagaliau išreiškė savajame "Requiem". Laikmetis buvo toks, kad norėjosi kuo greičiau išsakyti tai, kas tapo įmanoma. Niekas tuomet nežinojo, kas bus po mėnesio ar po metų – kur link pakryps istorijos vaga. Niekas nenumatė, kad po metų bus paskelbta nepriklausomybė, o vėliau atvažiuos agresoriaus tankai. Tas jausmų sūkurys, kurį mūsų tauta nešiojo savyje, suteikė autoriui stimulą prabilti nauja muzikos kalba, pasitelkiant tradicinius, klasikinius muzikinės išraiškos būdus.

Robertas Šervenikas. / M. Raškovskio / Lietuvos muzikos informacijos centro nuotr.

Kūrinio atmosfera yra tvirta, bet intymi. Kiekvienas "Requiem" yra ganėtinai tragiškas, bet dažnai tokio žanro kūriniuose spindi dalelė šviesos. V.Bartulio kūrinyje šviesos nedaug. Juk tie, kurie žuvo už laisvę, tuomet dar netapo naujai atgimusios šalies liudininkais. Netgi tie, kurie išgyveno, dar nežinojo, kuo viskas baigsis. Todėl finalinis "Requiem" sirenos garsas perspėja – niekas neturi pabaigos...

Tokiu laikmečiu imtis gedulinių mišių tradiciniu lotynišku tekstu – drąsus kompozitoriaus žingsnis. Bet tai buvo vienas iš būdų išsakyti tam tikrą minčių kodą. Autoriaus muzikinės kalbos tragiškumas čia išreikštas labai bartuliškai: lygus, vidinis, tylus protestas prieš gyvenimo neteisybę, Dievo negirdėjimą, žmonių desperaciją, visišką neviltį. Centrinė kūrinio dalis – "Dies Irae". Čia choro, orkestro ir solistų spalvų, tembrų naudojimas – minimalistinis, bet turintis tam tikrą prasmę. Solistams autorius suteikia daug rečitatyvinės, pasakojimo laisvės, kartu pasitelkia didžiulę dinaminę choro balsų amplitudę, perteikiančią skausmo pojūtį. Tai dalis, turinti V.Bartuliui būdingo grotesko apraiškų, perteikianti ribines žmogaus emocijas: nuo išprotėjimo iki visiško absurdo. Visas kūrinys turi daugybę sluoksnių ir jo muzikinei kalbai netrūksta ironijos ar sarkazmo.

Dramaturgiškai svarbus "Processio" epizodas, išplečiantis tradicinę "Requiem" struktūrą iki dešimties dalių. Tai teatrališkumo apraiška muzikoje, išraiškos priemonė, itin artima V.Bartulio kūrybai. Kita vertus, tai netikėtumo momentas. Dalyje skambantys pučiamųjų disonansai, savita kakofonija, žmogaus vaizduotėje sukuria įvairiausių vaizdinių. Kyla klausimas: kas dalyvauja šioje procesijoje, kodėl ji tokia išvargta, aštri, nualinta ir beprasmė? Kodėl ji ne iškilmingai gedulinga, o panaši į suluošintų žmonių eitynes? Kodėl čia žygiuoja žmonės, praradę bet kokią viltį? O gal tai tiesioginė aliuzija į nelaisvėn ištremtus mūsų žmones?

Žvelgiant iš dabarties pozicijų, finalinė kūrinio sirena asocijuojasi su likusiu blogiu: tuomet žmonės žuvo, mirė iš bado, nualinti darbų Sibiro šaltyje... Ta sirena, jos kauksmas, tęsėsi ir sovietmečiu – iš esmės niekas nepasikeitė, laisvės nebuvo. Ta sirena – priminimas, kad tai, už ką kovėsi pokario partizanai, netapo kūnu ir krauju. Stebuklas įvyko vėliau, atgavus nepriklausomybę. Kažkada V.Bartulis šią sireną pavadino blogio pranašu. Nemanau, kad nūdienos kontekste ji ir vėl taps pranašu. Tai tragiškumo kulminacija, primenanti, kad viskas tęsiasi: tiek politiniame, tiek asmeniniame gyvenime vis dar yra daug neteisybės. Tai malda Dievui, galinga ir padedanti malda, deja, nepakeičianti esamos situacijos taip, kaip to norėtų tauta.

Manau, kad V.Bartulio "Requiem" išties turi ką pasakyti nūdienos žmogui. Tikiu, kad visai gausiai atlikėjų komandai pavyks atskleisti tai, ką mes, muzikantai, matome už parašytų natų, ką naujo atrandame kaskart interpretuodami kūrinį, kokį įspūdį, atmosferą sukuriame koncerto metu. Juk muzikos kūrinio atlikimas – kiekvieno komandos nario įsitraukimas į procesą. Ir ne tik kaip profesionalo, gebančio tiksliai ir švariai pagroti tekstą, bet kaip kūrinio prasmę suvokiančio bei perteikiančio atlikėjo. Tokiame prasmių ansamblyje gimsta tam tikra energija, pasiekianti klausytoją, suteikianti dvasios vibraciją, sukurianti energinį skambesių ir pojūčių lauką. Neabejoju, kad šį lauką kurti padės specialiai šiam projektui sukurtos ir Kauno valstybinės filharmonijos salės erdvei pritaikytos vizualizacijos.

Arvydas Strimaitis

Vizualizacijos autorius

Su V.Bartulio kūryba ir jo "Requiem" susidūriau pirmą kartą. Įspūdis buvo labai netikėtas. Tai – nepaprastai gilus kūrinys. Gilus kaip bedugnė, į kurią gali įnerti ir nebeišlįsti. Kitaip tariant – "Requiem" mane sužavėjo. Kuriant vizualizacijas analizavau tekstinį turinį, Gedulinių mišių liturgiją, ieškojau tekste užkoduotų minčių. Nebandžiau tiesiogiai iliustruoti teksto, o kūriau tarsi atskirą siužeto liniją, pagrįstą kūrinio inspiruojama nuotaika. Mano kūrybos procesui tai būdinga – atspėti nuotaiką ir ją papildyti vaizdiniais, stengiantis neužgožti pačios muzikos. Vizualizacija – daugiau emocinis fonas, neatitraukiantis dėmesio nuo muzikinio kūrinio. Žinoma, neišvengiau tiesioginės aliuzijos į V.Bartulio dedikaciją "Už laisvę žuvusiems". Klausytojai išvys keletą su laisvės kovomis susijusių simbolizuotų epizodų – į miško samanas krentantį ginklą, kurį pasiglemžia gamta, jis suyra, o vėliau – virsta tam tikru ženklu, laisvės simboliu.

Vladimiras Prudnikovas

Solistas, boso partijos atlikėjas

Su V.Bartulio "Requiem" esu nuo pat kūrinio atsiradimo. Dainavau premjeroje ir visuose kituose koncertuose, kur tik buvo atliekamas šis kūrinys. Santykinai galima pasakyti, kad asmeniškai dalyvavau kūrybos procese. Su kompozitoriumi teko dažnai bendrauti. Jis – puikus muzikantas ir puikus žmogus, o jo gebėjimas pamatyti, įsivaizduoti skambantį poetinį ar biblinį tekstą – nepaprastai gilus, nuoširdus ir tikras. Kalbant apie "Requiem", drįsčiau pasakyti, kad V.Bartuliui pavyko atrasti savą harmoniją, atspalvį, tinkamą, regis, amžiniems žodžiams: Kyrie, Sanctus, Benedictus... Kita vertus, jis, kaip ir G.Verdi, kūrė muziką greta esantiems atlikėjams. Kai susitikdavome po kokio nors spektaklio, jis vis klausdavo: "Kaip čia geriau, kaip bosui patogiau dainuoti?" Jis gilinosi į balso specifiką ir paskui tai labai originaliai užrašė. Netgi sakyčiau – įamžino. Man teko dainuoti daug V.Bartulio kūrybos – tiek stambiųjų formų, tiek miniatiūrų. Iš tiesų – tai didžiulė gyvenimo dovana, kvėpuoti vienu oru su tokiais kūrėjais. Šis "Requiem" – vienas iš jo šedevrų, deja, nepelnytai per retai atliekamas. Toks kūrinys turėtų skambėti pasaulio scenose. Jis turi ypatingą vizualinę, sceninę struktūrą. Ypač tai išryškėja šeštojoje dalyje – eisenoje. Fantastiškai sukomponuota dalis, kurios harmonija – tarsi žmogaus verksmas, rauda. Klausydamas šios muzikos tarsi regi tam tikrą veiksmą, atėjimą, išėjimą, prisiminimus... Tai pavyksta retam kūrėjui. Nuo "Requiem" premjeros prabėgo daugiau nei 30 metų, bet kūrinio aktualumas niekur nedingo. Tragedija buvo – tragedija yra. Mes niekada negalime pamiršti savo siekių, savo judėjimo pirmyn dėl laisvės, dėl nepriklausomybės. Mūsų šalies kelyje link išsivadavimo buvo labai daug nukentėjusių žmonių – visiems jiems skirtas šis didingas kūrinys.


Kas: V.Bartulio "Requiem"

Kur: Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada: spalio 8 d. 18 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių