Imperijos griūtis, skambant „Gulbių ežero“ muzikai

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

SSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui atostogaujant Kryme 1991 m. rugpjūčio 19–21 d. Maskvoje mėginta perimti valdžią. Šio nepavykusio pučo bangos pasiekė ir Kauną.

Mėginimas išsaugoti

Tas ankstyvas rugpjūčio 19-osios rytas nelabai nustebino Lietuvos gyventojus – dauguma įsijungusių televizorius išvydo ekranuose „Gulbių ežerą“. „Greičiausiai, vėl kuris iš SSRS kompartijos centro komiteto senolių numirė“, – pagalvojo ne vienas apie įprastą tokiais atvejais vaizdą televizoriaus ekrane. Tačiau šį kartą buvo kitaip.

Įterpti į „Gulbių ežerą“ trumpi pranešimai bylojo apie neva susirgusį atostogaujantį M. Gorbačiovą ir sudarytą Valstybinį ypatingosios padėties SSRS komitetą (vadinamasis GKČP, rusiško pavadinimo Gosudarstvennyj komitet črezvyčajnogo položenija trumpinys), kuris perima valdžią visoje šalyje. Tame komitete buvo M. Gorbačiovo pavaduotojas, gynybos, KGB, VRM vadai. Iš viso – aštuoni asmenys. Komitetas įsakė įvesti visoje SSRS karinę padėtį, išformuoti valdžios ir karines struktūras, uždrausti įvairias organizacijas, neatitinkančias SSRS įstatymų. Tai buvo komunistinės viršūnėlės bandymas nuversti M. Gorbačiovą ir išsaugoti SSRS nuo žlugimo. Tačiau pučas tik pagreitino imperijos galutinį žlugimą ir iškėlė naują jos lyderį – SSRS Aukščiausios Tarybos prezidiumo narį Borisą Jelciną, kuris, užlipęs ant tanko Maskvoje, jį palaikančios tūkstantinės minios akivaizdoje ryžtingai pasmerkė GKČP užmačias – perversmą, ragino visuomenę nepaklusti komitetui.

Neklusniesiems: karceriams buvo skirtas lagerio pastatas. (Valerijono Senvaičio archyvo nuotr.)

Rugpjūčio 22-ąją pučo lyderiai mėgino Kryme susitikti su M.  Gorbačiovu, tačiau šis atsisakė ir vakare sugrįžo į Maskvą, kur paskelbė, kad „visiškai kontroliuoja padėtį“, ir nurodė kariams grįžti į savo kareivines.

Tos dienos rytą vienas kareivis išmetė pro langą raštelį su įrašu: „Mes už Lietuvą, už Jelciną.“ Nežinomas kareivis atspėjo brendusią atomazgą…

Kalbėjo aikštėje

Kaip savo knygoje „Gyvenimo akimirkos“ rašo buvusi Kauno miesto tarybos pirmosios kadencijos deputatė teisininkė Virginija Ina Bedarfienė, Lietuva buvo suinteresuota, kad valdžią SSRS perimtų B. Jelcino šalininkai. Kai Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis paskambino Kauno miesto tarybos pirmininkui Gintarui Pukui ir pranešė apie Sankt Peterburge rengiamą mitingą B. Jelcinui palaikyti, kartu paragino ten išsiųsti kelis deputatus. Į Sankt Peterburgą buvo išsiųsta V. I. Bedarfienė su Valdemaru Gembecku.

Mitingą Žiemos rūmų aikštėje organizavo Sankt Peterburgo meras Anatolijus Sobčiakas ir Galina Starovoitova (ji 1998 m. buvo nužudyta). Renginyje trumpai dalyvavo B. Jelcinas, buvo pakviesti buvusių SSRS respublikų delegatai. „Mitingo esmė – Rusijos demokratijos kelias. Tą kelią tuo metu visi matė su B. Jelcinu. Jo palaikymas mums buvo svarbus. Todėl, kai mitingo organizatoriai išreiškė pageidavimą, kad Lietuvos vardu kalbėtų moteris, atsakomybė teko man. Kaip ir visi, lipau į sunkvežimį, stovėjusį Žiemos rūmų aikštėje. Laikydama rankoje trispalvę, daugiatūkstantinei miniai kalbėjau apie Lietuvos, po 50 metų atsikračiusios priespaudos, džiugesį, apie netektis stalininių represijų metais, apie 1991 m. sausio agresiją ir dar daug apie ką. Kalbėjau rusiškai – juk esu Sibiro tremtinė – visi suprato, sulaukiau ovacijų“, – prisiminė V. I. Bedarfienė.

Kas vyko Kaune?

Pirmajam Kauno miesto tarybos pirmininkui G. Pukui, išrinktam 1990 m. balandžio 5 d., teko didžiulė atsakomybė vadovauti Kaunui ir sausio agresijos, ir rugpjūčio pučo dienomis.

„Prasidėjus pučui, deputatai susirinko į išplėstinį posėdį. Kitos dienos išplėstinio tarybos prezidiumo posėdžio metu man paskambino SSRS Gingkluotųjų pajėgų Kauno karinės įgulos vadas pulkininkas V. F. Chackevičius ir paprašė susitikti. Drauge su manimi į susitikimą su kariškiais pasiryžo vykti tarybos prezidiumo narys Eugenijus Šukys. Tačiau kai V. F. Chadkevičius paskambino dar kartą ir pasiteiravo, kada atvyksime, pasakiau, kad atvyksime, jei sovietų kariškiai apleis užimtus pastatus. Buvo užimta Kauno radijo ir televizijos redakcija, radijo ir televizijos kompleksas Vaižganto gatvėje, Sitkūnų radijo stotis ir kt. Be to, kareiviai patruliavo prie Kauno tiltų ir kitose vietose. V. F. Chackevičius tai išgirdęs pasakė: „Pasiaiškinsiu ir vėl paskambinsiu.“ Ir ką manote? Paskambino ir pranešė, kad dalis pastatų jau laisvi. Tai išgirdę trise – mus su Eugenijumi vežė vairuotojas Volodia – išvažiavome į susitikimą su kariškiais. Vidinėje švarko kišenėje turėjau mažą diktofoną būsimam pokalbiui įrašyti“, – prisiminė G. Pukas.

Protestavo: demonstrantai žygiuoja K. Donelaičio gatve. Pirmoje eilėje ketvirtas iš dešinės – Vytautas Šustauskas.

Susitikimui vadovavo ne V. F. Chackevičius, o SSRS oro desantinių pajėgų vyriausiojo vado pavaduotojas lietuvis generolas leitenantas Osvaldas Pikauskas. Susitikimas vyko Lietuvos tada dar nepalikusios sovietų įgulos komendantūroje, veikusioje Gedimino gatvėje. G. Pukas su E. Šukiu pareiškė, kad savo veikloje vadovaujasi tik Lietuvos valdžios teisės aktais, nurodymais ir nevykdys jokių pučo komiteto nutarimų. Deputatai priminė kariškiams įsipareigojimą nesiimti jokių prievartos veiksmų. Kariškiai teigė nenorintys jokių incidentų mieste, prašė jų neprovokuoti. Su kariškiais buvo sutarta pranešti vieni kitiems, jei kur nors mieste kiltų incidentų tarp kariškių ir civilių.

Drastiškas sumanymas

Grįžę į savivaldybės pastatą, deputatai rado prie jos minią mitinguotojų, kuriuos sukvietė patriotinės jėgos. Nors kareiviai buvo apsupę savivaldybę, tačiau jėgos nenaudojo. Nuo stogo situaciją filmavo dabartinis Seimo narys Kazys Starkevičius. Jokių kivirčų su kariais nebuvo. Susirinkusieji buvo paraginti grįžti į darbovietes, šių vadovai buvo informuoti, kaip veikti įvairiose situacijose. Gyventojams tai buvo aiškinama spaudoje. Juk savivaldybės atstovai jau turėjo patirties sausio agresijos dienomis – savo veiklą pučo dienomis grindė būtent per anuos kruvinus įvykius priimtomis nuostatomis.

Įdomu tai, kad rugpjūčio 23-iąją, kai pučas jau baigė išsikvėpti, į G. Puko kabinetą atvyko Aukščiausios Tarybos (AT) nariai Audrius Butkevičius ir Kazimieras Uoka. Pastarojo vadovaujama Darbininkų sąjunga ketino užmūryti buvusio sovietinio Saugumo pastato Kaune duris. Tai padaryti buvo suplanuota pasibaigus mitingui prie sovietinio tanko K. Baršausko gatvėje – jo dalyviai ketino ateiti prie Saugumo pastato, kur prie centrinių durų jų lauks cemento skiedinys ir plytos.

„Mano supratimu, buvo per drąsu taip elgtis su dar dirbusiais pastate saugumiečiais. Pasiūliau AT deputatams kitą kelią – pasakyti kagėbistams, kad AT deputatai turi valstybės įgaliojimą perimti pastatą. Kauno KGB vadovo Gedimino Bagdono būstinėje jau nebuvo. Radome jo pavaduotoją Kęstutį Puidoką ir kažkokį viršininką rusiška pavarde. Po ilgų derybų buvo pasiektas ir pasirašytas su jais susitarimas. Tad su K. Uoka ir A. Butkevičiumi nuskubėjome prie tanko pranešti mitingo dalyviams, kad kagėbistai Kaune kapituliavo. Abu AT deputatai tada išskubėjo su šia žinia į Vilnių, o aš grįžau į Saugumo pastatą, kur manęs laukė staigmena“, – teigė G. Pukas.

Pavyko atsiimti pastatą

Pasirašę susitarimą, saugumiečiai pasiskambino į VRM pasitikslinti informacijos ir sužinojo, kad nebuvo jokio įsakymo perduoti pastatą savivaldybei. Tada G. Pukui teko ryžtis K. Puidoko akivaizdoje skambinti į VRM dėl pastato perėmimo. Gerai, kad atsiliepė supratingas ministro Marijono Masiukonio pavaduotojas, kuris tinkamai įvertino situaciją pagal tvirtą ir kartu atsargią G. Puko kalbą. Jis paprašė G. Puko perduoti telefono ragelį K. Puidokui ir pasakė jam, kad tas ministro pavaduotojas, su kuriuo jis kalbėjęs, nieko nežinojęs apie nutarimą grąžinti KGB pastatą savivaldybei, nes tai nebuvo jo veiklos sritis.

Taip buvo gautas leidimas antspauduoti visas KGB būstinės duris. „Tam darbui atlikti reikėjo liudininkų. Išėjęs pro duris į gatvę, sutikau prie Saugumo pastato durų Lietuvos radijo ir televizijos Kauno programų direkcijos direktorių žurnalistą Raimondą Šeštakauską. Paprašytas padėti, jis sutiko. Visos durys buvo užantspauduotos Kauno miesto tarybos ir KGB Kauno skyriaus antspaudais, Susitarimo punktai buvo įvykdyti“, – prisiminė G. Pukas.

Žurnalistai susivienijo

Kaip ir sausio agresijos dienomis, per pučą Kaune vietoj kelių laikraščių vėl išėjo vienas – „Laisvasis Kaunas“. Redaktoriai – Teklė Mačiulienė ir Kazys Požėra. Kauno televiziją ir radiją buvo užėmusi okupacinė armija. Žinių šaltinis buvo „Laisvės“ radijas rusų kalba. Informacija iš Kauno jo gyventojams sklido per dabar jau pamirštus radijo taškus butuose, įmonėse, iš savivaldybėje įrengtos radijo studijos. Informacija apie kariškių judėjimus buvo gaunama per taksi, greitosios medicinos pagalbos automobilių, zujusių po miestą, vairuotojus, kuriuos K. Starkevičius vadino „žinių perdavimo linijomis“. Talkino savivaldybei ir Kauno politechnikos instituto (dabar – KTU) studentai, „Švaros“ ir „Kauno vandenų“ žmonės.

Pasak anuomet „Kauno tiesai“ vadovavusios T. Mačiulienės, į redakciją atvykęs sovietinės karinės įgulos Kaune atstovas prašė nepulti spaudoje kareivių ir kariuomenės. Kariškiai nenorėjo konflikto. Pasak K. Starkevičiaus, Kaune dislokuoti sovietinės įgulos kariškiai užtikrino, kad savivaldybė nebus šturmuojama, jei įsakytų tai daryti Lietuvos komunistų vadeiva Mykolas Burokevičius, bet jei įsakymas ateitų iš Maskvos... To „jei“, kaip žinome, nebuvo, ir 1991 m. rugpjūčio 22–23 d. Lietuvos komunistų partija, vadovaujama M. Burokevičiaus, buvo uždrausta, o pats vadas su sėbrais teisiami.

Beje, kariškiai iš Kauno radijo ir televizijos redakcijos išsikraustė rugpjūčio 21 d. Tos dienos rytą vienas kareivis išmetė pro langą raštelį su įrašu: „Mes už Lietuvą, už Jelciną.“ Nežinomas kareivis atspėjo brendusią atomazgą…

Jei būtų laimėję

Vargu ar yra daug žinojusių, ką buvo suplanavęs GKČP daryti su jam neįtikusiais, pasipriešinusiais asmenimis. 1999 m. rugpjūtį vienoje kelionėje į Komijos Respubliką, kuri SSRS metais garsėjo kaip viena didžiausių tremties ir kalinimo vietų, buvęs Kauno apskrities sekretorius Valerijonas Senvaitis sužinojo, kad pučistai buvo atnaujinę buvusius politinių kalinių lagerius ir Lietuvos laisvės kūrėjams, ir gynėjams.

Savanoris: V. Senvaitis karceryje, kuris buvo paruoštas priimti nusikaltusiuosius pučistams. (Valerijono Senvaičio archyvo nuotr.)

„Žurnalisto Raimundo Ylos iniciatyva ir per jo pažintis nuvykau į Komiją šios respublikos 65-ųjų metinių proga. Mane sutiko vienas iš vyriausybės ministrų, kurio pavardė buvo Sosninas. Paprašytas nuvežė mane į vieną jau pradėtą griauti lagerį, kuris nuo Komijos sostinės Syktyvkaro nutolęs į šiaurę maždaug pusšimtį kilometrų.

Buvau nustebintas to, ką pamačiau, – lagerio tvora buvo aiškiai atnaujinta, vainikuota panašia į dabartinę mūsų valstybės sienos apsaugos sistemai priklausančią pjaunančią vielą koncertiną. Tačiau už gana naujos lagerio tvoros buvo galima pastebėti ardomus barakus. Pasidomėjau, kas čia vyksta. Ministras paaiškino, kad lageris buvo atnaujintas dar prieš pučą. Kokiu tikslu? Ministras paaiškino: „Čia viskas buvo paruošta tokiems kaip jūs, lietuviai, jei pučas būtų pavykęs!“ Laimei, nepavyko. Deja, tai buvo tik trumpalaikė Rusijos žmonių pergalė prieš valdžią, kuri šiomis dienomis tikrai nemini pučo sukakties. Mat B. Jelcino statytinis V. Putinas visokiais nežmoniškais būdais siekia atkurti SSRS, kuri oficialiai nustojo egzistavusi 1991 m. gruodžio 25 d., kai atsistatydino SSRS prezidentas M. Gorbačiovas.

Sumanūs: kauniečiai džiaugsmingai palydėjo Radijo ir televizijos redakciją paliekančius kareivius.


Įdomesni įvykiai

Kai pučas pralaimėjo, Lietuvą užgriuvo tarptautinio pripažinimo lavina.

Tuoj po pučo Latvija ir Estija paskelbė apie savo šalių nepriklausomybę.

V. Putinas yra apdovanojęs vieną iš pučistų generolų – Sergejų Surovikiną, kuris 1991 m. vadovavo Tamanės divizijos šarvuotų pėstininkų kolonai, pražudžiusiai Maskvoje per pučą tris žmones. Tolimesni šio generolo kariniai žygdarbiai Sirijoje ir Ukrainoje žinomi visam pasauliui.

Į pirmąją pučo dieną Maskvos gatvėse pasirodžiusių tankų vamzdžius maskviečiai kišo gėles.

GKČP nariai Pskovo fabrike buvo užsakę užsakė 25 tūkst. porų antrankių, kurie turėjo būti atsiųsti į Maskvą, ir 30 tūkst. arešto formų. Maskvos Lefortovo kalėjimas buvo atlaisvintas naujiems kaliniams.

Mitingo esmė – Rusijos demokratijos kelias. Tą kelią tuo metu visi matė su B. Jelcinu. Jo palaikymas mums buvo svarbus.

1991 m. rugpjūčio 19 d. 9 val. ryto B. Jelcinas, vadovavęs didžiausiai SSRS respublikai, t. y. Rusijos Sovietų Federacinei Socialistinei Respublikai (RSFSR), atvyko į jos būstinę Maskvoje (vadinamuosius Baltuosius rūmus), kur su bendraminčiais išleido deklaraciją, konstatuojančią reakcinį antikonstitucinį perversmą. Deklaracija nurodė kariuomenei neprisidėti prie perversmo, taip pat kvietė į streiką, kuris reikalautų suteikti teisę kalbėti M. Gorbačiovui. Deklaracija buvo platinama Maskvoje mėtant skrajutes.

Rugpjūčio 21-ąją, žlungant kariniam pučui Maskvoje, apie pusę vienuoliktos vakaro Aukščiausiosios Tarybos rūmų prieigose Lietuvos savanoriai susirėmė su sovietų armijos specialiosios paskirties dalinio kariais, kurie automobiliu įsiveržė į karių saugomą teritoriją. Pasipriešinimo metu buvo nušautas Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas.

Rugpjūčio 24 d. M. Gorbačiovas atsistatydino iš SSRS komunistų partijos generalinio sekretoriaus pareigų. Prasidėjo SSRS politinės sistemos reforma, kuri iki metų pabaigos pakeitė komunistines valdžios struktūras naujomis. Nepriklausomybę paskelbė dar aštuonios SSRS sąjunginės respublikos. Tarp jų – Ukraina su Baltarusija.

Naujai sukurta SSRS Valstybės Taryba rugsėjo 6-ąją pripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kęstas

Kęstas portretas
Kodėl mūsų, lietuvių, būsto paskolų palūkanos aukščiausios Europoje? Nes skandinavai mato mūsų kareivius, be perstojo važinėjančius su karine technika Lietuvos keliais, todėl bijosi geopolitinės rizikos ir užkelia mūsų palūkanas taip aukštai. Balsuokime už politikus, kurie pažadės sustabdyti šiuos kareivių spektaklius. (Apie mokslą-studijas-ekonomiką)

Jotautas. Humoristinis vaizdelis

Jotautas. Humoristinis vaizdelis portretas
Oi, kaip norėtų Kęstas - Europos Sąjungos subyrėjimo! Kaip jaučiamas nusivylimas, subyrėjus sovietsojūzui. Bet ne tau, berneli, mėlynas dangus, tau vyruti, skurlis raudonas tinka. Lietuva tau „nedemokratinė", tai varyk į Maskoliją, ten demokratija didžiausia, ir kaip tik ten trūksta prigožinų. Artūrai-Kęstai, oi, kaip gaila, kad mes neturime Lietuvoje kiniško komunistinio mokslo, a la marksizmas-leninizmas... Landzcbergiai sunaikino kolūkius, o dabar rengiasi sunaikinti ir vaikų darželius. Šaunuolis Joneli, seneli, koks tu darbštus komentatorius! Kaip ten tavo parapijoje Bažnyčia, kaip ten Kaune žydai - ar tavęs neskriaudžia?

Artūras

Artūras portretas
Aš laukiu kada sugrius eurosojūzo gulagas subures klastojant referendumus totalitarines valstybėles kaip Lietuva. Laukiu kada Lietuva bus laisva ir demokratinė. Laukiu tokios Lietuvos, kurioje nepažeidinėjamos žmogaus teisės ir neliktu politinių kalinių.
VISI KOMENTARAI 84

Galerijos

Daugiau straipsnių