Panašios kaip sesės

Tikriausiai Latvijoje būtų sunku surasti kitą dar labiau į pakaunę panašų kraštą. Dauguva ir Nemunas dovanoja akį traukiančių kraštovaizdžių, galimybę jais mėgautis ne tik riedant dviračiais ar keliaujant pėsčiomis, bet ir laivams skrodžiant upes. Net ir šių kraštų istoriją rašė ta pati ranka: prieš 63 metus užtvenkus Nemuną, buvo užlieti 35 pakaunės kaimai. Pastačius Pliavinių (galingiausią Latvijoje ir ketvirtą pagal galingumą ES) hidroelektrinę ir 1965 m. užtvenktus Dauguvą, jos vanduo prarijo daugybę kaimų, bažnyčių, Persės upės krioklį, netgi unikalų gamtos objektą – Staburago uolą. Atrodė, trūksta tiek nedaug ir toks pat likimas ištiks Kuoknesės pilies likučius.

Tačiau čia pasitvirtino posakis: nėra to blogo, kad neišeitų į gera. Kuoknesės pilis, kurios statybų pradžia siekia 1209 m., dabar atrodo it pakibusi virš vandens ar išlipusi iš jo. Būtent toks įspūdis susidarė žvelgiant į šį istorinių įvykių suniokotą architektūros paminklą nuo laivo „Vigante“ denio. Be to, užtvenkus Dauguvą, susiformavo 27 ha sala, kuri šiuo metu yra tapusi įspūdingu Likimo sodu.

Patrauklu visiems turistams

Kuoknesės pilies griuvėsiai, manau, turėtų būti įdomūs visiems: istorijos mėgėjams (tai daugiau kaip 800 metų liudijimas), asmenukių mėgėjams (atsiveria puikūs vaizdai), vaikams (kam nepatinka užsiropšti ant patrankos!), siaubo turizmo ir virtualiųjų turų gerbėjams, žvejams.

Apie tris pastarąsias kategorijas, kad būtų aiškiau, norisi pakalbėti plačiau. Visoms be išimties infoturo dalyvėms užkliuvo užrašas: „Moku kambaris“, tačiau spėjimas, kad tai bilietų kasa, nebuvo teisingas. Paaiškėjo, kad po tokiu mūsų akimis nekaltu pavadinimu slepiasi kankinimų kambarys su narvu raganoms. Tame įtaise jos būdavo panardinamos į upės gelmes. Jei išplaukdavo, diagnozė – ragana ir po narvu būdavo kuriamas laužas. Kankinimų kambaryje esama ir daugiau prisipažinimams išgauti naudotų įtaisų: tempimo ant stalo ir sienos įranga, krėslas, kuriame sėdėti tenka ant aštrių vinučių.

Virtualiųjų turų gerbėjams turėtų patikti privačia jaunų žmonių iniciatyva sukurta įspūdinga atrakcija, leidžianti Kuoknesės pilies griuvėsius ir Dauguvos upės ir pakrančių panoramą apžvelgti per virtualiosios realybės akinius. Šio unikalaus turo metu galima stebėti tiesiogiai skraidykle filmuojamą vaizdą iš paukščio skrydžio.

O dabar pats laikas suklusti žvejams... Užtvenkta Dauguva tapo šamų rojumi. Kad jiems čia tinka ir patinka, liudija žvejų laimikiai. Labiausiai pasisekė Janiui Ritumui ir Gunarui Grozai – jie 2018 m. sugavo 2,45 m. ilgio šamą milžiną, svėrusį 100 kg. Didžiausias Kauno mariose sužvejotas šamas svėrė 76 kg. Jį 2013 m. ištraukė Audrius Bartašius iš Elektrėnų.

Žingsniai: netrukus prasidės aplinkos prie naujai įrengtos prieplaukos sutvarkymo darbai. / Vilmos Kasperavičienės, Renatos Žagminaitės nuotr.

Pažinčiai dienos neužtektų

Susipažįstant su Likimo sodu kelis kartus užplūdo deja vu. Medeliai, kuriuos anksčiau parke buvo galima sodinti kam nors atminti ar kokiai nors datai įamžinti, savo įvairove priminė Dubravos arboretumą, o keliose vietose pasijutau it Obelynėje.

Likimo sodas – Latvijos laisvės paminklas, XX a. šalies gyventojų, ištremtų, nukankintų dėl savo pažiūrų, atminimo įamžinimo vieta. Sodui sukurti buvo paskelbtas tarptautinis konkursas, kurį laimėjo kraštovaizdžio architektas iš Japonijos Šumnijo Masuno, pasiūlęs idėją žmogaus veiklą ir gamtos procesus sujungti į darnią visumą.

Būtent 100 pasodintų obelų vietoj konkurso laimėtojo siūlytų sakurų 2008 m. tapo oficialia Likimo sodo pradžia. Žavi ne tik originali idėja, bet ir tai, kad kuriant memorialinę vietą prisideda lankytojai: kas akmenėliu Didžiojo kalno akmenynui, o kas ir finansine auka. Už tai, užrašius aukotojo vardą ir pavardę, atsilyginama asmenine trinkele, kuriomis grindžiama obelų alėja, vedanti į amfiteatrą ant Dauguvos kranto.

Gražių vaizdų medžiotojams tikrai patiks terasa, kuri, kaip ir Kuoknesės pilies likučiai, tiesiog kybo virš vandens. Unikali terasos forma leido išsaugoti medžius ir natūraliai integruoti poilsio, sėdėjimo zonas tose vietose, kur atsiveria kvapą gniaužianti panorama.

Likimo sodas – didžiulis, užima 27 ha, tad norint visą jį iššniukštinėti pėsčiomis prireiktų daugiau nei dienos. Skubantiems turistams su objektu susipažinti siūloma riedant šešiaviečiais elektromobiliais.

Lažintis leidžianti prognozė

Vis dėlto didžiausią įspūdį šiame infoture paliko edukacinės programos ir degustacijos, labiausiai įsiminė jas rengiantys žmonės: didesnių ir smulkiųjų verslų savininkai. Mane, kelionių gamtoje, kalnų, miškų ir upių mėgėją, šis pokytis gerokai nustebino. Matyt, tai šalutinis pandemijos ir karantino poveikis, kai paklajoti gamtoje buvo įmanoma, o štai bendravimo ir naujų pažinčių su įkvepiančiais žmonėmis labai trūko.

Dydis: užtvenkus Dauguvą, susiformavo 27 ha sala, kuri šiuo metu yra tapusi įspūdingu Likimo sodu. / „Latvia travel“ nuotr.

Ekskursija kepinant 32 °C karščiui Jaunjelgavoje greičiausiai būtų nepadariusi įspūdžio, skatinančio dar kartą aplankyti šį miestelį ar paraginti čia užsukti kitus keliautojus. Žinoma, turtinga jo istorija, graži promenada palei Dauguvą, rengiami pasiplaukiojimai laivu, tačiau tai įprasto skonio tortas nūdien itin išrankiam turistui. Vyšnia ant torto –  Eduardo Kalkio pastatyta Jaunjelgavos geležinkelio stotis ir būsimasis geležinkelis. Jis, kaip ir stotis, bus mažesnio mastelio – plotis tarp bėgių tesieks 18 cm, o geležinkelio kelias tęsis vos 2 km.

Galiu drąsiai lažintis – šis objektas bus pagrindiniu turistų traukos centru visoje Aizkrauklės savivaldybėje. Pramoga, orientuota į mažuosius, patiks ir suaugusiesiems. Juk kiekviename mūsų gyvena mažas vaikas.

Jaunas vyras savo rankomis ir lėšomis jam priklausančioje žemėje surentė namuką ir jį įrengė kaip senovinę geležinkelio stotį. Tai mažas muziejus, kuriame galima pamatyti traukinių reguliavimo postą, reguliuotojo lazdelę, žurnalą, senutėlį traukinių tvarkaraštį, laidinį diskinį telefoną. Prie „bilietų kasos“ ilsisi senoviškas lagaminas ir rezginė, vadinta sietka, kuri prieš 40–50 metų propagavo tvarumą einant apsipirkti. „Stoties bufeto“ indai keliautojų laukia... duoninėje, kurią puikiai prisimena dabartiniai 50-mečiai. Šis eksponatas E.Kalkio kolekcijoje atsirado ne šiaip sau – būtent Jaunjelgavoje tokios duoninės buvo gaminamos sovietmečiu.

Kol kas stotis vienišauja be traukinuko ir bėgių. Eduardas jau buvo susiruošęs juos tiesti, bet planus, jo žodžiais, pristabdė nuo 700 iki 3 tūkst. eurų pakilusi metalo kaina. Jaunas vyras sakė niekur neskubantis: nei plėtoti projektą, nei vesti, nes žmona greičiausiai prieštarautų jo sumanymui.

Edukacijų sėkmė – charizmatiški rengėjai

Rinkodaros specialistas Bruno Cirulis, gyvenimą sostinėje prieš aštuonerius metus iškeitė į kaimą ir augina 5 tūkst. putpelių. Kai sumažėjo kiaušinių pirkimas, Bruno su žmona ir draugų šeima ėmėsi perdirbimo verslo: putpelių kiaušinius marinuoja, ruošia užtepėles, iš baltymų – bezė, iš trynių – krembriulė, siūlo atšaldytą ir džiovintą putpelių mėsą. „Anksčiau nepanaudotos likdavo paukštelių galvos, dabar jas perka kačių savininkai savo augintinėms. Plunksnomis domisi žvejybos reikmenų gamintojai“, – pasakojo verslininkas. Ūkyje rengiamos degustacijos, o B.Cirulio žmona išpuoselėtame lauko ir žiemos sode, kuriuos vadina Meilės sodo vardu, rengia įvairias senovines tradicijas puoselėjančias edukacijas.

Iš sostinės į gimtinę sugrįžo ir Inesė Kapina. Moteris nusprendė imtis verslo ir pakvietė prisijungti dvi klasiokes, kurios mokyklos laikais net nebuvo geriausios draugės. Moterys įkūrė amatų, poilsio ir mokymo centrą „Maza kapa“. Kadangi centras – ant Persės upės kranto, o verslo partnerių vardai taip pat prasideda raide I, logotipui pasirinkta valtis su trimis I joje. Meninio odos apdirbimo meistrė Inesė kartu su klasiokėmis, saugodama senovinių amatų tradicijas, kuria ir gamina natūralios – stručio, ožiuko, kiaulės – odos raktų pakabukus, pinigines, diržus, apyrankes, kaklo papuošalus, rankines. Mažame Latvijos miestelyje gimusius dirbinius perka net išrankiosios italės. Inesos vairuojama verslo valtelė nėrė į gilesnius vandenis – karantino metu pradėta prekyba internetu.

Atrakcijos: Dauguvos vandenis skrodžia įvairios vandens transporto priemonės. / Vilmos Kasperavičienės, Renatos Žagminaitės nuotr.

Anta Kučerė, ekologinio ūkio „Janavas“ savininkė, nustebina ne tik verslumu, drąsa, bet ir energija, charizma. Ekologišką kosmetiką ir arbatas gaminanti moteris neslepia tris kartus bankrutavusi, kol atrado pelną užtikrinančią veiklą. Tris savaites pasimokiusi Prancūzijoje, inžinierė Anta perprato hidrolatų gamybos procesą, o neseniai pati sukūrė kremą.

2020 m. lapkritį ūkis gavo Žaliąjį sertifikatą – patvirtinimą, kad ūkio veikla vyksta tausojant supančią aplinką, išsaugant kraštovaizdžius, jų biologinę įvairovę ir gerbiant vietos tradicijas. Ne mažesnis patvirtinimas, kad moteris išties myli gamtą, – jos įrengtas takas, kur basomis siūloma įveikti žvyro, akmenukų, žolės ir kitokių paviršių atkarpas, atsigaivinti šulinio vandeniu ar pamerkus kojas kūdroje.

Komentarai

Šarūnas Šukevičius, Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius

Šarūnas Šukevičius. / KRS nuotr.

Kiekvienas projektas praturtina bendradarbiavimo partnerius. Ne išimtis ir „Living Rivers“. Gerąja patirtimi keičiasi Aizkrauklės savivaldybės ir pakaunės verslininkai, turizmo ir kultūros sričių specialistai, didinamas turizmo objektų žinomumas organizuojant infoturus Latvijos ir Lietuvos žurnalistams, gimsta nauji turizmo paslaugų produktai.

Siekiant pritraukti daugiau turistų, susukti filmukai apie prie Nemuno esančius miestelius: Kačerginę, Kulautuvą, Vilkiją, Zapyškį ir Dauguvos skalaujamus Kuoknesę ir Jaunjalgavą. Minėtuose miesteliuose pėsčiųjų žygius praturtins kuriama kelionių vadovo – QR kodų – programėlė.

Mineralinio vandens biuvetė Kulautuvoje, kurioje poilsiautojai mėgsta atsigaivinti mineralų prisotintu vandeniu ir pailsėti akimis klaidžiojant po žavų pušyną, pastatyta būtent šio projekto lėšomis, turizmo infrastruktūrą gerina ir bendradarbiavimo partneriai.

Ilmaras Klaužas, Aizkrauklės savivaldybės administracijos direktorius

Ilmaras Klaužas. / KRS nuotr.

Gera surasti partnerius, su kuriais paprasta ir lengva dirbti. Šioje projektinėje veikloje jūs esate pažengę toliau, mums tenka vytis. Turėjome didelių planų įsigyti senovinių valčių, laivą, kuriame įrengtume ekspoziciją. Pradėjome bendrą projektą su Baltarusija, tačiau nieko iš to neišėjo. Tuomet idėjos autorius prisiminė turįs pažįstamą netoli Kauno, kuris daro valtis. Užteko telefoninio skambučio, ir jis surengė susitikimą su Kauno rajono savivaldybės atstovais. Mus nustebino jūsų organizuotumas, iš karto pasidalijome idėjomis ir nusprendėme jas įgyvendinti kartu. Džiaugiuosi, kad nė viena pusė nesukėlė trikdžių, tai visiškai kitokio lygio bendradarbiavimas nei su baltarusiais.

Raminta Popovienė, Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro direktorė

Raminta Popovienė. / KRS nuotr.

Pagrindinis kelionės tikslas – populiarinti Aizkrauklės savivaldybės turistinius objektus Lietuvoje, paskatinti mūsų šalies turistus susipažinti su Kuoknesės ir Jaunjelgavos miesteliais prie didžiausios – Dauguvos – upės Latvijoje. Birželio pradžioje turizmo darbuotojų ir žurnalistų grupė lankėsi Kauno rajone ir visuomenės informavimo priemonėse jau pasidalijo įspūdžiais apie Kačerginę, Kulautuvą, Zapyškį ir Vilkiją, esančiais prie Lietuvos upių tėvo Nemuno. Tikimės, kad netrukus sulauksime didesnio srauto Latvijos turistų. Kai jau bus baigtos projekto veiklos, tikimės, kad į pakaunę ir Aizkrauklę būsime pritraukę bent po 9 tūkst. turistų.

Mums, centro darbuotojoms, ši kelionė buvo gerosios patirties sklaida, susipažinimas su Kuoknesės ir Jaunjelgavos turizmo centrų veikla, infrastruktūra ir objektais, kurie tarpusavyje yra susiję vienas su kitu, informacijos apie lankytinus objektus pateikimo būdais. 3D formatu pateikiamą informaciją norėtųsi įdiegti ir pas save, rengti virtualiuosius turus. Nors turime išties nemažai, šioje srityje norėtume tobulėti.

Informacija apie projektą

Pavadinimas: Projektas Nr. LLI-474 „Gyvenimas prie upių: turizmo produktų kūrimas, remiantis ankstesne ir dabartine Baltijos šalių istorija“ – „Living Rivers“.

Finansavimas: projektą iš dalies finansuoja 2014–2020 m. Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programa. Projekto išlaidos sudaro 590 149,67 euro, iš kurių 501 627,21 euro (85 proc.) finansuoja Europos regioninės plėtros fondas.

Trukmė: projekto pradžia – 2021 01 01, pabaiga – 2022 12 31.

Partneriai: Aizkrauklės savivaldybė, Kauno rajono savivaldybės administracija, Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras.

Svarbu: jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad straipsnis / reportažas atspindi ES nuomonę.