Sulygino su žeme

Nuo 2017 m. epizodiškai tyrinėjęs Kauno tvirtovės lauko fortifikacinius statinius Arminas Štuopys aptiko, kad Taikos prospekto pabaigoje buvę keturi statiniai gerokai pakitę.

Arčiausiai Taikos prospekto esantis statinys užstumtas gruntu, suformuota lyg ir kalva. Pasak A.Štuopio, 2017 m. virš statinio augo medeliai ir krūmokšniai, tačiau statinio planinė-erdvinė struktūra dar buvo įžvelgiama, ji egzistavo, nors vidinis tūris buvo užterštas šiukšlėmis ir gruntu.

Likęs vienas iš keturių Pirmojo pasaulinio karo statinys suskaldytas ir užverstas betono luitais. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Antro statinio visai nebeliko. Jis sulygintas su žeme, nėra net statybinio laužo, o jo buvusi vieta – sunkiai identifikuojama, nes likęs tik išlygintas gruntas be velėnos. Žvelgiant nuo Taikos prospekto, atrodytų, kad trečiasis statinys nepaliestas, tačiau įspūdis apgaulingas – priėjus arčiau matyti, kad likusi tik jo pusė. Kita dalis nugriauta. Anot tyrinėtojo, gal tiesiog nespėta baigti.

Ketvirtasis sklype esantis statinys taip pat apgriautas. Statinio formos likusios, tačiau jis suskaldytas, vidun suversti betono luitai, o ant stogo šviežiai supilta grunto krūva. A.Štuopys tvirtina, kad 2017–2018 m. grunto ant stogo nebuvo, o šiemet pavasarį, kai jis apžiūrėjo statinį, dar nebuvo susiformavusi velėna.

"Pagal statybinių mašinų ir sunkvežimių paliktus pėdsakus sprendžiu, kad griovimo darbai buvo atliekami iki 2021 m. balandžio pradžios, gal kovo antrojoje pusėje, tačiau ne šią žiemą", – kultūros paveldo suniokojimo laiką spėjo tyrinėtojas.

A.Štuopys taip pat nurodė, kad už maždaug 50 m nuo suniokotų statinių yra dar trys, tikėtina, Kauno tvirtovės statinių grupei priklausantys pastatai. Jie nepatenka į privataus sklypo, kuriame buvo keturi suniokoti statiniai, ribas ir yra nepaliesti, tik užversti šiukšlėmis.

Už maždaug 50 m esantys dar trys panašūs statiniai liudija, kad čia buvęs statinių kompleksas. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Retas įžūlumas

Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vyriausiasis specialistas Andrius Liakas patvirtino, kad A.Štuopio pranešimas apie suniokotą Pirmojo pasaulinio karo palikimą pasitvirtino.

Privačiame sklype stovėję keturi statiniai buvo ne kartą aprašyti. Jų būklė užfiksuota kultūros vertybių registre vertinimo tarybos akte ir atlikta fotofiksacija. Tad Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus specialistui nebuvo sunku palyginti jų būklę dabar ir kokia buvo užfiksuota anksčiau.

"Man sunku pasakyti, ką savininkai žinojo, bet Nekilnojamojo turto registre visi jie buvo registruoti kaip ypatingi kultūros paveldo statiniai, visi turėjo unikalius numerius. Manyčiau, kad matydamas dokumentuose įrašus savininkas turėjo žinoti, jog tai yra ypatingi kultūros paveldo statiniai", – neabejojo A.Liakas.

Anot specialisto, sklypas Taikos prospekte priklauso dviem bendraturčiams. Kultūros paveldo registravimo sistemoje nėra dokumentų, kad žemės savininkai kada nors būtų kreipęsi į departamentą dėl minimų slėptuvių. Su savininkais departamentui nepavyko susisiekti, nes registre nenurodyti jų kontaktai.

Kultūros paveldo departamentas kreipėsi į Kauno policiją, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl didelės kultūrinės vertės turto sunaikinimo. Bus sudaryta komisija, kuri nustatys, kokia žala padaryta valstybei ir kokiu būdu statiniai gali būti atkurti.

"Tikimės, kad ikiteisminis tyrimas nustatys ir motyvus, kodėl šie objektai buvo nugriauti. Kad viename sklype būtų visiškai sunaikinti du kultūros paveldo objektai, galima sakyti, netgi trys, nes pastarojo likę mažiau nei pusė, yra retas atvejis", – įžūlumo mastą mėgino nusakyti A.Liakas.

Griaunamo statinio viena siena palikta taip, kad pridengtų griovimo darbus. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Karinė bazė

Nugriautas ir dar likusias kultūros paveldo vertybes istorikai vadina Pirmojo pasaulinio karo Palemono–Narėpų gynybinių įtvirtinimų linijos prie Kauno tvirtovės statiniais.

Apie suniokojimą Kultūros paveldo departamentui pranešęs tyrinėtojas A.Štuopys pasakojo, kad 1915 m., kai kapituliavo Kauno tvirtovė ir Rusijos kariuomenė atsitraukė, ją užėmė vokiečiai. Kadangi fronto linija slinko, o tvirtovė buvo pastatyta kapitališkai, vokiečių kariuomenė čia įkūrė savo karinę bazę – tiekimo, aprūpinimo ir ligoninę, žodžiu, viskokioms reikmėms.

Tyrinėtojas tokių duomenų aptiko kai kuriuose tarpukario dokumentuose, nes Lietuvos kariuomenė inventorizavo tuos statinius, todėl yra šiokių tokių aprašymų. Aprašyta pagal faktą – tai, ką matė. Tačiau buvo keli karininkai, tarnavę Kauno tvirtovėje prie carinės Rusijos. Apklausti ir vietiniai žmonės, o jų prisiminimai surašyti.

"Saugodamasi Rusijos kariuomenės kontratakos, Vokietijos kariuomenė planavo, kaip reikėtų ją atremti, nes sandėlius įsirengti gali, tačiau jei atakuotų rusai, per dieną visą turtą iš sandėlių išgabenti vargiai pavyktų, tad sprendė, kaip sulaikyti puolimą", – galimą statinių atsiradimo motyvą mini A.Štuopys.

Tikėtina, jog vokiečiai statė slėptuves, kad, prasidėjus stipriam apšaudymui, kariai turėtų kur subėgti ir tose slėptuvėse pralaukti stebėdami, kas vyksta.

Šaudyti iš tų slėptuvių, A.Štuopio manymu, būtų buvę labai sunku. Nors statiniuose likusios vadinamosios šaudymo angos. Tačiau A.Štuopys nėra tuo tikras, nes jos nepritaikytos šaudyti, o kai kurie statiniai visai be angų. Vis dėlto oficialiai šie statiniai vadinami slėptuvėmis.

Tikimės, kad ikiteisminis tyrimas nustatys ir motyvus, kodėl šie objektai buvo nugriauti.

Intuityvūs gyventojai

Rusų puolimo vokiečiai laukė iš rytų, todėl ir sprendė, kaip sustiprinti būtent rytinę pusę. Anot A.Štuopio, linijoje nuo Pažaislio vienuolyno iki Neries, Kleboniškio miške yra panašių statinių, bet ne tokių pačių.

"Kiek buvo tokių statinių, sunku pasakyti. Jie buvo pastatyti Nemuno ir Neries tarpupyje bei toliau už Neries Domeikavos teritorijoje. Dauguma šių pastatų papuolė į privačius sklypus. Kai kurie žmonės tose slėptuvėse įsirengė sandėliukus uogienėms laikyti, kiti apkasė žemėmis ir pasidarė dekoratyvines kalveles. Kiti visai neįsileidžia", – Pirmojo pasaulinio karo statinių likimu dalijosi A.Štuopys.

Tyrinėtojas mena, kai pastebėjo jau minėtus keturis statinius Taikos prospekte, leidosi jų apžiūrėti, o viename sutiko gyventojų. Čia buvo įsikūrę benamiai. Tyrinėtojas juokėsi, kad benamiai intuityviai atspėjo slėptuvės paskirtį, nes joje buvo įsirengę židinuką, pro viršuje buvusią kiaurymę įleido vamzdį, atstojusį židinio kaminą, o kad per viršų tarp nesandarių betono luitų nebėgtų vanduo, uždengė polietilenu ir gyveno.

Jis atkreipė dėmesį, kas slėptuvių statybos technologija nebūdinga vokiečiams. Mažai naudota medinių lentų – tuo ir skiriasi nuo tipiškos vokiškos statybos. Tuo metu vokiečiai medienos turėjo daug, o ten naudoti rąstai kaip klojiniai.

Galima versija, kad dalį tų statinių galėjo pradėti statyti rusai, tačiau abejonių kelia tai, kad jie net fortų nespėjo baigti.

Vis dėlto abejonių nekelia tai, kad Pirmojo pasaulinio karo laikų palikimas buvo statytas negailint statybinių medžiagų, todėl juos išdaužyti ganėtinai sunku. Pasak A.Štuopio, jokia naujiena, kad savo žemėje kultūros vertybę turintys, bet nenorintys jos puoselėti asmenys griauna pastatus labai gudriai.

Panašiai, kaip ir šiuo atveju Taikos prospekte. Iš gatvės pusės labiausiai matoma slėptuvė pradėta griauti taip, kad likusi viena siena uždengia griovimo liekanas. Santykinai sveikiausią likusią ketvirtą slėptuvę, A.Štuopio spėjimu, greičiausiai buvo rengtasi sudaužyti ir užversti žemėmis.