Šioje sankryžoje stovi paminklinis akmuo, skirtas pažymėti buvusių Kauno geto vartų vietą. 

Minėjimu pagerbti gete kalėję žmonės bei prisimintos Vaikų akcijos aukos.

Ši vieta į istoriją įeina kaip kraupių įvykių simbolis. Iki karo Kaune gyveno daugiau kaip 37 tūkst. žydų. Tik maža dalis jų  sulaukė karo pabaigos.

„Neįmanoma įsivaizduoti ir suprasti, kokie baisūs dalykai čia vyko. Negalime pamiršti tų įvykių, negalime pamiršti čia įkalintų, o po to nužudytų daugybės žmonių“, – kalbėjo Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Fruma Vitkinaitė Kučinskienė, neseniai sulaukusi garbaus devyniasdeštmečio, tuomet buvo vos dešimtmetė mergaitė. Gete ji buvo atsidūrusi su šeima ir kitais artimaisiais iš gausios giminės. 

Tėvams pavyko dukrą išgelbėti suorganizuojant jos pabėgimą iš geto. „Mane iš geto išvedė žydų policininkas. Tai buvo vėlyvas vakaras, kai grįždavo žmonės iš brigadų. Žinojau, kad už to dabar restauruoto namo lauks dvi moterys. Rusės.  Tą vėlyvą vakarą savo tėvą ir brolį mačiau paskutinį kartą“, – susirinkusiems į minėjimą pasisakojo kaunietė. Prisiminimus dar labiau atgaivino nuskambėjusi melodija, pagal kurią ji gete dažnai dainuodavo.

Mamą, kuri taip pat žuvo gete, ji dar matė kiek vėliau po savo išsigelbėjimo. Tačiau iki šiol nežino, kur palaidoti tėvai, brolis ir kiti giminaičiai.

Neįmanoma įsivaizduoti ir suprasti, kokie baisūs dalykai čia vyko. Negalime pamiršti tų įvykių, negalime pamiršti čia įkalintų, o po to nužudytų daugybės žmonių.

Dešimtmetė slapstėsi devynis mėnesius. Konspiracinis vardas buvo Danutė. Per tą laiką dėl saugumo pakeitė vienuolika slapstymosi vietų. Ja rūpinosi vis kiti geri ir bebaimiai žmonės. 

Apie Kauno geto likvidavimą ji sužinojo pačiu baisiausiu būdu. Iš kitos upės pusės, kai buvo vedama pas gydytoją, pati pamatė degančius geto pastatus. Sunku apsakyti kas tuomet dėjosi mergaitės širdyje, tačiau negalėjo net stabtelėti, parodyti nerimo dėl ten likusių artimųjų ar kaip kitaip išsiduoti.    

Šis F. Vitkinaitės Kučinskienės pasakojimas – apie dieną, kai 1944 metų liepos viduryje getas buvo sudegintas, daugiau kaip tūkstantis žydų sudegė arba buvo nušauti, kitaip nužudyti, 5–6 tūkst. išvežta į koncentracijos stovyklas. Išsigelbėjo tik 300-400 žmonių. „Žmonės pasakojo, kad po likvidacijos gete mėtėsi žmonių kūnų dalys. Po to visa tai buvo surinkta ir kartu palaidota“, – atsiduso kaunietė.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kauno getas buvo įsteigtas 1941-ųjų rugpjūčio 15 dieną. Į jį buvo suvaryti ir čia įkalinti Kauno žydai – ir suaugusieji, ir vaikai. Tų pačių metų spalio 29 dieną per Didžiąją akciją IX forte buvo sušaudyta beveik 10 tūkst. Kauno geto žydų. Panašiai tiek nužudyta dar iki įkuriant Kauno getą. 

1943-iųjų rudenį getas buvo pertvarkytas į koncentracijos stovyklą. 1944 m. kovo 27–28 dienomis Kauno gete įvykdyta „vaikų akcija“. Jos metu buvo sunaikinta apie 1 300 vaikų ir senelių – didžioji dauguma išvežti į Aušvicą ir ten nunuodyti, likusieji – sušaudyti IX forte.

Šių skaudžių istorinių įvykių minėjimas iš Vilijampolės persikėlė į Kauno IX forto muziejų, kuriame atidaryta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kęstučio Grigaliūno paroda „Lietuvos žydai, grįžę iš nacių konclagerių“.

Autorius nurodo, kad paroda yra meninio tyrimo „Mirties dienoraščiai“, vykdomo nuo 2008 metų, dalis. Medžiagą apie žydus, išlaisvintus iš nacių konclagerių, surinko pats K.  Grigaliūnas.

Parodą sudaro knyga, į kurią sudėtos 2 700 žydų tautybės asmenų biografijos ir 333 veidų fotografijos su trumpais gyvenimo aprašymais.

„Tai dokumentas apie Lietuvos žydus, išgyvenusius nacių persekiojimus, getus, konclagerius ir sugrįžusius į Lietuvą“, – apie parodą ir knygą sakė K. Grigaliūnas.

Paroda Kauno IX forto muziejuje veiks iki 2024 m. kovo 3 d.