Unikalus visoje šalyje

"Kaunas pirmauja pagal piliakalnių skaičių. Tuo jis ir yra unikalus", – ekskursiją, kurios laikinuoju vedliu sutiko pabūti, liaupsėmis miestui pradėjo archeologas Algirdas Žalnierius.

Piliakalnių Veliuonoje – trys, Vilniuje – du, Vilkijoje ir Ukmergėje – po vieną, Klaipėdoje – nė vieno, užtat Kaunas, pasak jo, gali didžiuotis turįs net šešis: Aukštųjų Šančių, Eigulių, Jiesios, Marvelės, Veršvų ir Vieškūnų.

"Gali būti, kad jų yra ir daugiau", – paklaustas, ar tiesa, kad miesto teritorijoje yra ne vienas, o net du Marvelės piliakalniai, pečiais gūžtelėjo archeologas.

Tiesa, ekskursiją pradėjome ne nuo Marvelės. I–II tūkstantmečio pradžia datuojamą, Nemuno kairiojo kranto aukštumos krašte, Marvelės kairiajame krante, pūpsantį kultūros paminklą rasti labai sunku.

"Reikia važiuoti į Marvelės gatvę, už Kauno vandenvalos įrenginių", – ranka į Lampėdžių tilto ir Akademijos miestelio pusę mostelėjo archeologas. Daugiau nei prieš tūkstantį metų čia esą stūksojo gynybiniai įtvirtinimai, dabar – apžėlusi keturkampio formos aikštelė, į kurią per šakas sunku įbristi, o ir įveikus medžių labirintą vaizdas ten esą niekuo nenustebins.

Kaunas pirmauja pagal piliakalnių skaičių. Tuo jis ir yra unikalus.

Praeitis nėra aiški

Vienų vadinamas Jiesios, kitų – Pajiesio, trečių –  paprasčiausiai Napoleono kalnu, kultūros paveldo objektas lankytojams labiau prieinamas ir dar turi stovėjimo aikštelę papėdėje.

"Važiuodamas pas sūnų dažnai atkreipiu dėmesį į stovinčius automobilius. Tik neaišku, ar juos palieka žvejai, ar kalno gerbėjai, – dirstelėjęs į pažliugusį siaurą takelį, vedantį į viršukalnę, A.Žalnierius abejojo, ar pro šalį važiuojančius miestiečius ir Kauno svečius kopti viršun suviliotų toks vaizdas. – Ant jo nėra ko lipti. Vis tiek per medžius nepamatysite net miesto panoramos."

Darsyk dirstelėjęs į lietaus dulksnoje skendintį Aleksoto seniūnijai priklausantį kalną, archeologas prasitarė apie mįsles, tebegaubiančias jo kilmę. Vieni kalba, esą tai paprasta geologinė kalva, kiti tikina, kad tai piliakalnis, nuo kurio 1812 m. birželio 24 d. Napoleonas stebėjo Prancūzijos kariuomenės persikėlimą per Nemuną.

"Kaip yra iš tiesų, sunku pasakyti. Žinau tik tiek, kad buvusiose gyvenvietėse rasta įvairios keramikos", – pasakojimą ir pažintį su piliakalniais tęsė A.Žalnierius.

Nei tako, nei suolelių

Susigūžęs į striukės atlapus archeologas šoko į automobilį, o fotografui prie vairo mostelėjo naują kryptį – Aukštuosius Šančius. Kirtę K.Baršausko, vėliau – Breslaujos, Prancūzų ir Verkių gatves, stabtelėjome netoliese Karių kapinių ir tekini pasileidome vienu iš kelių Aukštųjų Šančių piliakalnio link vedančių takų.

Jo gale mus sveikino aukuras, ant kurio kiekvieną šeštadienį 10 val. ryte degama ugnis dievams ir deivėms. Vos už kelių žingsnių – ženklas, žymintis, kad lankytojų pėdos mina Aukštųjų Šančių piliakalnio žemę. Tolyn nuo jo driekėsi takas, kuris, pasak vietinių gyventojų, anksčiau buvo medinis.

"Kažkada čia buvo ir suolelių prisėsti. Įsitaisydavome sau dviese ir klausydavome paukščių. Dabar nieko neliko. Labai gaila", – pasikeitusi aplinka nepakeitė Aukštuosiuose Šančiuose jau daugiau nei keturiasdešimt metų gyvenančių kauniečių sutuoktinių įpročio. Bent kelis kartus per savaitę Elvyra ir Bronius iš namų pėstute kulniuoja iki akmeninio aukuro ir viliasi, kad vieną dieną jų akis nudžiugins vaizdas, kuris nuo jaunystės laikų tebeliko atmintyje.

"Nusileidę ir vėl užkopę stačiu molingu taku, apačioje pamatysite nedidelę aikštelę. Tai ir yra tikroji prastai išlikusio piliakalnio dalis. Kol dar medžiai nesužaliavo, galite įžiūrėti Panemunės šilo krantus", – į tolį žvelgė A.Žalnierius.

Užmirštas ir apleistas

Dar viena stotelė, kurioje stabtelėjome, Eigulių piliakalnis. Nors prie posūkio į Kamajų gatvę stovi informacinė lenta, nurodanti kryptį link istorinio paminklo, surasti jį keblu.

Apsukę kelis ratus apie nuosavus namus, galiausiai atsidūrėme akligatvyje ties privačia valda ir kai jau manėme, kad atgal teks kiūtinti nieko nepešus, A.Žalnieriaus akys nušvito. "Radau!" –  sekti paskui jį siauru plyšiu prie tvoros skubino ekskursijos vedlys. Netrukus prieš akis atsivėrė įspūdingos erdvės, kurių horizonte stovėjo Eigulių piliakalnis. Užmirštas, apleistas ir per apaugusias žoles vos matomas.

"Jei neklystu, 1956 m. ant piliakalnio buvo leista statyti namą. Buldozeriai per vidurį išardė pylimą, bandė padaryti privažiavimo keliukąą", – į įdubą kalvoje žvelgė A.Žalnierius. Archeologo Petro Tarasenkos griežtas "ne" tąsyk  sugriovė naujakurių planus – namas neiškilo, tačiau buldozerių pėdsakai liko.

"Manoma, kad 1397 m. ant piliakalnio stovėjo Eigulių pilis. Aikštelė ir pylimas apardyti per Pirmąjį pasaulinį karą kasant apkasus. Čia jau tikrai yra kultūrinis sluoksnis", – juodą žemę, kuri esą yra geriausiai įrodo, kad istorinis paminklas yra  piliakalnis, o ne geologinė kalva, bato nosimi pakapstė pašnekovas. – Rasta čia ir žiestų puodų šukių, ir apdegusio molio tinko gabalų, ir geležinis arbaleto strėlės antgalis."

Nuo Eigulių piliakalnio turėtų gerai matytis Šilainių ir Vilijampolės mikrorajonų vaizdai, tačiau juos gožia styrančios žolės ir medžiai. A.Žalnieriaus manymu, jei ne visus, tai bent dalį augmenijos reikėtų iškirsti.

"Kilo arši diskusija dėl Gedimino kalno – neva tai jam pakenkė iškirsti medžiai. Netiesa. Pažiūrėkite į Veliuoną – medžius iškapojo, o niekas nejuda", – atkirto archeologas.

Džiugina vos vienas

Šilainių ir Vilijampolės seniūnijose mūsų laukė dar vienas –  Veršvų piliakalnis. Apžėlęs ir toks pat atstumiantis kaip likusieji. Maža to, su neaiškiu statusu.

"Kiek žinau, jo šeimininkas iki šiol tiksliai nežinomas", – apie našlaitį nedaugžodžiavo A.Žalnierius.

Ko gero, labiausiai, pasak archeologo, lankytojams yra pritaikytas Palemone šimtmečius skaičiuojantis Vieškūnų piliakalnis. XIV a. ant jo buvo sukalta nedidelė medinė pilis, kuri tarnavo kaip mūrinės Kauno pilies iš pietryčių pusės priedanga. Pilaitė ilgainiui sunyko, o piliakalnį žmonės pamiršo.

"1992 m. jis buvo atrastas ir laikomas vienu geriausiai Lietuvoje išsilaikiusių piliakalnių", – istorinius akcentus dėliojo A.Žalnierius.