Mažais žingsneliais

Idėja, prisiglaudus Panemunės pušų užuovėjoje, įsiklausyti į savo pojūčius, atrasti ryšį su aplinka, vienas kitu ir savimi pačiu, brendo kelerius metus. „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ kviečia miesto rajonų bendruomenes ieškoti savo identiteto ir kartu įgyvendinti vietos kontekstą atspindinčias kūrybines iniciatyvas jau nuo 2018-ųjų.

Šeštadienį vaizdingame Panemunės šile surengtas festivalis atidarė šį mėnesį Kaune vyksiančių panašių renginių, kurie tęsis iki pat rudens vidurio, programą.

Vienas iš festivalio organizatorių – „Kaunas 2022“ ambasadorius Giedrius Bučas, įsikūręs Panemunėje prieš ketverius metus, savo viziją, kaip puoselėti ryšį su gamta, apibūdino taip: „Tai daryti reikia mažais žingsneliais, po truputėlį, žiūrint, jaučiant. Išeiti į gamtą, paklausyti paukščiukų, per langus stebėti besikeičiančius medžius, plaukiančius debesis. Tai ir yra tikrasis nusiraminimas. Tačiau gamta yra mums tik pagalba – mes patys viduje turime nusiraminti, atrasti pusiausvyrą.“

Žinomas visuomenininkas teigė, kad tiki, jog tokie festivaliai padeda atsimerkti, pabūti gamtoje, suvokti savo būtį šioje žemėje.

Iš tikrųjų Nemuno kilpos apsuptame Panemunės šile, kuriame galima išvysti medžiuose tupinčių ančių ar rytais eglių jaunuolyne pusryčiaujančių stirnų, šeštadienį ne vienas atrado dar daugiau stebuklų. Čia vyko tikra puota miško gurmanams.

Daktaro iš Japonijos šešėlis

Festivalio metu kviesta generuoti energiją pojūčių kupinai dienai aktyviuose ryto ritualuose, pasivaikščioti bei pažvelgti į Panemunę ir jos šilą iš naujos perspektyvos bei prižadinti vidinį menininką, prisijungiant prie kūrybinių veiklų.

Pavyzdžiui, patyriminis žygis „Miško maudynės“, kurių rengėja Monika Peldavičiūtė yra sulaukusi ir miško medicinos pradininko – daktaro Qing Li iš Japonijos dėmesio, buvo orientuotas į visus penkis žmogaus pojūčius.

Festivalio dalyviai kviesti kurti ir žemės meno instaliaciją „Šilo portalas“ – rėmo iš medžio šakų papėdėje sudėlioti mandalą iš Panemunės šilo gėrybių, akcentuojant, kad kas tai bebūtų – kankorėžis, medžio gabalėlis, paukščio plunksna, šakelė ar panašiai, viskas turi būti rasta ant žemės, o ne nuskinta.

Festivalio dalyviams siūlyti ir gamtos dailės terapijos užsiėmimai „Medžiai ir molis“. Juose kviesta gydyti Panemunės šilo medžių žaizdas, padarytas laiko bei žmogaus, lipdant ant jų kūrinius iš molio.

Neeilinės stotelės

Daugelis negalėjo praeiti ir pro tapybos gėlėmis dirbtuvės, kuriose tapė pati gamta – gėlių sultimis.

„Mano dirbtuvėse gėlė – ir dažai, ir teptukas“, – teigė augalais tapanti menininkė Jūratė Jukštienė. Čia pat veikė ir jos darbų su grybais, uogomis ar banano žieve ant drobės bei įvairiomis gėlėmis ant popieriaus paroda.

„Mano favoritė – aguona. Iš jos galima išgauti daugiausia atspalvių. Kai kurios gėlės po kurio laiko pakeičia spalvą arba ji nublunka“, – dalijosi savo unikalaus meno paslaptis viešnia iš Šiaulių.

Įsiklausyti į įvairius pojūčius, įkvepiant gamtos kvapo, išgirstant jos muziką bei tiesiogine prasme paragaujant gamtos ar net pamatant joje miestą, festivalio dalyvius kvietė ir Panemunės šile pasislėpusios stotelės.

Jų buvo net penkios. Viena – garso performanso „Šilo garsai“, net sunku pasakyti, kam labiau patikusios – vaikams ar suaugusiems. Antra – miško kvapų, kuriuos reikėjo įvardyti, instaliacijos. Trečia – nuovargio malšinimo masažu po klevais. Ketvirta – „pelėdų kavos“ iš gilių. Ir penkta – trijų fotografijos parodų netikėtose šilo erdvėse. Galerija joms tapo šilo takai.

Duoklė istorijai

Viena iš minėtų parodų buvo nuotraukos, darytos garsių menininkų (Kipro Petrausko, Juozo Gruodžio, Balio ir Vandos Sruogų, Salomėjos Nėries, Juozo Grušo bei Antano Žmuidzinavičiaus) namuose, virtusiuose muziejais, su autentiška tų laikų aplinka.

Ir tai susišaukė su pusketvirtos valandos trukmės ekskursija po Panemunę, tarpukariu buvusią kurortiniu priemiesčiu, į kurią kviesti festivalio dalyviai, dvasia.

Sugrįžti į praeitį festivalio dalyvius kvietė ir Panemunėje gyvenantis fotografas Darius Petrulis –   iniciatyvos plačiajuosčiu tarpukario fotoaparatu įamžinti įvairius bei įvairiai nusipelniusius šio Kauno rajono gyventojus, kuriant jų galeriją socialiniuose tinkluose, autorius. Jo mini studijoje „Panemunės monochromas“, veikusioje festivalio metu, visi norintieji galėjo pasidaryti juodai baltas retro nuotraukas, kurios taip pat atsidurs socialiniuose tinkluose. 

Nepamiršta ir rytdiena

Ratuotiems festivalio dalyviams buvo surengtas tvarus dviračių žygis „Nepalik pėdsako“. Jo dalyviai, turėję įveikti 10 kilometrų, buvo supažindinti su septyniais principais, prisidedančiais prie gamtos tausojimo. Vienas iš jų – tam tikrose situacijose imti pavyzdį iš kačių ir, rengiantis ilgiau užsibūti miške, pasiimti kastuvėlį.

Prie festivalio „Pojūčių šilas“ dvasios derėjo ir vietą jame radęs renginys „Atiduotuvių kiemas“, į kurį kviesti visi, kam rūpi atsakingas vartojimas, tvari mada bei kūrybingumas. O tarp jo dalyvių buvo ir vienas iš Babtuose gyvenančių brolių-medžio meistrų,  prieš porą metų restauravusių vieno iš Kauno simbolių – Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios (Soboro) duris.   

„Miškas mieste ar miestas miške? Ar įmanoma abiejų draugystė? Ir, koks mūsų vaidmuo šių dviejų aplinkų dermėje?“ – klausė festivalio organizatoriai. Į šį klausimą renginio pabaigoje pabandė atsakyti viena iš jo dalyvių – Panemunės senbuvė Aldona.

„Be galo mylėjau šį Kauno kampelį ir anksčiau, bet dabar atradau naujus šio gamtos prieglobsčio lobius. Ir svarbiausia – tokį gausų tokių pačių bendraminčių, pasiryžusių jį tausoti, būrį!“ - teigė ši senjorė, vaikštinėjusi po šilą su anūkais.