Darbo, o juolab pinigų jis turėjo sočiai – namuose Kaune buvo net atskiras kambarys pinigams laikyti. Bet visko turėjo atsisakyti. Taigi šįkart „Emigrantai“ pasakoja apie lietuvį, kuris pirmasis pasipriešino devintojo dešimtmečio reketininkams.

Tais laikais, kai visi bijojo, kai stengėsi vykdyti, ko reikalaudavo Kauno ir kitų miestų dar tik pradėjusios kurtis nusikaltėlių gaujos, Vygantas, visų vadinamas Viga, buvo tas, kuris visam šiam blogiui norėjo priešintis. Deja, kova su banditėliais buvo itin skaudi, sužlugdžiusi visą šio vyro pasaulį.

Geriausia vieta Jungtinėse Valstijose – Čikaga

Dėl tragiškai susiklosčiusių aplinkybių prieš 27 metus, tais gūdžiais 1990-aisiais, Viga susikrovė svarbiausius daiktus ir spruko į Ameriką. Ten turtuolis iš Lietuvos pradėjo visiškai kitokį gyvenimą. Kaune palikęs verslą ir turtus Viga visko ėmėsi nuo nulio.

Kai atvažiavau į Ameriką, kaip ir visi lietuviai, – kaip sakant, rankas, kojas turim, galvą turim, o kalbos trūksta, – pradėjau nuo statybų.

„Kai atvažiavau į Ameriką, kaip ir visi lietuviai, – kaip sakant, rankas, kojas turim, galvą turim, o kalbos trūksta, – pradėjau nuo statybų. Paskui ten darbo sumažėjo, o draugas turėjo kepyklą, tai išvežinėjau produktus parduotuvėms ir restoranams. Ten išdirbau beveik 9 metus. Kadangi uždarbis priklausė nuo komisinių, – kuo daugiau parduosiu, tuo daugiau uždirbsiu, – tai [priėjau iki to, kad] antrą valandą nakties pradėdavau, penktą valandą po pietų baigdavau. Buvo labai mažai miego, užmigau prie vairo ir supratau, kad reikia šią karjerą baigti. Tada draugas iš Lietuvos laikų pradėjo dirbti vadybininku automobilių parduotuvėje Kalifornijoje. Jis žinojo, kad man patinka mašinos, tai pasikvietė mane. Pradėjau dirbti Beverli Hilse, bet nepatiko miestas. Žmonės labai dviveidžiai, labai žiūri, kokios naudos turės. Geriau į Kaliforniją nuvažiuoti atostogų, bet gyventi ten nėra lengva“, – pasakoja Viga.

Dabar laidos žurnalistams rodydamas namais tapusį Orland Parką, jaukų Čikagos priemiestį, Viga sako, kad būtent šios vietos yra geriausios Amerikoje. Šią šalį jis išmaišė skersai ir išilgai, prikaupė be galo daug patirties, todėl lengvai gali palyginti – kaip yra kažkur Teksase arba Floridoje ir kaip yra čia – Ilinojaus valstijoje, aplink Čikagą.

„Pirmiausia čia labai daug pramonės, daug darbų. Jie, palyginti su kitomis valstijomis, gerai apmokami. Tai tikras emigrantų miestas. Ir čia gyvena ne tik Amerikoje didžiausia lietuvių bendruomenė, bet ir lenkų, čekų, bulgarų, slovakų, rusų, ukrainiečių, meksikiečių, italų. Žodžiu, pats miestas turi daug kultūros. Gali pasirinkti – ir labai daug restoranų yra, ir parduotuvių“, – aiškina lietuvis.

Automobilius gražino ir „Žalgirio“ krepšininkams

Amerikoje Viga nuėjo didžiulį ir labai sunkų kelią, kol pagaliau tapo tuo, kuo kadaise buvo ir Lietuvoje, – klestinčiu verslininku. Tiek Kaune prieš beveik 30 metų, tiek dabar Čikagos priemiestyje šis vyras visų gerbiamas dėl savo sugebėjimo gražinti automobilius.

Vos po mokyklos savarankiškai išmokęs liaudyje vadinamojo „tiuningo“, Viga šioje sferoje taip visą gyvenimą ir sukasi: „Turbūt pirmasis pradėjau „spoilerius“ daryti mašinoms, užsiimti mašinų dailinimu. Pradėjau dar 1979 metais.“

Iš mašinų gražinimo Viga ėmė uždirbti tais laikais, kai dar nebuvo galima uždirbti. „Man atrodo, Tarybų Sąjungoje mano kompanija buvo pirma privati kompanija dar prieš [Michailą] Gorbačiovą. [...] Man tai labai atvėrė duris, nes į Kauną atvažiuodavo daug žmonių ir iš Gruzijos, ir iš Armėnijos ir, kai jie pamatė produktus, tai paplito po visą Sąjungą. Na, ir, be abejo, supratau, ką reiškia reklama. Tapome draugais su [Arvydu] Saboniu, [Valdemaru] Chomičiumi, su „Žalgirio“ komanda, krepšininkais. Aš jiems gražinau mašinas ir išėjo taip, kad daug kas atvažiuodavo, pamatydavo jų mašinas ir sakydavo – o, padaryk man mašiną kaip Sabui.“

Klientų būdavo tiek, kad fiziškai Viga negalėdavo visų priimti. Atrodė, kad ši sėkmės istorija niekada nesibaigs, tačiau džiaugsmas buvo per ankstyvas. Netrukus jis suprato, kad tuo laikotarpiu karaliavo nusikaltėliai.

„Uždirbdavau tiek, kad negalėdavau išleisti. 1988-ųjų gale buvau įtrauktas į tą suirutę; man teko girdėti nuomonę, kad visas tas reketas buvo suorganizuotas KGB, valdžios. Kai prasidėjo Sąjūdis, kai Pabaltijys pradėjo kovoti dėl nepriklausomybės, Sovietų Sąjunga, KGB norėjo numalšinti tą politinę kovą nusikaltėlių rankomis“, – sako Viga.

Reketininkai atakavo Molotovo kokteiliais 

Tuo metu būti turtuoliu buvo protu nesuvokiamas dalykas. Anot kauniečio, visi aplink jį jautė, kad anksčiau ar vėliau kam nors užklius, kad gali baigtis labai liūdnai. Savo namuose jis net turėjo pinigų kambarį.

„Neatrodė jis kaip filmuose, bet buvo. [...] Vienas iš mano cechų buvo Latvijoje, Rygoje. Žodžiu, iš Rygos man paskambino ir davė kaip ir signalą, kad pas mane ruošiasi atvažiuoti boksininkai. Kad esu jų taikinyje. Kadangi aš Vilijampolėje gyvenau, mes su „daktarais“ vienoje mokykloje [mokėmės], mano žmona buvo „daktarų“ kaimynė, aš juos pažinojau...“ – pasakoja Viga.

Kai Kaune prasidėjo reketavimai, gyvendamas Vilijampolės rajone Viga galvojo, kad yra saugus. Juk buvo kalbama, kad iš to paties rajono kilę nusikaltėliai savų neliečia, kad kriminalais jie važiuoja užsiimti kur nors toliau. Tačiau iš mašinų gražinimo turtus susikrovęs vyras greitai tapo banditų taikiniu.

Buvo maždaug 10–11 val. ryto. Atvažiavo „kampiniai“ iš grupuotės nuo Vilijampolės, arčiau prie Neries. Aš jų nepažinojau. Jie reikalavo 400 rublių per mėnesį. Jeigu aš per dieną uždirbdavau per 3000, tai 400 buvo kaip kapeikos. Bet buvo principo reikalas.

„Buvo maždaug 10–11 val. ryto. Atvažiavo „kampiniai“ iš grupuotės nuo Vilijampolės, arčiau prie Neries. Aš jų nepažinojau. Jie reikalavo 400 rublių per mėnesį. Jeigu aš per dieną uždirbdavau per 3000, tai 400 buvo kaip kapeikos. Bet buvo principo reikalas. Mes ten apsidalinome žodžiais, pasiunčiau juos... Tikrai nebijojau, galvojau, kas čia dabar, kas tokie... Kitą dieną buvome nuvažiavę pas mano uošvius ir mano mama sakė, kad tuo metu buvo pas mane jų buvo atvažiavę jau per 30“, – prisimena Viga.

Už pasipriešinimą gaujų taisyklėms Vigai greitai buvo atkeršyta. Niekas iš Kauno nusikaltėlių nesiruošė taikstytis su nepaklusniu verslininku.

„Galvoju, čia kažkas bus. Tais laikais ginklų nebuvo, tai tą naktį dėl visa ko jau pasiėmiau kirvį, pasidėjau prie lovos. Na, turbūt kokią 2–3 valandą nakties girdžiu – sprogimas, atsibundu – degam. Žodžiu, jie metė Molotovo kokteilį į langą, bet nepataikė, pataikė į rėmą. Tai tas butelis sudužo už lango ir užsidegė lauke. Bet naktį dar lijo. O kitą butelį metė į garažą – padegė“, – sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis dalijasi „Emigrantų“ pašnekovas.

Pasala pavyko

Aiškaus nusikaltėlių ženklo paklusti jų diktuojamoms taisyklėms Viga nenorėjo pripažinti. Šis vyras nusprendė kovoti iki galo ir jokia kaina netapti reketininkų auka.

„Buvau taip įsiutęs. Išbėgau, nieko nėra, visi dingę, žmona paskambino ugniagesiams, paskui į miliciją. Milicija pasakė – ko jūs čia mums skambinat, mums neduodat miegoti, kaimynams, vienu žodžiu, padėjo ragelį. Aš tuo metu turėjau šiek tiek ryšių su aukštesne milicija, paskambinau Kauno milicijos viršininko pavaduotojui, jis davė komandą, atvažiavo detektyvai, viską apžiūrėjo. Aš iš ryto nuvažiavau pas jį į valdybą aptarti, kas čia dabar bus. Nežinojome, kiek jų gali atvažiuoti, nes praėjusį kartą buvo 30... Tuo metu, man atrodo, milicijoje buvo tokia šešta brigada – atskiras milicijos būrys, niekam nepriklausomas, na, ir dar desantininkų iš armijos iškvietė du sunkvežimius“, – pasakoja dabar JAV gyvenantis lietuvis.

Toji naktis visiems laikams įėjo ne tik į asmeninę Vigos, bet ir visos šalies istoriją. Jis tapo pirmuoju Lietuvoje reketininkams pasipriešinusiu verslininku. Kartu su tuomete milicija suorganizuota pasala kardinaliai pakeitė vyro gyvenimą.

„Aš kaip tik su klientu kalbuosi, žiūriu – viena mašina, antra, trečia, ketvirta. Sakau klientui – tu gal geriau važiuok. Mes turėjome tuos 400 rublių – tą mokestį, įdėjome į voką, surašėme serijinius numerius, o ženklas buvo toks – kai jiems paduosiu pinigus, turiu rankas susikišti į kišenes. Tai reiškė, kad jie jau paėmė pinigus.

Kai tik sukišau rankas į kišenes, girdžiu toks garsas – bubūch!!! Automatiškai atsisukau pasižiūrėti, kas vyksta. Žiūriu, visi bėga į visas puses. Ir ką – tuoj [reketininkus] suguldė. Man gal keisčiausia, kad jie [milicininkai] neturėjo užtektinai antrankių pasiėmę. Neturėjo, kuo surišti, tai išsivėrė diržus iš kelnių ir su diržais surišo. Tuo metu pajutau, kad karą jau pradėjau“, – sako Viga.

Nusprendė gyvybe nerizikuoti

Po šios kovinį filmą primenančios nakties „emigrantų“ pašnekovas tikėjosi ramybės ir taikos, manė, kad tuo viskas ir pasibaigs. Deja, vadinamoji ramybė truko neilgai. Visoje šalyje nuskambėjęs verslininkas supykdė reketuotojus, kalbos apie įvykius Kaune pasklido iki Maskvos.

Viga netruko sulaukti pasiūlymų apsaugai net iš kitų šalių. Turtingą vyrą norėjo įtraukti į tarptautinį gaujų karą.

„Atvažiuoja pas mane iš Maskvos čečėnų mafija ir sako – girdėjom, problemų turi, būk ramus, 5000 rublių už galvą ir nėra. Galvoju – pradėsi dabar žudyti, šaudyti, karas nepasibaigs geruoju. Sakau – ne, susitvarkysiu pats. Po kokios savaitės iš prokuratūros atvažiuoja du prokurorai ir sako – žinom, kas čia vyksta, tu nebijok, bet turime tau pasakyti, kad už tave moka 20 000 rublių. Jie gavo signalą, kad mane kažkas ruošiasi [nužudyti]. Tada supratau, kad pasibaigė mano gyvenimas Lietuvoj“, – pasakoja Viga, tuo metu turėjęs du asmens sargybinius.

Išvykti iš šalies 1990-aisiais buvo kone neįmanoma misija. Tai kainavo didžiulius pinigus, be to, reikėjo turėti pažinčių. Dėl pabėgimo į Vakarus šis kaunietis buvo pasiruošęs atiduoti viską.

„Iš pradžių porą mėnesių buvome politiniai pabėgėliai. Du mėnesius Austrijoje gyvenom, ten buvo paskirstymo punktas. Buvo 4 šalys, kurios tuo metu priiminėjo pabėgėlius: Izraelis, Australija, Kanada ir Amerika. Mes, be abejo, pasirinkom Ameriką, mums truputį lengviau buvo, kadangi aš giminių turėjau – dėdę Čikagoje, tai ir atvažiavau į Čikagą“, – prisimena Viga.

Išvykimas į Ameriką Vigos šeimai reiškė turtingo gyvenimo pabaigą. Vyras sako, kad pinigų kiekis, kurį galėjo su savimi pasiimti, tuo metu buvo labai ribojamas, o persivesti į kažkokias tarptautines sąskaitas nebuvo įmanoma.

„Verslą palikau broliui, jis irgi turėjo problemų. Jo žmonai apipylė veidą su sieros rūgštimi, jie pabėgo į Londoną“, – atskleidžia „Emigrantų“ pašnekovas.

Beveik visi darbuotojai – lietuviai

Vygantas net susigraudina prisiminęs, kaip sunkiai jis pradėjo gyvenimą Amerikoje. Šalis, į kurią plūstą žmonės iš visos planetos, nėra jau tokia svetinga, kaip daugeliui atrodo.

Sugrįžti į automobilių gražinimo verslą Viga norėjo nuo pirmų dienų Amerikoje, deja, kad vėl imtųsi savo senojo amato, prireikė laiko: „Pirmas žingsnis buvo dar 1997 metais. Aš iš pradžių norėjau tą daryti, nuėjau į porą parduotuvių, kurios užsiiminėjo „tiuningu“, bet negalėjau susikalbėti. [...] O 1999 metais, kai mečiau tą kepyklą ir nuvažiavau į Kaliforniją, pradėjau BMW [parduotuvėje] dirbti, bet grįžau, nes ten nepatiko. Tada čia, Čikagoje, nuėjau į BMW parduotuvę ir grįžau žaisti su mašinomis – padariau dėklus stabdžių apkaboms.“

Pradėjęs nuo smulkių darbelių Viga vis labiau plėtėsi, po Čikagos apylinkes netruko pasklisti kalbos apie talentingą lietuvį, kuris paprastus automobilius paverčia kosminiais.

Ir štai dabar – Viga vėl klestintis verslininkas, turintis nuosavą įmonę. Iš Kauno kilusio vyro biure visuomet kalbama lietuviškai – beveik visa Vigos komanda atvyko iš mūsų šalies: „Turiu du vaikinus amerikiečius, o kiti – lietuviai. Jų yra 14. Mano nuomone, pirmi namai – ne namai, o darbas, nes darbe daugiau laiko praleidi negu namuose. Taigi svarbu surinkti gerą komandą.“

Nors lietuvio įmonė generuoja didžiulius pinigus, didelio vadovo Viga nevaidina. Jis pats stengiasi kaip įmanoma daugiau dirbti ir iki šiol pats daro juodus fizinius darbus.

Pirmąkart grįš į nepriklausomą Lietuvą

Amerika kardinaliai pakeitė asmeninį šio vyro gyvenimą. „Su pirmąja žmona draugavom nuo 12 metų. Ji buvo už mane dviem metais vyresnė. Kol esi jaunas, tas labai gerai. Bet paskui pasijutau lyg gyvenčiau ne su žmona, o su mama. Trūko tokio tarpusavio supratimo. [...] Ir taip išėjo, kad sutikau naują žmoną ir, kaip sakant, meilė...“ – pasakoja Viga.

Vyras dabartinį gyvenimą kuria kartu su amerikiete Kim. „Ji dirba statybų kompanijoje. Tai pati stambiausia pasaulyje statybų kompanija, turinti daugiau kaip 900 padalinių ir jos padalinys yra pats stambiausias ir pelningiausias iš visų. Ji yra direktorė, bet dirba nežmoniškai daug. Keliasi po keturių dešimt, o namo grįžta aštuntą ar pusę devynių“, – pasakoja Viga.

Sunku patikėti, bet per tuos visus 27 metus Viga, pabėgęs dar Tarybų Sąjungos laikais, taip niekada ir nebuvo sugrįžęs į nepriklausomą Lietuvą. Bet netrukus tai įvyks. Dar šį mėnesį vyras, kuris yra JAV pilietis ir niekada neturėjo Lietuvos paso, ketina atskristi pirmą kartą aplankyti čia likusios mamos.

Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.