Už ES lėšas įgyvendintas projektas padėjo atskleisti didžiausią Vilkijos privalumą – įspūdingą kraštovaizdį ir padidino susidomėjimą šiuo kraštu. Tuo įsitikinęs ne tik Vilkijos seniūnas Leonardas Deglius, bet ir savaitgaliais čia atvykstantys kauniečiai, užsienio turistai.

Aptiko senovinį grindinį

Pasigrožėti kvapą gniaužiančiais Nemuno vaizdais dabar patogu visais metų laikais. Toliausiai horizontas matyti iš Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje įrengtos apžvalgos aikštelės. Ne mažiau įspūdinga regykla atsiveria nuo skardžio, šalia plento Kaunas – Jurbarkas. 

Nors prasidėjo polaidis, šlaitais netenka klampoti, nes juose įrengti patogūs laiptai, saugios apžvalgos aikštelės, o pakrantėmis driekiasi 800 metrų pėsčiųjų takas.

Prieš dvejus metus Vilkijoje buvo sutvarkytas parkas, prieplaukos aplinka, įrengtas slipas mažiesiems laivams, automobilių ir poilsio aikštelės, kviečiančios miestelio gyventojus ir svečius prisėsti ant jaukių suolelių.

Vietovė, kurioje plyti parkas, pasak L. Degliaus, yra seniausia miesto dalis. Vykdant archeologinius žvalgymus, čia rasta senovinio grindinio akmenų, kurie buvo panaudoti laiptams ir automobilių aikštelei išgrįsti.

Netoli parko, Nemuno krante, išlikusios sinagogos liekanos.

Vienintelis Nemuno keltas

Palei Nemuną ir šalia laiptų išvalyti šlaitai, atlikti sanitariniai kirtimai – pašalinti nudžiūvę ar ligų sužaloti medžiai, menkaverčiai krūmokšniai.

Plenero metu skulptoriai iš medžio išdrožė septynias skulptūras, vienaip ar kitaip susijusias su Vilkijos praeitimi: tai muitininkas su pinigų kapšu, keltininkas, žirgininkas, smuklininkas, vėliavininkas, kalvis ir žvejys.

Šiltuoju metų laiku vandens pramogų mėgėjus turėtų vilioti Nemuno mažųjų laivų nuleidimo ir iškėlimo vieta – slipas. Čia galima išsinuomoti baidarių.

Pavasario nekantriai  laukia ir vienintelio per Nemuną kelto savininkas Romas Chadaravičius. Vilkynės keltas buvo sukonstruotas ant buvusio plaukiojančio krano platformos ir iš nurašytų laivų. Jei nebūtų šio įrenginio, norint patekti į kitą Nemuno pusę, tektų keliauti per Kauną, Jurbarką ar Prienus, o tai didelis lankstas. Tuo metu, kelionė Vilkynės keltu į bet kurį kitoje pusėje esantį tašką sutrumpėja net 60 ar 80 kilometrų. Keliantis keltu galima sutaupyti laiko, pinigų ir papramogauti.

Dažnai užsuka vokiečiai

L. Deglius pasakojo, kad į Vilkiją vis dažniau užsuka vokiečių turistai. Juos domina panemunių istorija: daugybę metų vienoje Nemuno pusėje driekėsi lietuvių, kitoje – kryžiuočių kariniai įtvirtinimai.

Vilkija rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1364 m. Per ją ėjo svarbus sausumos ir vandens kelias Vilnius-Karaliaučius, čia buvo įsikūrusi pirmoji lietuvių muitinė prie Nemuno, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio dvaras. 1792 m. kovo 20 d. Stanislovas Augustas Vilkijai suteikė miesto teises.

XIX a. Vilkijoje gyveno gausi žydų bendruomenė, įkūrusi savo mokyklą ir dvi sinagogas. Teigiama, kad garsusis aludaris Engelmanas čia taip pat turėjo savo namus.

1863 m. ties Vilkija, Karalgirio miške, kunigo Antano Mickevičiaus vadovaujamas sukilėlių būrys susirėmė su caro kariuomene. 1883 ir 1885 m. minima slapta lietuvių mokykla.

1908 m. Vilkija pradėjo plėstis viršutinėje Nemuno šlaito terasoje. Tarpukariu miestelyje veikė medžio apdirbimo įmonė, kailių dirbtuvė, pieninė, vandens matavimo stotis, prieplauka, progimnazija.

XIX a. antroje pusėje ir 1919 - 1948 m. Vilkija buvo valsčiaus centras, 1948 - 1950 m. - apskrities, o nuo 1950 iki 1962 m. - rajono centras.

1973 m. miestelis paskelbtas urbanistikos paminklu. Iki mūsų dienų išliko namas, kuriame 1862-1864 m. gyveno tautosakininkas Antanas Juška. Daug lankytojų atvyksta į A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejų kur vyksta dūdmaišininkų festivaliai, edukaciniai renginiai. 

Tikinčiuosius telkia ant kalno stūksanti 1908 m. statyta neogotikinė Šv. Jurgio bažnyčia. Veikia Vilkijos gimnazija, žemės ūkio mokykla, turgus.