Turi rimtų problemų?

Šį pavasarį dar vieną jubiliejų – 75-metį už grotų sutikęs E. Čekanavičius – jau ne Alytaus kalėjime, kuriame buvo dar šių metų pradžioje, o Pravieniškių 2-ajame kalėjime, kuriame įsikūrusi ir šalies įkalinimo įstaigų ligoninė.

Portalo kauno.diena.lt duomenimis, ten jis buvo perkeltas dėl amžiaus ir sveikatos būklės maždaug prieš pusmetį.

Ir nors, kaip teigiama, dėl minėtų priežasčių jau neturėtų kelti problemų visuomenei, paleisti E. Čekanavičiaus į laisvę anksčiau lapkričio 18-osios, kai baigiasi jam skirta įkalinimo bausmė už eilinį seksualinį nusikaltimą, kurio auka tapo kvaišalais apsvaigintas mažametis, neketinama.

Sulaukė teisėjų užtarimo

Belieka priminti, kad Kauno apygardos teismas už minėtą nusikaltimą prieš mažametį 2011-aisiais buvo skyręs E. Čekanavičiui septyniolikos metų įkalinimą. Tačiau Apeliacinis teismas sumažino šią bausmę iki penkiolikos metų, o Aukščiausiasi Teismas šį sprendimą patvirtino. Todėl įskaičius į tuos penkiolika metų, kuriems E. Čekanavičius pasiųstas už grotų, ir jo suėmimą, trukusį beveik pusantrų metų, iki Kauno apygardos teismo nuosprendžio, jis ir turėtų pasirodyti laisvėje jau šių metų lapkritį.

Kaip jau rašyta, šią bausmę E. Čekanavičius buvo pasiųstas atlikti į Kybartų pataisos namus. Tačiau 2021-ųjų rudenį iš jų buvo iškelti paskutiniai kaliniai, apgyvendinant vietoj šių migrantus. Po šios rokiruotės E. Čekanavičius ir buvo atsidūręs Alytaus kalėjime, kur atliko kameros režimo bausmę ir buvo vienu iš vyresnių šios įkalinimo įstaigos gyventojų, jau nebekeliančių jokių ypatingų problemų.

„Labai nustebtume, jeigu, paleistas į laisvę, jis vėl grįžtų prie savo ankstesnio gyvenimo būdo,“ – dar šių metų pradžioje portalui kauno.diena.lt teigė Alytaus kalėjimo atstovas. Nors ir sutiko, kad mėginti tai E. Čekanavičius gali.

Ervydas Čekanavičius/Tomo Raginos nuotr.

Nepaliovė šokiruoti

Minėtas ilgam nuo visuomenės E. Čekanavičių, mėgusį būsimoms savo aukoms prisistatyti daktaru Andrejumi, izoliavęs Kauno apygardos teismo nuosprendis buvo paskelbtas už tai, kad 2009-ųjų vasarą susipažinęs Vilniaus geležinkelio stotyje su trylikamečiu berniuku, jis atsiviliojo šį į savo namus Kaune, kur apsvaiginęs kvaišalais, seksualiai juo pasinaudojo.

Mažametis po nakties, praleistos E.Čekanavičiaus bute, ryte rastas ant suoliuko prie šio pedofilo daugiabučio.

Eilinė E. Čekanavičiaus auka sunkiai orientavosi aplinkoje ir prisiminė tik tai, kad sausainiai, kuriais jį vaišino buto šeimininkas, buvo keisto skonio.

Po minėto įvykio E. Čekanavičius aštuntą kartą stojo prieš teismą. Šį kartą – dėl seksualinio mažamečio prievartavimo bei neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų ir jų platinimo nepilnamečiams.

Jautėsi visagalis

Po to E. Čekanavičius dar buvo teisiamas ir už kaltinimą jo byloje dėl seksualinio mažamečio prievartavimo palaikiusio Kauno apygardos prokuratūros prokuroro įžeidimą.

Šios bylos nagrinėjimas prasidėjo nuo tradicinio E. Čekanavičiaus šou – nušalinimų, įžeidinėjimų bei replikų. Nepavykus teisiamojo nuraminti, jis buvo pašalintas iš posėdžių salės ir byla nagrinėta be jo. Tačiau vėliau sugrąžintas į baigiamąsias kalbas, E. Čekanavičius vėl elgėsi taip pat.

Bylą už tai, kad jis tada viešai išvadino kaltinimą palaikiusį prokurorą korumpuotu, inicijavo pats prokuroras. Ir Kauno apylinkės teismas 2013-aisiais už tai skyrė E. Čekanavičiui vienerių metų įkalinimą. Nepadėjo ir šio kelis posėdžius skaitytas paskutinis žodis, kuriuo jis mėgino įtikinti teismą, kad yra teisus.

Tačiau už prokuroro įžeidimą skirtas vienerių metų įkalinimas, kalbant teisine kalba, apėmimo būdu buvo subendrintas su E. Čekanavičiaus jau atliekama penkiolikos metų laisvės atėmimo bausme už seksualinį apsvaiginto mažamečio prievartavimą. Ir šios nepadidino.

Dėjosi politine auka

Kaip jau ne kartą rašyta, dėl seksualinio potraukio nepilnamečiams berniukams E. Čekanavičius buvo žinomas teisėsaugai jau nuo 1971 m. Tada jis pirmą kartą stojo už tai prieš teismą. Tačiau buvo pripažintas nepakaltinamu ir pasiųstas priverstinai gydytis.

Apgydytas – 1982-aisiais jis vėl įkliuvo tuometei milicijai. Buvo sučiuptas Kaune – Kalniečių gatvėje veikusioje pirtyje, kai prisistatęs milicininku, „tikrino“ vyrus – čiupinėjo jų lyties organus. Po šio įvykio medikų komisijai ir vėl konstatavus E. Čekanavičiaus nepakaltinamumą, jis buvo išsiųstas į Černiachovskio griežtojo režimo psichiatrijos ligoninę.

Tačiau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, E. Čekanavičius sugebėjo prisišlieti prie saugumiečių psichiniais ligoniais paverstų politinių kalinių reabilitavimo bangos. Įvairiomis progomis Lietuvoje skelbta amnestija jam buvo pritaikyta net tris kartus. Nepaisant to, kad jis darė vis naujus panašius nusikaltimus, vos išėjęs į laisvę.

Nesutrukdė iškalbinga E. Čekanavičiaus praeitis jam mėginti siekti ir politinės karjeros. 1989 m. jis dalyvavo atkuriant Socialdemokratų partiją, tačiau vėliau – ėmus aiškėti jo iškrypėliškiems poreikiams, buvo iš šios partijos pašalintas. Tada E. Čekanavičius ėmė prisistatinėti visuomenės veikėju ir disidentu, įkūrė Žmogaus teisių gynimo sąjungą.

Vilijampolės piktžaizdė

Pasak jau minėto Vytenio gatvės penkiaaukščio, kuriame prieš patekimą už grotų gyveno E. Čekanavičius, buvusios bendrijos pirmininkės, šiuo metu šio garsaus jų kaimyno butas turėtų būti tuščias. Ir pašnekovė negalėjo pasakyti tiksliai, kas dabar šio buto savininkas, nes, jos žiniomis, daugiau kaip prieš 20 metų mirus E. Čekanavičiaus mamai, su kuria jis gyveno, šis kooperatinis butas neturėjo savininko, nes velionė nebuvo susitvarkiusi dokumentų. Tačiau jos sūnus, kreipęsis į notarus, šį butą paveldėjo, tačiau taip pat neužregistravo jo savo vardu.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Anot buvusios šio bendrijos pirmininkės, kadangi po motinos mirties E. Čekanavičiaus praktiškai nemokėjo jokių mokesčių, dėl ko susikaupė nemažos skolos, buvo kreiptasi į teismą. Ir šio sprendimu, už grotų atsidūrusio E. Čekanavičiaus butą ėmė saugoti kažkokia saugos tarnyba, kurią, panašu, kad nusamdė teismo saugoti šį butą įpareigota Kauno savivaldybė arba „Mano būstas“, kuris šiuo metu administruoja jų penkiaaukštį. To reikėjo ir dėl to, kad nepaisant to, jog E. Čekanavičiaus butas – penktajame aukšte, kažkas buvo sugebėjęs išdaužyti jo langus.

Buvusi namo bendrijos pirmininkė teigė, kad eilinį kartą už grotų patekęs E. Čekanavičius iš pradžių dar rašė iš ten jai laiškus. Tačiau ji į šiuos neatsakė.

Pasiteiravus, ar garsusis kaimynas nesiskundė laiškuose prastomis įkalinimo sąlygomis ir nepakenčiamu kitų kalinių elgesiu su juo, atsakyta, kad ne. Jis domėjosi tik kaip gyvena jo buvę kaimynai, kurie, panašu, kad jo grįžtančio visai nelaukia.