Naujasis pasaulio jaunimo čempionas Andrius Gudžius jau ruošiasi šturmuoti ir suaugusiųjų varžybas. Disko metikas pasiryžęs Londono olimpiadoje patekti į finalą.

„Turiu dar vieną istorinį medalį (bronzos - red. past.) iš pasaulio jaunių čempionato. Šalia jo kabės ir šitas“, - žvilgtelėjęs į ant krūtinės kabantį didžiulį auksinį apdovanojimą, nusišypsojo įspūdingu stotu iš minios išsiskiriantis devyniolikmetis A.Gudžius.

Disko metikas iš Kauno antradienį grįžo į Lietuvą šalies lengvosios atletikos metraštį papildęs nauju įrašu. A.Gudžius tapo pirmuoju lietuviu, laimėjusiu pasaulio jaunimo čempionato auksą. To iki šiol nebuvo pavykę padaryti net ir gyvai Lietuvos lengvosios atletikos legendai Virgilijui Aleknai.

Kanadoje vykusiose pirmenybėse trenerio Vaclovo Kidyko auklėtinis penktuoju bandymu nuskraidino 1,75 kg. sveriantį diską 63 m 78 cm. Antras likęs rumunas Andrei Gaga įrankį numetė 61 m 85 cm, o bronzą iškovojęs australas Julianas Wruckas – 61 m 9 cm.

Tai buvo paskutinės A.Gudžio pirmenybės metant jaunimui skirtą diską. Nuo šiol sportininkas, kurį Vilniaus oro uoste pasitiko gėlėmis nešini artimieji ir gausus žiniasklaidos atstovų būrys, varžysis tik su „vyrišku“ 2 kg. svorio įrankiu.

Būsimas Lietuvos kūno kultūros akademijos pirmakursis buvo ryžtingai nusiteikęs nesustoti ir suaugusiųjų turnyruose.

- Koks jausmas būti pasaulio čempionu? - paklausėme A.Gudžiaus.

- Neišpasakytas. Pirmas keletą dienų to net nesupratau. Dabar, grįžęs į Lietuvą ir sulaukęs tiek dėmesio, jaučiuosi pakylėtas. Labai malonu, jaučiu daug emocijų, kokių anksčiau nebuvau patyręs, ir net sunku jose susigaudyti.

- Į rungties finalą patekote tik po paskutiniojo sėkmingo metimo. Nejautėte baimės jį atlikdamas?

- Buvau užtikrintas savimi, tikėjau, kad pateksiu į finalą. Dėl to buvo kur kas paprasčiau varžytis, nes pasitikėjimas savo jėgomis ir technika duoda daugiausia pliusų. Finale buvo jau sudėtingiau. Visi mano metimai buvo gana stabilūs, bet norėjosi kur kas geresnio rezultato. Apgailestauju, kad nepavyko padaryti to, ko tikėjausi - numesti įrankį 67-68 metrus. Gal buvau truputėlį pavargęs po kvalifikacijos, be to, oro sąlygos buvo blogos. Karštis buvo didžiulis, pūtė nepalankios krypties vėjas - diską teko mesti pavėjui.

- Ką sunkiausia buvo nugalėti - orą, varžovus ar patį save?

- Viskas buvo vienodai sudėtinga. Taip, oponentai atsiliko gana smarkiai. Atvirai kalbant, didžiausios konkurencijos tikėjausi ne iš tų sportininkų, kurie užėmė prizines vietas. Bet varžybos pasisuko kitaip.

- Tikėjotės tapti čempionu?

- Kokius pusę metų gyvenau su ta mintimi. Esu toks žmogus, kuris sau kelia aukščiausius tikslus ir stengiasi juos įgyvendinti. Jeigu būčiau galvojęs, kad gal laimėsiu medalį, tuomet „gal“ ir būčiau jį laimėjęs. Kai supranti, kad būtinai reikia laimėti, tuomet ir stengiesi daug labiau.

- Kas pasikeis tapus geriausiu jaunuoju disko metiku pasaulyje?

- Kasdieniniam gyvenime tas titulas man nieko neduos, bet varžybose organizatoriai ir žiūrovai į mane žiūrės visai kitaip. Turėčiau sulaukti daugiau palaikymo.

- Pernai Europos jaunimo pirmenybėse buvote penktas. Kas lėmė tokį šuolį į viršų?

- Praėjusiais metais irgi galėjau turėti aukso medalį, bet, atlikdamas paskutinį metimą, kuris man būtų garantavęs pirmąją vietą, vos užmyniau ant sektoriaus krašto. Tiesiog pritrūko sėkmės, o šįkart viskas buvo idealu.

- Ką laikote savo pagrindiniais mokytojais?

- Mano didžiausi mokytojai yra V.Kidykas ir Albinas Chmieliauskas, o technikos elementų aš „sėmiausi“ iš beveik visų elito metikų. Taip pat ir iš V.Aleknos.

- Kokie tolesni jūsų planai?

- Poilsis ir galbūt dar keletas komercinių varžybų. Kitais metais laukia Europos jaunimo (iki 23 metų) čempionatas. Nenoriu žadėti, bet irgi reikia galvoti apie medalį. Galiausiai - pasaulio suaugusiųjų čempionatas. Londono olimpinės žaidynės? Apie jas ne tik svajoju, bet ir konkrečiai planuoju, kad Londone būtinai reikės patekti į finalą.

- Kur vyks šventė?

- Dar neaišku - viską darome ekspromtu. Kanadoje tikrai dar nešventėme, nes laukė ilga ir sunki kelionė.