Vestuvės tarp griuvėsių

V.Kancleris į Klaipėdą atvyko 1945-ųjų pabaigoje. Valdžia turėjo sumanymą uostamiestyje kurti muzikinį teatrą, nes čia buvo atvykę daug artistų, tarp jų ir Laima Kerniūtė – jauna žavi mergina, kuri krito į akį Vytautui. Jie susipažino teatre, kur abu dirbo. Netrukus susituokė.

"Norėčiau rasti tą vietą, kurioje tada buvo metrikacijos skyrius, kur jie tuokėsi. Bet kokios ten vestuvės, surašė, ir tiek. Tą civilinės santuokos įteisinimą mama prisimindavo su tokiu liūdesiu, nes nebuvo jokios šventės. Kažkokia prarūkytu balsu moteris pasirašė ir sako: "Eikite", – prisiminė D.Kanclerytė.

Nebuvo iš ko tada švęsti, – sistema iš tarybinių žmonių atėmė viską, net asmeninius džiaugsmus.

"Klaipėda po karo buvo griuvėsių miestas – be žmonių, dykynė. Jis gimė, augo pasiturinčioje šeimoje ir staiga teko pradėti gyventi visiškai kitaip. Jis skausmingai išgyveno sistemos melą. Labai nemėgo "rožinių" tarybinių vaidmenų. Tokią vidinę prieštarą tada jautė daugelis", – pasakojo Dalia.

Emigruoti iš Tarybų Lietuvos V.Kancleris niekada neketino. Jis buvo racionalus žmogus ir suprato, kad jo vieta čia. Nors kartą, pildydamas asmeninę anketą, skiltyje apie kilmę V.Kancleris, tarsi pasityčiodamas iš tuometės valdžios, įrašė: "Kilęs iš buožių".

Scenos mohikanas

V.Kancleris sukūrė apie 140 įvairių vaidmenų teatre ir 30 kino bei televizijos filmuose. Pats ryškiausias vaidmuo filme "Tadas Blinda", kuris jį išgarsino. Dar ir šiandien vyresni žmonės atsimena tą nuotykinę televizijos juostą, kurioje V.Kancleris vaidino Edmundą.

Jis nemažai filmavosi ir kitų to meto sąjunginių respublikų kino studijų filmuose. Dažniausiai vadino milijonierius, aristokratus, nacių karininkus.

Po filmo "Laikas nelaukia" pasirodymo V.Kancleris ironizavo: "Retkarčiais bent vaidindamas pabūni milijonieriumi".

"Tai – viena iš tų profesijų, kai žmogus nuolat nori dirbti. Tėvas labai išgyveno, kai spektaklyje negavo Mindaugo vaidmens. Režisierius Povilas Gaidys matė kitaip, jam Mindaugas buvo Vytautas Paukštė ir tai – puikiausias pasirinkimas, nes režisierius įžvelgė Mindauge trapų žmogų, o V.Paukštė jį ir galėjo įkūnyti", – pasakojo Dalia.

Su tėvu apie negautą Mindaugo vaidmenį Dalia niekada nekalbėjo, bet žino, kad jis dėl to labai išgyveno. Kaip ir kitais atvejais, kai teatro lentoje nerasdavo savo pavardės prie naujo spektaklio vaidmenų.

"Augau artistų šeimoje, mačiau tėvą visai kitokį nei scenoje, mačiau jį be jėgų, kai nebegalėdavo nei kurti, nei mokytis tekstų. Mačiau, kaip sunku jam sugrįžti iš scenos. Man teatras tam tikra prasme buvo kaip pabaisa, kuri iš manęs atimdavo tėtį – jo mintis, jausmus. Filme ketinu perteikti jį taip, kaip mačiau pati. Kalbės ir kiti jį pažinoję žmonės, manau, taip susidėlios bendras vaizdas, koks buvo V.Kancleris", – pasakojo Dalia.