Valentino dieną – istorija apie meilę, kurios nepajėgė sutrypti karas. Palangoje gyvenantis 71-erių inžinierius Telesforas Laucevičius savo tėvų Rūtos ir Prano neprisimena, kadangi buvo dar kūdikis, kai juos sušaudė naciai. Nes mama buvo žydė, o tėtis lietuvis ją mylėjo ir kartu su savo žmona nedvejodamas ėjo į mirtį.

Filmo verta istorija

Lietuvis Pranas Laucevičius iš Telšių pamilo žydaitę tuo metu, kai Europą temdė beprotybė, kai buvo paskelbta, kad žydės neturi teisės gimdyti vaikų ir visa ši tauta neturi teisės gyventi.

"Kartais lekia paukščiai ir niekad negrįžta, praeitin nuskamba vakaro varpai. Nebegrįš kaip paukštis niekada jaunystė, vienąkart reiks mirti, vienąkart tikrai. Mielam draugui Praniui – Rūta. Telšiai, 1937.X.14", – taip pranašiškai, tarsi nujausdama, kad abiem kartu teks sunkūs išbandymai, ant savo fotografijos, skirtos P.Laucevičiui, užrašė Rūta Gurvičiūtė. Tada Pranui buvo 26-eri, o Rūtai – 16 metų.

"Mano tėvelis buvo lietuvis. Jis bičiuliavosi su daugeliu žydų, tarp jų – ir Rūta Gurvičiūte. Tačiau ta jų draugystė buvo nutrūkusi, kai Rūta išvyko studijuoti į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Ten ji ištekėjo už inžinieriaus Cemecho Ginzburgo. Po vestuvių pora grįžo į Telšius", – pasakojo T.Laucevičius.

Pabėgimas iš geto

Jaunavedžių gyvenimą apvertė karas. Naciams okupavus Lietuvą, visi žydai, tarp jų ir Rūta su vyru bei jos tėvai, taip pat brolis Jakovas ir senelė pakliuvo į Telšių getą. Jos tėvą ir vyrą netrukus sušaudė.

Vėliau Telšių muziejaus direktorius Pranas Genys iš geto į muziejų dirbti paėmė tris merginas, tarp jų ir Rūtą. Ji gerai mokėjo vokiškai, todėl jam padėjo tvarkyti dokumentus.
Netrukus atskriejo žinia, kad naciai ketina likviduoti Telšių getą. Tai reiškė, kad visų žydų laukia mirtis.

"Mano tėtis tuo metu irgi buvo Telšiuose, jis sužinojo, kad Rūta dirba muziejuje ir gyvena gete. Jie vėl pradėjo bendrauti, o kai kilo grėsmė, kad getą ruošiasi naikinti, jis parsivedė Rūtą namo pas savo mamą. Pradėjo ją slapstyti", – liudijo T.Laucevičius.

Beje, Rūtos motinai Rachelei Gurvičienei ir jos jaunesniajam broliukui Jakovui pavyko pabėgti iš geto. Slapstytis jiems padėjo daugybė telšiškių.

Tačiau su savo artimaisiais Rūta daugiau taip ir nebesusitiko.

Jausmai karo nepaisė

Besislapstant pas Laucevičius, atsinaujino Rūtos ir Prano jausmai. Meilė liepsnojo, nepaisant aplinkui siautėjančios mirties ir žiaurumų, pavojų ir grėsmių.

"Tada močiutė pasakė: jei jau norite būti vyras ir žmona, privalote susituokti. Reikia pakviesti kunigą. Močiutė buvo griežtų katalikiškų pažiūrų ir neleido gyventi neįteisinus santykių. Pasakojama, kad vieną naktį atėjęs kunigas slaptai juos sutuokė katalikiškomis apeigomis. Ir jie toliau slapstėsi pas močiutę", – pasakojo T.Laucevičius.

Tačiau netrukus sužinoję, kad juos kažkas įskundė, Pranas su Rūta turėjo ieškoti saugesnės užuovėjos. Jie išvažiavo į Laižuvą Mažeikių rajone.

Ten Pranas mokytojavo, o Rūta jam talkino mokykloje. Ji tapo Viktorija Laucevičiene. Tikėtasi, jog pakeitus pavardę bus sunkiau atsekti, kad ji yra žydė.

"1942 metų lapkričio 6-ąją gimiau aš. Tačiau ir Laižuvoje tapo nesaugu. Prieš bėgdami iš ten, tėveliai paprašė, kad pažįstami pervežtų mane pas močiutę Oną Laucevičienę į Telšius", – tęsė Telesforas.