- Daiva Janauskaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Bado vaikai yra kitas mums geriau žinomo vilko vaikų arba vokietukų pavadinimas. Prieš 75 metus taip vadinti vaikai iš Rytų Prūsijos išgyveno siaubingą tragediją. Sunku suvokti, bet šiomis dienomis tai kartojasi. Tūkstančiai ukrainiečių vaikų jėga išvežti į Rusiją. Panašu, kad istorijos pamokos liko neišmoktos.
Žmonija nesimoko
Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos darbuotojai, ėmęsi rengti tarptautinį festivalį "Inkultūracija", jo dalyviams nusprendė parodyti pamirštus, o gal kam ir nežinomus mūsų praeities aspektus.
"Žmonės nesimoko iš istorijos. Ji kartojasi žiauriausiais būdais", – įsitikinęs šlovę ne tik Lietuvoje pelniusio romano apie vilko vaikus "Mano vardas Marytė" autorius Alvydas Šlepikas.
Diskusija, kurioje dalyvavo romano autorius, vyko po istorijos mokslo daktaro Christopherio Spatzo paskaitos "Tik dangus liko toks pat – Rytų Prūsijos badą išgyvenusieji Lietuvoje".
Pirmoji apie Rytų Prūsijos našlių ir jų vaikų likimus prabilo istorikė Ruth Kibelka-Leiserowitz. Jos knyga privertė Ch.Spatzą domėtis šia tema, tai buvo viena priežasčių, kodėl jis pasirinko ją daktarinei disertacijai. Paties Ch.Spatzo tėvas kilęs iš Rytų Prūsijos.
Pakalbinęs 50 vokietukais vaikystėje vadintų žmonių vyras įsigilino į jų gyvenimus ir su daugeliu iki šiol išlaikė bičiuliškus santykius.
Žmonės nesimoko iš istorijos. Ji kartojasi žiauriausiais būdais.
Vaikai virto seniais
Mokslininkas pateikė šiurpių faktų apie Rytų Prūsijos gyventojų tragediją.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai Raudonoji armija užplūdo šį kraštą, daug vietos gyventojų nespėjo pasitraukti į Vakarus. Dauguma jų buvo seneliai, moterys ir vaikai.
Sovietams uždarius pietinę Kaliningradu pervadinto Karaliaučiaus srities sieną, daugybė žmonių pakliuvo į sovietinius spąstus.
Neturėdami galimybės auginti gyvulius ir dirbti žemę, pirmuosius pokario metus jie šiaip taip išgyveno valgydami nugaišusių arklių mėsą, sraiges, varles, ežius, dilgėles, nesunokusius vaisius, maistą sūdydami kalio trąšomis, miltus brinkindami faneros klijais.
Bet ir toks maistas baigėsi. 1947 m. prasidėjo badas, kokio dabar negalime nė įsivaizduoti.
Žmonės išgyveno panašų nepriteklių, kaip rusai Leningrado blokados metu 1941-aisiais ar ukrainiečiai holodomoro metu 1930-aisiais.
Motinoms teko pasirinkti – pamaitinti ir leisti išgyventi stipriausiems ar gailėti silpniausių ir tuo pat metu pasmerkti bado mirčiai stipresniuosius.
Daugybė vaikų liko našlaičiai, maži berniukai nuo bado tapo panašūs į nuplikusius, susiraukšlėjusius senukus, vaikai ir suaugusieji buvo apimti psichikos sutrikimo.
Rizikavo gyvybe
Pasklido žinia, kad įmanoma patekti į Lietuvą, kur žmonės ūkininkauja ir turi maisto. Vyresni vaikai leidosi į kelią rizikuodami patekti po traukinio ratais. Nemažai jų taip ir žuvo.
Išlikusieji pasklisdavo po kaimus ir vienkiemius nenueidami nuo geležinkelio stoties toliau nei 15–20 km. Namo šie vaikai grįždavo nešini bulvėmis, miltais, kiaušiniais.
Taip šie vaikai įgavo neįprastą statusą – jie maitino šeimą ir sprendė, kuris šeimos narys gyvens, o kuris mirs.
Lietuvoje vilko vaikai ne visada buvo maloniai sutinkami.
Yra išlikę daugybė pasakojimų, kaip jie buvo išvaromi, užpjudomi šunimis, kartais prievartaujami ar išnaudojami sunkiam darbui.
Jie ne tik elgetavo, bet ir vagiliavo.
Kai kuriuos vokietukus lietuviai priglausdavo sugraudinti išgalvoto pasakojimo apie prarastus visus artimuosius.
Kas dabar begali pasakyti, kurie mūsų tautiečiai labiau rizikavo – karo metais priglaudusieji žydus ir galėję būti iškart nušauti, ar pokariu kaip savus priėmę vilko vaikus ir rizikavę būti ištremti į Sibirą.
Išliko duomenų, kad įskųsti sovietinei valdžiai lietuviai į tremtį iškeliaudavo su naujaisiais šeimos nariais.
Luisė Kažukauskienė. Vytauto Petriko nuotr.
Pakeitė likimus
Daktaras Ch.Spatzas ne tik aprašė bado vaikų likimus, bet ir pažvelgė į šį siaubingą reiškinį mokslininko akimis, sugrupavo vilko vaikus pagal elgesį ir likimą, atskleidė, kokį poveikį šie išgyvenimai padarė jų asmenybėms.
1951 m. nemaža dalis vokiečių tautybės vaikų iš Kaliningrado srities buvo išgabenti į Vokietiją. Nors jiems sunkiai sekėsi adaptuotis naujoje aplinkoje, bet bado nebepatyrė.
Pasak liudininkų, šie vaikai buvo pamiršę, ko juos mokė tėvai, nežinojo, kad Vokietija buvo padalinta į dvi dalis, nekalbėjo gimtąja kalba, buvo agresyvūs, nedraugiški, neklusnūs, daugelis rūkė, mergaitės jau turėjo vaikų, jauniausia mama buvo vos penkiolikos.
Kitoks likimas ištiko likusiuosius Lietuvoje. Daugelis jų gavo naują tapatybę ir savo tikrąjį vardą bei pavardę turėjo slėpti. Kai kurių ir gimimo data buvo pakeista, todėl sulaukę senatvės jie vėliau tapo pensininkais.
Dešimtmečius pasaulis beveik nepastebėjo šių vaikų ir juos gelbėjusių lietuvių tragedijos.
Tik 1990-aisiais visuomenė sužinojo apie jų likimą. Tai pradėjo naują kovą už idealų ir politinį siaubingų kančių pripažinimą.
Kai istorikai ėmėsi vilko vaikų temos, nemažai siaubingą likimą išgyvenusių žmonių nerado žodžių papasakoti apie savo patyrimus, stebėjosi, kad tai gali ką nors dominti.
Kažkas už karo nusikaltimus turėjo sumokėti. Iš dalies šią skolą sumokėjo vilko vaikai.
Dėkojo už vaikų gelbėjimą
Apie vilko vaikus kalbėjo diskusijoje "Vilko vaikai: (ne)išmoktos istorijos pamokos" virtualiai dalyvavo profesorius daktaras Wolfgangas von Stettenas, pusmetį gyvenanti Klaipėdoje žurnalistė Sonya Winterberg, A.Šlepikas. Renginį vedė bado vaikų temą nagrinėjusi istorikė Rūta Matimaitytė.
Pasirodo, ir Vokietijoje teko ilgai kovoti, kol vyriausybė pripažino vilko vaikų skriaudą bei numatė jiems piniginę kompensaciją. Lietuvoje likusiems šiems žmonėms skiriamas materialinis atlygis – nesulyginamai mažesnis.
Diskusijos metu svečiai iš Vokietijos ne kartą dėkojo lietuviams, išgelbėjusiems tūkstančius jų tautiečių.
Ch.Spatzas tikino, kad Vokietijoje ši skaudi tema nesusilaukia tokio susidomėjimo, kaip Lietuvoje, į susitikimus ir diskusijas dažniausiai ateina tik žilagalviai senoliai.
Mokslininkas stebėjosi bibliotekos konferencijų salėje matydamas daug jaunų žmonių, ne vieno jų akyse žibėjo ašaros.
Pažeidžiamiausi – moterys ir vaikai
Tiek paskaitos, tiek diskusijos žmonės klausėsi įdėmiai.
Ypač jaudinantis buvo vilko vaiko likimą išgyvenusių Luisės Kažukauskienės ir Kazio Mačiulskio pavardę Lietuvoje turėjusio vyro pasakojimai.
"Mūsų sąžinė rami. Kariavo visa Vokietija. Kažkas už karo nusikaltimus turėjo sumokėti. Iš dalies šią skolą sumokėjo vilko vaikai", – kalbėjo L.Kažukauskienė, būdama penkerių metų patyrusi vilko vaiko dalią.
Ji patraukė į Lietuvą, kai išgirdo sakant, jog lietuviai yra tikintys žmonės ir neleis vaikams mirti iš bado.
Kaune gyvenusi mergaitė nuolat girdėdavo ją vadinant "vokytka", bet tai buvo palyginti niekai su mirštančių tėvynainių vaizdais. Moteris prisipažino, kad pradžioje jai duoneliautojos dalia priminė nuotykį, kuris labai greitai apkarto.
Jos likimo brolis pasakodamas apie tai, kaip norėjo išgelbėti badu mirštančią mamą, nesutramdė ašarų. Lietuvoje elgetaujančio vaiko niekas neklausė, iš kur jis, ar turi brolių, seserų, nei vardo ar pavardės.
Ne kartą mirčiai žvelgęs į akis vyras išliko gyvas net tada, kai buvo pasiųstas tarnauti sovietų kariuomenės dalinyje tolimojoje šiaurėje. Vėliau jis savo istoriją aprašė knygoje, kurią pats išvertė į lietuvių kalbą.
Gyvendama Klaipėdoje žurnalistė S.Winterberg patyrė, kad lietuviai neprarado atjautos jausmo ir su didžiausia atjauta priglaudė nuo karo bėgančius ukrainiečius.
Tačiau karo pabėgėlių ir ypač pažeidžiamiausių moterų ir vaikų dalia ir šiandien yra sukrečiamai siaubinga.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Specialiųjų poreikių turinčių vaikų integracijai – milijoninė investicija
Klaipėdos savivaldybė pritraukė 1 mln. eurų Europos Sąjungos (ES) lėšų, kurios bus panaudotos didinant specialiųjų poreikių turinčių vaikų integracijos galimybes. ...
-
Paukštyne – gripo protrūkis: nugaišo per 30 tūkst. vištų
Praėjusią savaitę Lietuvoje nustačius pirmąjį šiemet paukščių gripo atvejį laukinėje faunoje, gripo protrūkis jau užfiksuotas Šilutės rajono Vilkyčių paukštyne, iš daugiau nei 246 tūkst. ten laikomų vi&scaron...
-
Gėlės – ant sovietų karių kapų
Sausio 28-oji dabartinių klaipėdiečių vertinama skirtingai. Vieni šią dieną su gėlėmis skuba prie tarybinių karių kapų. Kiti kalba apie tai, kad šią dieną neliko senosios Klaipėdos, miestas ištuštėjo ir nuo šio...
-
Bevardei gatvei Nidoje siūlomas naujas pavadinimas
Bevardei gatvei Nidoje siūloma suteikti rašytojo Tomo Mano gatvės pavadinimą, skelbia Neringos savivaldybė. ...
-
Klaipėdos universitete – diskriminacijos atvejis: skundą pateikė buvęs karys
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba Klaipėdos universitete nustatė diskriminacijos atvejį socialinės padėties pagrindu. Pasak tarnybos, į aukštąją mokyklą norėjęs įstoti buvęs karys savanoris negavo pusės papildomo konkursinio balo u...
-
Iškeltas „Saulės“ mokyklos vainikas
Klaipėdos rajone Trušeliuose vyko statomos „Saulės“ mokyklos vainiko iškėlimo ceremonija. Renginio vedėjai priminė, kad lietuviai tokį statybų etapą, kai keliamos gegnės, vadindavo kazilinėmis. Jų metu ant stogo buvo i&scar...
-
Klaipėdiečiai sunerimo: kokiu tikslu kertami krūmai?
Įvairiose uostamiesčio vietose rangovai ėmėsi menkaverčių krūmų šalinimo. Tačiau akylūs klaipėdiečiai sunerimo – kokiu tikslu yra kertama? ...
-
Klaipėda investuoja į sveikatą: reikšmingi pokyčiai ir ateities tikslai
– Gerb. Mere, kokie svarbiausi darbai ir pokyčiai Klaipėdos miesto sveikatos sistemoje įvyko per pastaruosius metus? – Šiuo metu Lietuvoje sveikatos srityje vykdomos šešios reikšmingos reformos, kurios apima asmens s...
-
Aiškinamasi, kodėl pajūryje aptikta dešimtys kritusių paukščių
Savaitgalį pajūriu vaikštinėję klaipėdiečiai ties Karkle pastebėjo kritusius paukščius. Gyventojai sunerimo – kas galėjo pražudyti tiek sparnuočių? ...
-
Neringos savivaldybė prašys UNESCO lėšų krantinių rekonstrukcijai: tam reikėtų 40 mln. eurų
Sausio pradžioje dėl pasenusių ir nepakankamai aukštų krantinių Kuršių marios užliejo Nidą, Pervalką ir Juodkrantę. Todėl reaguodama į tai Neringos savivaldybė planuoja dėl krantinių rekonstrukcijai reikalingų lėšų kreipt...