Klaipėdos muzikinio teatro solistas Artūras Kozlovskis sekmadienį vėl pasirodys televizijos šou „Triumfo arka“.

Šiemet jau dalyvavęs šiame muzikiniame projekte ir po pirmojo turo iškritęs dainininkas grįžta į ketvirtfinalį.

Auksinio balso konkurse pernai dalyvavo ir visai neprastai jame pasirodė jaunasis Artūro kolega – Klaipėdos muzikinio teatro solistas Mindaugas Rojus. Jis buvo vienas iš žiūrovų labiausiai palaikomų dalyvių ir vienintelis iš vyrų solistų pasiekė projekto pusfinalį. Šiemet konkurse ketino dalyvauti net keturi šio teatro dainininkai, tačiau galiausiai vienintelį A.Kozlovskį šou prodiuseriams pavyko įkalbėti.

– Kodėl ėjote į „Triumfo arką“?

– Mėgstu iššūkius. Nors kažkas danguje, atrodo, labai nenori, kad ten būčiau. Pirmąsyk ne juokais susirgau, paskui pora kartų sugedo automobilis važiuojant į filmavimus, ir nuo komisijos man nuolat kliūva. Bet aš atkaklus. Ir mane sunku įžeisti. Per savo karjerą ne to esu girdėjęs. Tik kelis dainavimo konkursus laimėjau. Juose visaip mane bandė „suvalgyti“ – nedainuosi niekada, balsas menkas, bloga tartis... Betgi aš dainuoju, savo balsą valdau – niekas to nepaneigs. Man svarbiausia – publika ir galimybė jai padainuoti būtent taip, kaip aš noriu. Taigi mano vokalinės problemos – tariamos. Galiu padainuoti ir taip, kad patiktų komisijai, bet man tai – ne gyvenimo tikslas.

Pastaruosius kelerius metus iš karjeros galiu išbraukti – teatre naujų vaidmenų, kuriuos atlikčiau su malonumu, nebuvo. Ir tik dirigentui I.H.Lapiniui esu dėkingas, kad pradėjau dainuoti R.Wagnerį. Kai pakvietė į „Triumfo arką“, pagalvojau – o kodėl gi ne?!. Ėjau ten ne todėl, kad tai yra konkursas. Tai ne tas konkursas, kuris mano gyvenime ar karjeroje kažką lemia. Bet į teatrą ateina 500 žmonių, o televizijoje per vieną vakarą tave gali pamatyti, išgirsti tūkstančiai. Nors teatre – visai kitas dainavimas, ir publikai viskas – kitaip...

– Kas televizijoje – kitaip? Kas paskatino ten sugrįžti?

– Telestudijoje gal man įgarsinimas vis pakiša koją, gal aukštos natos, nepatogi tonacija... Man nepatinka ten dainuoti į mikrofoną, jis labai pakeičia balsą. Ir ką dainuosiu, sprendžiu ne pats, o prodiuseriai. Pasirodymams ruošiuosi vienas. Niekam teatre tai nerūpi. Teleprojektas nemoka jokių honorarų, o viskas kainuoja – pradedant koncertmeisteriu, baigiant benzinu kelionei į Vilnių ir atgal. Prieš filmavimą visiems – vienas persirengimo kambarys, šalta, didžioji studija, kur viskas vyksta, tik ekrane atrodo prašmatni, iš tikrųjų ji – kaip arklidė.

Tiesą sakant pavargau. Bet kai pakvietė sugrįžti, neslėpsiu – apsidžiaugiau. Juk artistui tai bet kokiu atveju yra reklama. Tiesiog norėjau publiką pradžiuginti savo dainavimu. Bet sekmadienį vėl išgirsite, kaip komisija mane sutaršys už Fredo ariją iš C.Porterio miuziklo „Bučiuok mane, Keite“. Bet aš nemanau., kad blogai padainavau. O iš komisijos norėtųsi daugiau humoro. Juk mes visi žinom, kaip turi būti.

– Ką manote apie žiūrovų balsavimą?

– Iš tikrųjų jis neparodo realios situacijos. Juk galima balsuoti už save, kiek nori kartų ir net pasitelkus kompiuterines programas, kaip man pašnibždėjo viena kolegė. Aš tam pinigų neturiu ir niekada neturėjau. Žinau, kad tie keli šimtai balsų, kuriuos esu gavęs, yra reali mano palaikymo komanda. Pats už save nebalsuoju. Sako, kad balsuoja bendradarbiai. Tikrai matau ir jaučiu, kad karštai mane palaiko šeima – žmona ir abi dukros.

– Nemažai metų dainuojate teatre. Nenusivylėte artisto duona?

– Tikrai ne, nors tai labai sunki profesija. Nuo mažens norėjau dainuoti scenoje. Bet ne klasikinę muziką, o estradinę, kaip mano mama – ji buvo savamokslė, gana garsi estrados dainininkė. Bet man iš pradžių teko mokytis groti smuiku. Taigi tolimesniam keliui, matyt, turėjo reikšmės akademinės muzikos studijos. Tarp kitko, dainuoti pradėjau tik grįžęs iš tarnybos armijoje. Žinote, scena artistui – kaip magnetas. Man reikia to adrenalino. Ilgiau nedainuoju – tarsi nekvėpuoju, trūksta lyg oro. Dainininkui didelis dalykas – pakliūti į teatrą. Dainininkų – daug, o teatrų – mažai. Mane džiugina beveik visi vaidmenys, nors visąlaik vyksta ginčas – ar aš bosas, ar baritonas. Sau tokių klausimų nekeliu. Teatre ir neaukštas tenoro partijas dainuoju. Ką galiu – tai ir darau. Tai vėlgi – kaip iššūkis – pasižiūrėt, ar galiu.

Muzikologo komentaras

Rūta Vildžiūnienė: Dainininką A.Kozlovskį teatro scenoje girdžiu dainuojant ir matau, kaip vaidina spektakliuose, jau daugiau nei dešimtmetį. Jis mane nei labai žavi, nei piktina. Bet visų artistų atžvilgiu esu itin kritiška. Vis dėlto A.Kozlovskis viską daro tvarkingai, gražiai, išraiškingai, kaip ir dera profesionalui. Tačiau giliai nesujaudina – na, kad jo dainavimas griebtų už širdies, kad jame rasčiau daugiau poteksčių, taip nėra.

Beje, esu didelė priešininkė bet kokių konkursinių TV šou projektų, taip pat ir „Triumfo arkos“. Pats principas man baisus. Jei tik tauta balsuotų, viskas būtų tvarkoje, bet kai juos – profesionalus ten komisija prieš visą Lietuvą visaip taršo, man nepriimtina. Kita vertus, suprantu, kad tai žaidimas, šou, populiarina operą ir jos atlikėjus... A.Kozlovskiui linkiu kuo mažiau imti į širdį tai, ką sako komisija, susikaupti ir dainuoti profesionaliai, laisvai, nuoširdžiai.

Iš solisto biografijos

* Būsimas Klaipėdos muzikinio teatro solistas A.Kozlovskis gimė 1965 m. Kaune gruzino ir ukrainietės šeimoje.

* Dar vaikystėje mamą įkalbėjo, kad pakeistų jo pavardę, nes gruziniškąją sunkiai ištardavo, visaip iškraipydavo ir bendraamžiai, ir suaugusieji.

* Nuo 6-erių 25 metus mokėsi muzikos – J.Naujalio meno mokykloje, J.Gruodžio konservatorijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete.

* 5 metus dainavo Kauno muzikinio teatro chore.

* 1992 m., dar būdamas studentas, Kauno muzikinio teatro G.Verdi’o „Traviatos” pastatyme Daktaro vaidmeniu debiutavo kaip operos solistas.

* Iki 1996 m. – Kauno muzikinio teatro solistas.

* 1996 m. tobulinosi meistriškumo kursuose Vokietijos Rostoko muzikos ir meno akademijoje (prof. Heidruno Franz-Vetterio, prof. Horsto Schwarzerio, prof. Stepfeno Kramerio klasėse).

* 1996–1997 m. dainavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

* Nuo 1998 m. – Klaipėdos muzikinio teatro solistas.

* Per savo solinę karjerą sukūrė 50 vaidmenų operose, operetėse ir miuzikluose.

* Solo partijas atliko 15-oje vokalinių simfoninių kūrinių.

* 2006 m. už Frolo vaidmenį Z.Liepinio operoje-melodramoje „Paryžiaus katedra“ pristatytas Klaipėdos teatro apdovanojimui „Padėkos kaukė“ geriausio solisto nominacijoje.

* Koncertavo su įvairiais simfoniniais ir kameriniais orkestrais, ansambliais, solistais ir chorais Lietuvoje bei užsienyje – Australijoje, Danijoje, Italijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje.