Šiemet 90-metį švenčiantis Kauno valstybinis dramos teatras – profesionaliojo teatro pradininkas Lietuvoje.

Gimė drauge su opera

Jo atsiradimą lėmė 1920 m. Lietuvos meno kūrėjų draugijos įkurtos Dramos ir Operos vaidyklos bei tų pačių metų gruodžio 19-ąją suvaidintos Juozo Vaičkaus režisuotos Hermanno Sudermanno "Joninės".

Tikriausiai tik nedaugelis žino, kuris Kauno pastatas yra Dramos teatro lopšys. "Anuomet  "Joninės" buvo suvaidintos buvusiuose rusų Miesto teatro rūmuose – dabar čia veikia Kauno muzikinis teatras, o į dabartines patalpas Dramos teatras išsikėlė tik 1959 m. Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos vaidykla su Operos vaidykla įsikūrė viename pastate 1920-aisiais. Po poros metų Dramos vaidykla tapo Valstybiniu dramos, o nuo 1925-ųjų – Valstybės teatru", – pavadinimų metamorfozę  trumpai paaiškino teatrologė Elvyra Markevičiūtė.

Šiandien ant teatrologės darbo stalo – spaudai rengiama knyga "Kauno dramos teatras – 90". Joje gausiai cituojamos asmenybės, vienaip ar kitaip susijusios su teatru. Štai, pavyzdžiui, Balys Sruoga šioje knygoje sužimba kaip aistringas teatro teoretikas, kritikas, jo istorijos žinovas. Būtent iš jo nepakartojamo stiliaus straipsnių išryškėja lietuviško teatro ištakos.
Kilo iš lietuviškų vakarų.

Pasak B.Sruogos, mūsų teatro šaknų reikėtų ieškoti XIX–XX a. sandūroje, kai Vilniuje, Rygoje, Peterburge atsirado pirmieji teatro reiškiniai – lietuviškų vakarų teatras. Nuo 1904 m. tie teatro vakarai pasklinda ir Lietuvoje. Spektaklių organizatoriai ir režisieriai buvo studentai ar šiaip inteligentai, šį tą matę rusų ir lenkų teatruose ar juose vaidinę. Iš tų lietuviškų vakarų Peterburge 1918 m. radosi Juozo Vaičkaus Skrajojantis teatras, kurio aktorių branduoliu rėmėsi pirmasis Dramos vaidyklos spektaklis Kaune. Pažymėtina, kad būtent A.Vaičkus pirmas įkūrė Kaune ir lietuvišką teatro mokyklą.

Profesionalaus teatro užuomazgų pasirodė 1919 m. Kaune ir Vilniuje. Į pastarąjį iš Peterburgo dirbti atvažiavo Kanstantas Glinskis, tačiau lenkų okupaciją nutraukė kuriamąjį darbą, ir režisierius atvyko į Kauną. Tuo metu Kaune profesionalų teatrą organizavo Maskvoje aktoriumi ir režisieriaus padėjėju dirbęs Antanas Sutkus. Kaune atsirado įvairios pakraipos teatrų.

Teatro užkulisiai

Anot režisieriaus Gyčio Padegimo, Lietuvos meno kūrėjų draugija – "liemenkūdra", kuri rūpinosi dramos teatro steigimu, anuomet iš tikrųjų priminė kūdrą, nes trys režisieriai – J.Vaičkus, K.Glinskis ir Aleksandras Vitkauskas, kaip įprasta Lietuvoje, susitiko ir nevalgę liko – J.Vaičkus ir A.Vitkauskas turėjo pasitraukti, o vadovauti Dramos teatrui liko K.Glinskis.

"Kauniečiai anuomet mieste vaikščiojo mediniais šaligatviais ir važinėjo konke. Skurdžiai atrodė ir besikuriančio teatro dekoracijos, aktorių garderobas, – pasakojo G.Padegimas. – Tai iliustruoja vienas įvykis: aktorių Juozą Stanulį, kuris iš konkės išlipo vilkėdamas skolintais spektakliui kailiniais, užsipuolė vienas kaunietis, reikalaudamas atiduoti jo brolio kailinius. Konfliktas užgeso, kai aktorius paaiškino triukšmą sukėlusiam kauniečiui kailinių gavimo aplinkybes."

G.Padegimas papasakojo vieną aktorių santykius iliustruojantį epizodą iš premjerinio "Joninių" spektaklio. Pagrindinį vaidmenį Peterburge pastatytame šiame spektaklyje  atlikusi jauna ir graži aktorė Kaune šio vaidmens negavo, tačiau per spektaklio pertrauką ant visų fojė buvusių sofų ir kėdžių žiūrovai pamatė, kokia nuostabi buvo ta aktorė, atlikdama pagrindinį šios pjesės vaidmenį Peterburge. Suprask, ji yra gražesnė už pasirinktąją Kaune aktorę.

Vaidino ir prezidentas

"Tik įsiklausykite – teatras Lietuvoje atsirado anksčiau už universitetą! (Reorganizavus iki tol Kaune veikusius Aukštuosius kursus, Vytauto Didžiojo universitetas įkurtas 1922 m. – red. past.). Juk tai byloja apie gilų teatrinį sambrūzdį mūsų visuomenėje", – tvirtino G.Padegimas.
Režisierius, Kauno dramos 90-mečiui parašęs pjesę apie tarpukario Kauno gyvenimą, priminė: įrašus apie sąsajas su teatru turėjo net pirmieji atkurtos Lietuvos valstybės asmenys. "Antanas Smetona, Kazys Grinius, Mykolas Sleževičius buvo puikūs aktoriai, vaidinę mėgėjų scenose. Įdomu, kad ministras pirmininkas Mykolas Šleževičius buvo puikus režisierius – geresnis už mums žinomus pirmuosius mūsų režisierius", – pastebėjo G.Padegimas.

Anot žinomo kūrėjo, M.Sleževičius 1911-aisiais Vilniuje taip puikiai pastatė Julijaus Slovackio "Mindaugą", kad jo režisūra nebuvo pralenkta ir po 20 metų. Sunku patikėti ir tuo, kad "Mindaugo" programėlės buvo pagamintos ant tokio specialaus šilkinio audinio, kokio neturime ir dabar.

Sufleris

Kaunietė Skirmunda Merčaitytė-Jankauskienė vieno pirmųjų lietuviško profesionalaus teatro suflerių dukra. Anuomet teatras be suflerio buvo neįsivaizduojamas, nes trupėje nuolat buvo aktorių, kurie niekaip nesugebėdavo išmokti viso teksto. "Gailiuosi, kad niekada neužsirašinėjau to, ką pasakojo apie savo darbą mano tėvas Stasys Merčaitis, prieš darbą teatre buvęs Šaulių sąjungos kanceliarijos viršininku", – prisiminė kaunietė.

Į teatrą S.Merčaitis atėjo 1923 m. iš Juozo Vaičkaus dramos studijos, kurioje mokėsi ne tik aktorystės, bet ir vaidino. Buvo didelis režisieriaus Boriso Dauguviečio gerbėjas, vėliau tapo jo asistentu.

"Neatsimenu, kaip ir kodėl tėvas tapo sufleriu spektaklyje "Du keliu". Sufleravo jis iš specialios būdelės po scenos grindimis", – anot pašnekovės, aktorius Alfonsas Radzevičius savo prisiminimų knygoje jos tėvą vadina dideliu aktorių draugu, simpatingu žmogumi, kuris nemėgo pilkų, bespalvių aktorių, negerbė pasipūtėlių. Kai teksto žodžius pamiršdavo pastarieji, S.Merčaitis tyčia delsdavo padėti – darydavo tokią pauzę, kad žiūrovai suprasdavo, jog aktorius nebežino teksto.

Miko ir Kipro Petrauskų muziejaus muziejininkė Vida Bingelienė:

"Kadangi iš pat pradžių drama, opera, o vėliau ir baleto trupė dirbo vienoje vietoje, tai mūsų muziejuje yra rašytinių šaltinių, nuotraukų ir iš Dramos teatro tapsmo laikotarpio.

Štai iš aktoriaus A.Radzevičiaus prisiminimų paaiškėja, kad dėl lėšų stygiaus Dramos teatro spektaklius apipavidalindavo ne scenografai, o dekoracijų cecho vadovas dailininkas J.Gregorauskas. Režisieriai kartais patys komponuodavo scenines konstrukcijas, kurdavo eskizus, skolindavosi iš privilegijuoto Operos teatro visa, ką galėjo. Pavyzdžiui, 1925 m. Operos teatro dviem premjeroms valdžia skyrė daugiau nei 63 tūkst. litų, o Dramos teatro aštuonių mėnesių premjeroms – 24 tūkst. litų.

K.Glinskis iš teatralų išsiskyrė natūralia grakščia eigastimi, santūrumu, džentelmeniškumu. Visa, ką jis darė, buvo žavu. Visada rengėsi madingai, tačiau saikingai.

K.Glinskis dėstė 1924 m. įsteigtoje Valstybės teatro Vaidybos mokyklos pirmajame kurse. Paskaitos vykdavo teatro Vyriausybinės ložės fojė. Čia jis mokė būsimus aktorius vaikščioti, sėdėti, klupti, griūti, juoktis ir kitų dalykų. Nevengė pašaipių pastabų, saldžiarūgščio humoro. Paskaitose nebuvo jokių improvizacijų, o tik konkrečios užduotys. Kartą liepė mokiniams atkimšti nesamą šampano butelį. Tai buvo neįveikiama užduotis nė karto rankose šampano butelio nelaikiusiems būsimiems aktoriams. Tuomet K.Glinskis atnešė butelį ir liepė jį atkimšti. Leido ir taures pripildyti. O Antanas Sutkus, priešingai nei K.Glinskis, savo pedagoginėje praktikoje buvo improvizacijų šalininkas.