Knygų mugei tapus svarbiausiu metų renginiu skaitymo mėgėjams, leidėjai išsiugdė naują įprotį – leisti knygas prieš pat mugę.

Šiemet begalė laukiamų lietuviškų naujienų taip pat pasirodė 2013-ųjų pradžioje. Poetas, Rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A.Jonynas pripažįsta, kad tokios tendencijos reikalingos labiau leidėjams, nei rašytojams ar skaitytojams. Tiesa, reiškinys, kad apie knygą, kuri yra kultūros objektas, vis dažniau kalbama komercinėmis kategorijomis, jam rodosi visai normalus.

– Ar neglumina tai, kad didžiulis naujų knygų pliūpsnis išmetamas prieš pat Knygų mugę, – atrodo, tarsi visi atsibudę po metus trukusio žiemos miego ėmė rašyti, dėlioti paskutinius taškus?
– Turbūt toks dalykas natūralus, nes, kad ir kaip būtų, Knygų mugė yra daugiausia leidėjų sumanymas, tenkina daugiau jų interesus. Leidėjams mugė yra patogi proga pristatyti naujienas, tačiau pačiai literatūrai, manau, tai neturi didelės reikšmės. Pats rašytojas, manyčiau, tikrai nesitaiko prie leidybinio kalendoriaus, nors gal pastaruoju metu ir yra keletas tokių. Kalbant apie mane, aš netgi negalvoju, kad rašau knygą, – tiesiog rašai eilėraščius, o kai jų susikaupia pluoštas, ta knyga kaip nors susidėlioja...

– Buvo įprasta, kad yra Kaziuko, kalėdinė, velykinė mugė, turgus – žuvies, mėsos, o knygų mugė – ar tai ne koks nors oksimoronas?
– Visuomenė, kurioje gyvename, vadinama vartojimo visuomene, prekėmis virtę viskas, nori nenori, preke tapo ir knyga. Su rašytoju tai mažai susiję. Knygos yra leidėjų verslas, iš kurio jie valgo duoną. Ir tai visiškai normalu. Laikyti knygą preke kur kas geriau, nei kad ji būtų laikoma visiškai beverčiu dalyku. Visi suprantame, kad knyga turi ne tik piniginę vertę, nepamatuojamą – senas riebaluotas, tarkime, Marcelio Prousto leidimas gali būti kur kas brangesnis nei nauja knyga.

– Proginiai skaitytojai knygas perka dažniausiai pasikliaudami reklamos įtaigumu, rašytojo vardo žinomumu, rečiau – draugų, autoritetų rekomendacijomis. Kaip iš visos tos krūvos atsirenka rašytojai?
– Aišku, tokioje knygų gausoje (juk bandai žiūrėti ne tik tai, ką leidžia mūsų leidyklos, bet ir tai, kas vyksta pasaulyje) tikrai labai sudėtinga, neišvengiamai kartais ir apsirinki. Aišku, remiesi autoriaus pavarde, kritikų vertinimais, kur kas mažiau leidėjų reklama, bet apsirikti visada tikimybė yra. Antra vertus, net ir ne pati geriausia knyga turi savo vertę, tad apsirikimas nėra didelė nelaimė. Nuėjęs į Vilniaus knygų mugę pamatai, kad aprėpti visko neįmanoma, – visai gali būti, kad tos pačios tau reikalingiausios knygos taip ir nepastebėsi.

– Tad gal gausėjant knygų stiprėja ir literatūros kritikos vaidmuo – ne akademinės, suprantamos tik siauram ratui, tačiau populiarios, kuria užsiima daugiausia patys rašytojai?
– Apmaudu, kad kritikos, kuri apžvelgtų dabar leidžiamas knygas, yra per mažai. Knygų mugėje pristatoma amžinatilsį poeto Valdo Kukulo knyga – jis, ko gero, buvo paskutinis kritikas, kuris labai sąžiningai, nuosekliai pristatydavo tai, kas vyksta šiandienos literatūroje. Taip, yra jaunų rašytojų, užsiimančiu kritika ir dabar. Pavyzdžiui, Marius Burokas puikiai pristato, bet jis atsirenka tai, kas vertingiausia. Yra ir Mindaugas Nastaravičius, tas pats Ramūnas Gerbutavičius ir daug kitų, bet jie vėlgi vadovaujasi įdomumo principu.

– Pats Knygų mugėje esate daugiau dalyvis ar žiūrovas? Ko planuojate nepraleisti?
– Dažniausiai mugėje būnu kaip dalyvis, o šįmet pabandysiu pabūti paprastu skaitytoju, nors dalyvausiu keliuose renginiuose. Vis dėlto tai yra šventė. Esu numatęs netikėtų susitikimų – čia visada atrandi žmonių, kuriuos labai miela sutikti, kurių nematei metus.

– Ar leidybos ypatumai nekeičia žmonių skaitymo įpročių?
– Žmonėms, kurie iš tiesų domisi literatūra, Knygų mugė yra nebent proga nusipirkti knygą pigiau, o literatūra jie domisi nuolat. Knygų mugė yra stimulas tiems, kurie paprastai knygai nuolatinio dėmesio neskiria. Tai pritraukia bent vieną kitą, o gal net ir dešimtis ar šimtus naujų skaitytojų. Toks proginis susitikimas su knyga visai neblogas.