Metai dar neįpusėjo, o jau galime pasidžiaugti, kad ekranuose spindi klasikinės literatūros kūrinių ekranizacijos. Dabar žiūrovų teismui - „Teresės nuodėmė“.

Pagal tikrus įvykius
„Teresės nuodėmė“ – tai paskutinis prieš metus mirusio prancūzų režisieriaus Claude’o Millerio darbas, sukurtas pagal François Mauriaco knygą „Teresė Deskeiru“. Realiais įvykiais pagrįstas romanas Prancūzijoje savo metu sulaukė plataus atgarsio, o herojės vardas tapo bendrinis, kaip ir Gustave’o Flaubert’o išgarsinta ponia Bovari.
Savo knygos epigrafui F.Mauriacas pasirinko „prakeiktojo poeto“ Charles’io Baudelaire’o žodžius: „Viešpatie, pasigailėk išprotėjusių vyrų ir moterų! Argi gali juos pabaisomis vadinti tas, kuris vienintelis žino, kodėl jie gyvena pasaulyje, kodėl jie tokie tapo ir kokiu būdu galėtų nebūti pabaisomis.“

Teismas dėl vyro nuodijimo
Ne mažiau įspūdingi ir pirmieji paties romano sakiniai: „Terese, daugelis pasakys, kad tavęs nėra. Bet aš žinau – tu esi: juk aš jau keletą metų tave seku, kartais tave sustabdau, kai tu praeini pro šalį, ir nuplėšiu kaukę nuo tavojo veido.“
Knygos ir pagal ją sukurtų filmų (pirmąkart romanas buvo ekranizuotas 1962-aisiais) pagrindą sudaro 1906 m. prancūzų plačiai aptarinėtas Bordo mieste vykęs teismo procesas, kuriame ponia Canaby buvo teisiama už vyro nuodijimą, bet dėl sutuoktinio parodymų išvengė rimto nuosprendžio.
F.Mauriacui šis siužetas tapo puikia dingstimi pažvelgti į šią prieštaringas refleksijas keliančią situaciją iš kaltinamosios (nusikaltėlės?) pozicijų ir tokiu neįprastu būdu panagrinėti jį patį tuomet labai jaudinusias etines problemas – visų pirma, asmenybės laisvės ir pasirinkimo teisę.

Ištrūkusi į džiazuojantį Paryžių
Katalikų šeimoje užaugusi Teresė išteka už kilmingo žemvaldžio kaimyno Bernardo (aktorius Gilles’is Lellouche’as). Tai santuoka be meilės ir aistros. Viską lėmė tik išskaičiavimas ir nauda. Arogantiškas turtuolis vyras labiau domisi savo šunimis, medžioklės reikalais bei paveldėtais miškais ir neskiria laiko jaunos žmonos norams bei užgaidoms išpildyti.
Teresė tiesiog dūsta prabangioje aplinkoje, nesulaukdama trokštamo dėmesio ir elementarios pagarbos. Jauna ir ambicinga moteris, žinoma, ima brandinti planus, kaip iš desperatiškai nuobodžios provincijos Pietų Prancūzijoje ištrūkti į bohemiškai džiazuojantį Paryžių.
Filmo autoriai neskuba smerkti Teresės, jie tiesiog nori be išankstinio nusistatymo ją suprasti. O „suprasti – vadinasi, atleisti“, – kažkada mokė dar vienas prancūzų humanistas Michelis de Montaigne’is.

„Teresės nuodėmė“ („Thérèse Desqueyroux“) *****
Drama. Prancūzija, 2012 m. Rež. C.Milleris. Vaidina A.Tautou, G.Lellouche’as, Anaïs Demoustier, Stanley Weberis.
veiksmas 2
humoras 1
įtampa 2
erotika 1
siaubas 2
Nuo 2013 m.
Trukmė 110 min.
N-13

Kitokia A.Tautou
Audrey Tautou pavardė filmo titruose garantuoja geras pajamas ir stabilų gerbėjų dėmesį, kurio kino žvaigždė iki šiol visai nenorėjo sklaidyti kokiais nors eksperimentais. Nors, tiesą sakant, jau norėtųsi ją pamatyti visai kitokiu amplua. Perfrazuojant vieno A.Tautou filmo pavadinimą, aktorės „ilgos sužadėtuvės“ su vienu tegu ir labai mielu personažu (Amelija iš Monmartro) jau nebesiūlo nieko naujo, todėl nuoširdžiai norisi jai palinkėti radikalių pokyčių. Tie pokyčiai jau prasidėjo ir yra susiję su prancūzų literatūros klasika. Vasaros pradžioje pasaulio ekranuose turėtų pasirodyti Boriso Viano romano „Dienų puta“ ekranizacija. O jos belaukdami galime pasimėgauti naujomis spalvomis A.Tautou išraiškos priemonių paletėje.