Trečiadienį Klaipėdoje finišuos audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“, kurio programos „vinis“ – naujausi Berlyno poezijos filmų festivalio „ZEBRA“ darbai.

Festivalio „Tarp“ organizatorė Gabrielė Labanauskaitė kalbino festivalio „ZEBRA“ programų vadovą Thomą Zandegiacomo del Belą, kuris nebe pirmi metai Lietuvos publikai asmeniškai pristato pačius naujausius ir geriausius festivalio „ZEBRA“ filmus. Juos atgabenti į keturis didžiuosius Lietuvos miestus padeda Goethe‘s institutas Lietuvoje.

T.Zandegiacomo del Belas sutiko plačiau papasakoti apie „ZEBRA“ festivalį, kuris spalio 14–17 d. jau penktąjį kartą vyko Berlyne, o dabar su savo programa baigia apkeliauti didžiuosius Lietuvos miestus.

– Kaip prasidėjo festivalis? Kokios buvo pirmosios jo idėjos? Ir kodėl jis vadinamas „ZEBRA“?

– Startavome 2002-aisiais, kai kilo mintis demonstruoti tarptautinius poezijos filmus „Poesiefestival Berlin 2002“. Organizacijos „Literaturwerkstatt Berlin“ direktorius Thomas Wohlfahrtas sumanė jį pavadinti „ZEBRA“. Pirmiausia, tai visiems suprantamas žodis. Antra, – zebro kailio dryžiai simbolizuoja dvi poetinio filmo puses – poeziją ir kiną.

– Kas yra poetinis filmas? Ko reikia, kad filmas taptų poetiniu?

– Šį apibrėžimą sukūrė organizacija „Literaturwerkstatt Berlin“. Filmas kuriamas remiantis poezija. Tai vieno ar kelių eilėraščių audiovizualinė interpretacija. Dažniausiai eilėraščiai publikuojami ar sukuriami prieš užbaigiant filmą. Kai kuriais atvejais kurdami vieną poetinį filmą jo režisieriai ir poetai dirba kartu.

– Kokios Vokietijos poetinių filmų tendencijos? Ar turite poetinių filmų sceną?

– Kartais išryškėja istorinės, politinės ar socialinės tendencijos. Jų atsiradimą lemia tarptautinės ar tautinės situacijos. Į šį festivalį buvo atsiųsta daug filmų, kurių temose dažniausiai figūravo krizė, karas ir konfliktai. Tačiau šias tendencijas pastebime įvairių šalių filmuose. Technines tendencijas Vokietijos poetiniuose filmuose atspindi eksperimentiniai filmai ir keli labai geri animaciniai. Vokietijoje ir Berlyne turime labai didelę poezijos slemo sceną, menininkai kuria savo poezijos klipus. Taip pat sulaukėme daug filmų iš kino mokyklų, universitetų ir akademijų. Kai kurios Vokietijos kino mokyklos dirba kartu su poetais.

– Kuo labiausiai domisi Vokietijos poetinių filmų kūrėjai? Ar įmanoma apibūdinti, kokios yra vyraujančios meninės tendencijos?

– Sunkoka. Bendros tendencijos – tai eksperimentiniai filmai, animacija ir dramos. Filmų kūrėjai dažnai pasirenka žinomus eilėraščius ir poemas – tokius, kaip Hermanno Hesse’s „Pantera“ arba Joachimo Ringelnatzo, Schillerio ir Goethe’s kūriniai. Mūsų duomenų bazėje, mėgindamas rasti vokiečių ir austrų poetų kūrinių, aptikau 34 Rainerio Maria Rilkės, 20 Goethe’s, po 13 Bertholdo Brechto ir Schillerio, po 12 Christiano Morgensterno ir Ernsto Jandlo, po 11 Heinricho Heines Hermanno Hesses eilėraščių. Bet archyve yra daugiau nei 1000 vokiškų filmų. Jame saugome 255 vokiečių autorių dramas, 155 eksperimentinius ir 154 animacinius filmus, 46 performansus, 39 dokumentinius filmus ir 36 muzikinius klipus.

– Žinau, kad kai kuriuose filmuose svarbus socialinis aspektas. Ar galima suderinti poeziją ir socialines temas? Ar kasdienybės aktualijos nenustumia meno į antrą planą?

– Socialinės temos dažniausiai pasirenkamos. Pavyzdžiui, 2006 m. Federalinė piliečių švietimo agentūra įsteigė premiją už poeziją, filmą ir politiką. Ji buvo skirta Antonello Faretta’i (Italija) už filmą „Tik pasakyk „ne“ šeimos vertybėms“. Šiemet turime programą „Borderline Experience“. Joje dalyvauja socialines problemas, rasizmą ir kitas skaudžias gyvenimo temas analizuojantys filmai. Kitose programose rodome politinius ir socialinius filmus. Galbūt poetiniai filmai priklauso vienam iš tų žanrų, kurie aštriausiai iškelia socialinius klausimus. Kiti aspektai – tai meilė, laikas, tapatumas ir mirtis. Dauguma poetinių filmų sukurti reaguojant į kasdienio gyvenimo aktualijas, nes daugiausia eilėraščių sukūrė šiuolaikiniai poetai.

– Ar dideli kasmet rengiami jūsiškiai poetinių filmų konkursai? Ar dalyvių daugėja? Pagal kokius kriterijus atrenkate nugalėtojus?

– Taip, konkursas kasmet auga. 2002 m. gavome 800 įrašų, 2004 m. – daugiau nei 800, 2006 – per 600 (nes buvo nustatytos naujos sąlygos), 2008 m. – 1000, o šiais metais – beveik 1000 įrašų.

Nugalėtojus išrenka žiuri. Filmai – tai labai geri eilėraščio vertimai į kino kalbą. Demonstruojant filmą žiūrovai turi matyti ir girdėti eilėraštį (ar eilėraščius). Eilėraščio rimas turi būti juntamas filme. Taip pat eilėraštis turi būti geras. Atrankai labai svarbūs abu – ir eilėraštis, ir filmas.

– Kokių profesijų, tautybės ir socialinės padėties yra komisijos nariai? Turbūt tai tikrai skirtingų patirčių ir skonių žmonės? Kaip priimamas lemiamas sprendimas?

– Turime dvi teisėjų komandas: programų komitetą ir tarptautinę žiuri. Programų komiteto nariai yra Heinzas Hermannsas, „Interfilm Berlin“ (didžiausio Berlyno „šortų“ festivalio ir mūsų partnerio) direktorius, Heiko Strunkas („Literaturwerkstatt Berlin“ projekto „lyrikline.org“ koordinatorius), vienas poetas, vienas filmų kūrėjas ar videomenininkas ir aš.

Tarptautinių filmų konkurso žiuri nariai – Thomas Wohlfahrtas, „Literaturwerkstatt Berlin“ direktorius, vienas kino kūrėjas ar videomenininkas, vienas paskutinio „ZEBRA“ konkurso nugalėtojas, vienas žiniasklaidos atstovas ar kiti distributoriai.

– Ar galite paminėti šalis, kuriose audiovizualinė ar bent jau vizualios poezijos tradicija labiau išugdyta, nei kitose? Kas turi įtakos šiam procesui ir ką reikėtų daryti, kad ji taptų populiaresnė ir žengtų pirmyn?

– Gauname labai daug puikių filmų iš anglakalbių šalių, tokių kaip JK, JAV, Kanada ir Australija. Dažniausiai siunčiami filmai su poezijos slemais ar bitnikų kartos poezija. Daug filmų pateikia Vokietijos kino kūrėjai, nes mūsų festivalis ten gerai žinomas.

Sunku pasakyti, kas yra tikrai geras poetinis filmas ir ką daryti norint išpopuliarinti šį žanrą. Geram poetiniam filmui reikia geros poezijos. Pirmasis žingsnis – darbas kartu su poetais (žr. į www.lyrikline.org). Taip pat reikia dirbti su kino kūrėjais, kino mokyklomis ar meno akademijomis, norint sukurti filmus pagal įvairią poeziją.

– Ar galima teigti, kad „ZEBRA“ festivalis turi nuolatinius žiūrovus? Kaip jie reaguoja į filmus? Kokią įtaką jie daro komisijos rezultatams?

– Kiekvieną festivalį stebi nuolatiniai žiūrovai ir kiekvienais metais atsiranda naujų. Kai filmai sukelia juoką, jie juokiasi. Aš tikrai nežinau, ar publika daro įtaką tarptautinei žiuri. Yra Publikos prizas, kurį įsteigė Berlyno radijo stoties „Radioeins“ klausytojai. Taigi aštuoni publikos nariai, kuriuos išrenka radijo stoties sirgaliai, gali balsuoti už labiausiai publikai patikusį poetinį filmą.

– Tai pirmieji „ZEBRA“ festivalio metai, kai buvo organizuojami kūrybiniai filmų kūrėjų seminarai. Ar galite papasakoti daugiau apie tai?

– Mielai. Filmų kūrėjai iš Tel Avivo dirbo kartu su Berlyno poetais – drauge kūrė poetinius filmus. Rezultatas buvo pristatytas festivalyje, poetai ir kino kūrėjai aptarė savo bendrą darbą, atsakė į žiūrovų klausimus.

Emanuella Amichai, Avi Dabachas ir Joshua Simonas nuo 2010-ųjų vasaros intensyviai keitėsi informacija su poetais Danieliu Falbu, Monika Rinch ir Janu Wagneriu. Poezija susitinka su filmu, poetai – su filmų kūrėjais. Nepaisydamos tautinių apribojimų trys menininkų poros įsijautė vieni į kitų darbus ir parašė savo poetiniams filmams scenarijus. Jie susitiko prieš festivalį, norėdami perkelti savo idėjas į filmus per šešias dienas. Projektą organizavo Vokietijos  ir Izraelio organizacija „Future Forum Foundation“.

– Ar „ZEBRA“ festivalis turi ateities strategiją? Kaip įsivaizduojate ZEBRA po 10 metų?

– O!.. Mes norėtume organizuoti daugiau seminarų ir įgyvendinti daugiau projektų su mokyklomis ir mokiniais. Šiuo metu kitų planų neturime. Bet tikiuosi, kad ateityje įgyvendinsime du tikrai didelius projektus.

Lietuvoje rodomų 5-ojo tarptautinio Berlyno poezijos filmų festivalio „ZEBRA“ filmų programa skelbiama „Tarp“ festivalio tinklalapyje www.tarpfest.lt.

Spalio 27 d. 18 val. „ZEBRA“ filmų rinktinę bus galima nemokamai pamatyti Klaipėdoje, „Švyturio menų doke“.