Lietuvių lenkinimas dabar

Lietuvių lenkinimas kai kur dar ir šiandien nepasiliovė. Širvintų, Maišogalos, Paberžio, Joniškio, Dubingių, Asavos, Butrimonių, Anusiškių ir kitose parapijose arti Vilniaus lietuvių kalba vis dar stelbiama. Vienose parapijose patys klebonai senoviškai paturi lenkų pusę jau tai iš palankumo, jautai pildydami paliepimą iš aukščiau, ir tuo būdu savo „karjerą“ stiprindami. Kitur vokiečių žandarai, dažniausia, kurie yra iš lenkų kilę, taip pat paturi lenkus ir dargi visai atvirai. Daug kur tik lenkų kalba buvo ir tėra galima susikalbėti su vokiečių valdžia. Vertėjai prie apskričio viršininkų ir teisėjų esti dažnai lenkai, kurie, žinoma, tuo būdu nemaža didina lenkų kalbos svarumą. Visa tai verste verčia lenkų kalbos mokytis, kitus gi jos turėtis, ir lietuviškų mokyklų steigimas tokiu būdu yra tik akims. Kai kur tiesiog taip ir patariama: namie vaikai privalą lenkiškai mokytis.

Mėtomos knygelės „Po Oswiatą“ ir „Czy wiesz kim jestesz“ taip pat stiprina aplenkintų lietuvių dvasią ir ne vieną lietuvį suklaidino. Į tuos reikalus lietuvių visuomenė turėtų atkreipti savo domę.“

Organizacinės sklaidos laikas

Lietuvoje tuo metu Lietuvos Taryba plėtė savo veiklą ir skleidė žinias apie Vilniaus konferenciją ir jos iškeltus uždavinius. 1917 m. spalio 23 d. „Lietuvos aidas“ spausdina Lietuvos Tarybos prezidiumo ir sekretoriato darbo laiką.

„Lietuvos Tarybos laikinis prezidiumas Tarybos reikalais priima kasdien, išėmus šventadienius, nuo 12–1 val. dieną, Jurgio g. 24-6.

Lietuvos Tarybos sekretoriatas priima įvairiais reikalais kasdien be šventadienių nuo 10 lig 12 val. ryto ir nuo 4 ligi 6 v. po pietų, ten pat Jurgio g. 24-6.“

Laikotarpį po Vilniaus konferencijos iki tų metų gruodžio pradžios galima vadinti organizacinės sklaidos laiku. Lietuvos Tarybos nariai ne tik aktyviai veikė užsienyje, bet ir  pasklidę po visą Lietuvą aktyviai susitikdavo su vietos bendruomenėmis ir aiškino bei supažindino jas su konferencijos nutarimais. „Dabartis“ spalio 25 dieną išspausdino štai tokią žinutę:

„Priruošiajamasis važinėjimas Lietuvių Tautos Tarybos narių. Kai kurie Lietuvių Tautos Tarybos nariai, netrukus keliaus per Lietuvą informacijos dėlei. Kiekvienam tiems ponams bus paskirta apvažiuoti toki ir toki apskričiai.“

Kaune visuomenei supažindinti su  konferencijos nutarimais buvo surengtas susitikimas, vykęs Rotušės salėje. Plati susirinkimo ataskaita atspausdinta net keliuose laikraščiuose.  Štai ką apie susirinkimą rašė vokiečių okupacinės valdžios ruporas „Dabartis“:

Lietuvių savastovybės siekimas

„Susirinkimą buvo surengę keletas Lietuvos Tarybos narių, idant suteikus žinių visuomenei apie lietuvių pasistengimus, kuriuos išreiškia vyriausia naujai įsteigtoji Taryba. Viešojo namo salė buvo pasipildžiusi beveik iki paskutinės vietos. Susirinkime dalyvavo žmonių visokių luomų, jaunų ir senų. Ypač daug buvo susiėję jaunimo ir moterų. Susirinkimas laikėsi pavyzdingai. Galima buvo pajausti, su kokiu rimtumu ir atsidėjimu tauta seka savo vedėjų darbus. Prie pirmininko stalo, po lietuvių vytimi, sėdėjo gerb. Tautos Tarybos nariai, tarpe kurių buvo: Dovydaitis, Banaitis, Maciulevičius, Paltarokas, Šaulys ir dar du senuoju Lietuvos veikėjų pralotas Dambrauskas ir žinomas muziejaus direktorius Daugirdas.“

Kauno kunigų seminarijos rektorius Jonas Mačiulis papasakojo apie Lietuvos istorines pastangas kovoje už šalies nepriklausomybę. Jis taip pat pranešė apie Lietuvos Taryboje svarstytus keturis pagrindinius galimus įvykių eigos scenarijus.

„Pirmasis Lietuvos Tarybos darbas buvo paaiškinti politikos orientacijos. Čia Lietuvai esą keturi galimumai, būtent šitie:

1. Pagrįžimo prie Rusijos

2. Prisidėjimo prie naujai įkurtos Lenkų valdijos

3. Prisiglaudimo prie Vokietijos

4. Visai nepriklausomos Lietuvos

Tuos galimumus kalbėtojas štai kaip aiškino: Pagrįžimui prie Rusijos nė vienas Lietuvos Tarybos narys nepritarė... Tiek pat pritarimo tebuvo ir antrajam galimumui, susijungti su naujai įsteigta lenkų valdija... Trečias galimumas – susijungimas su Vokietija – atsižvelgiant į tą faktą, kad vokiečiai dabar yra užėmę Lietuvą – tai yra opiausias Lietuvos Tarybos klausimas...

Paskui kalbėtojas išdėstė ketvirtąjį, būtent visai nepriklausomos Lietuvos valdijos klausimą... Bet kyla klausimas, iš kur galima laukti Lietuvos valdijos atstatymo...“

Ne visur mėginimai supažindinti baigdavosi taikiai

Žinoma, vokiečių okupantų laikraštis negalėjo neįpilti šaukšto deguto į savarankiškos valstybės dvasia alsuojantį lietuvių susirinkimo aprašymą. „Dabartis“ nuo savęs priduria:

„Lietuviai visados turi atsiminti, jog Lietuvai nelengvas būtų padėjimas, jei ji būtų palikta visai sau. Ne tik tai ūkio, bet ir kultūros žvilgsniu Lietuva šiandien tebėra vaiko amžiuje, ir pati viena sau palikta, ji vargu įstengtų iškopti iš šito vaiko amžiaus... Dar kartą statome lietuviams po akių gyvenančių Prūsuose jų brolių likimą, kurie šiandien, po 400 metų, tebeturi tautinę savo kultūrą ir kalbą...“

Ne visur mėginimai supažindinti kaimynus su Vilniaus konferencijos darbu baigdavosi taikiai. Štai kokį atsitikimą aprašo ta pati „Dabartis“:

„Jaukėnai (Kuršėnų apskr.). (Lenkų begėdystė). Spalių mėnesio 7 dieną po pamaldų p. Pranas Smilgevičius mėgino apsakyti žmonėms prie šventoriaus apie lietuvių konferencijos darbus Vilniuje. Jam ramiai bepasakojant, prasidėjo šauksmas nesubrendusių vaikėzų iš „akalicų“ ir nusususių bajorėlių. Paskui dar pradėjo mėtyti akmenimis, plytgaliais ir obuoliais į kalbėtoją, kuris turėjo pasišalinti. Žmonės kalba, kad ta rėksnių gauja buvusi suorganizuota vieno negudraus lenkuojančio dvarininkėlio, kuris malonėtų, kad Lietuva būtų lenkų provincija, o ne savastovi valdija.“

Tuo pat metu Rusija kunkuliavo lyg pasirengęs sprogti katilas. Šalyje siautė badas, vargas ir politinė suirutė. Bolševikai jau atvirai kvietė versti Laikinąją vyriausybę, o „Lietuvos aidas“ dar spalio 21 d. išspausdino štai tokią žinutę:

Bolševikai versią valdžią

Bolševikai ir su jais susidėjusios partijos atvirai rengiasi nuversti valdžią. Tam skiriama esanti lapkričio mėn. 5 diena, kada susirinksiąs visos Rusijos Kongresas. Darbininkų ir kareivių tarybos tikisi turėsiančios jame viršų.“

Kaip žinom, perversmas įvyko lapkričio 7 d., deja, „Lietuvos aidas“ beveik nesuklydo.