Jais tapo aštuoni kūrėjai. Tarp jų – teatro aktorius Vytautas Anužis, šiemet gegužę atšventęs 60 metų sukaktį. Jis įvertintas už klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą. Kūrybinį kelią pradėjęs Panevėžyje Juozo Miltinio teatro studijoje, kelis dešimtmečius dirbęs Klaipėdos dramos teatre, šiandien aktorius vaidina Vilniuje, Nacionaliniame, Oskaro Koršunovo ir Rusų dramos teatruose.

Nacionaliniame dramos teatre aktorius vaidina pastaruosius penkerius metus. 74-aisiais baigęs Juozo Miltinio studiją prie Panevėžio dramos teatro aktorius mokėsi Maskvoje, aukštojoje Boriso Ščiukino teatro mokykloje prie Jevgenijaus Vachtangovo dramos teatro. Grįžęs pradėjo dirbti Klaipėdos dramos teatre ir vaidino jame kelis dešimtmečius. Pastaruosius penkerius metus jis vaidina Vilniuje, ne tik Nacionaliniame, bet ir Oskaro Koršunovo bei Rusų dramos teatruose. Nacionaline kultūros ir meno premija aktorius įvertintas už klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą. Aktorius sako aiškiai prisimenantis, kaip ir kodėl pasirinko šią profesiją.

„Kai pamačiau savo mamą dainuojančią Panevėžio liaudies operetės teatre pas Valdą Jatautį, aš buvau pats jauniausias dalyvis, vaidindavau nedidelius vaikų vaidmenis, lakstydavau, man leisdavo uždangą atidaryti ir uždaryti senajame Panevėžio liaudies teatre, tas kuris prie Nevėžio, ten kur įleisdavo vaidinti, kuomet Miltinio teatras ten nevaidindavo. Visas tas teatro kvapas, ta energetika mane veikė kaip vaiką, nors buvau geras mokinys, baigiau mokyklą su vienu ketvertu, galėjau ir kitką pasirinkti, bet man abejonių nebuvo, nuo 6–7 metų man visa kita atrodė nereikšminga“, – prisimena V. Anužis.        

Pastaraisiais metais tarp svarbiausių V. Anužio vaidmenų minimi Teiresijas spektaklyje „Oidipo mitas“, Karalius Lyras Jono Vaitkaus spektaklyje Rusų dramos teatre, Benas – Oskaro Koršunovo „Išvaryme“ ir naujausias Ano Verkoro vaidmuo Jono Vaitkaus spektaklyje „Apreiškimas Marijai“. Šiuo metu vaidmenų gausu, tačiau, pasak V. Anužio, aktoriaus profesijoje svarbiausia ir sunkiausia ilgą laiką būnant be darbo, be vaidmenų palaikyti tiek fizinę, tiek dvasinę formą, kad naujas vaidmuo neužtiktų nepasirengusio.

„Reikia daug valios, reikia išmokti kentėti, neprarasti proto toje kančioje, reikia nugalėti savo savimeilę ir išdidumą, graži frazė – teatras statomas ant sudaužytų savimeilių, bet koks išdidumas, puikybė darbui trukdo. Jei sugebi išsijungti iš savo puikybės, iškėlęs galvą eiti gatve ir spinduliuoti – koks aš didelis aktorius, jei tą įsineši į sceną, tai yra mirtis kūrybai, nes iš tikrųjų aktorius turi būti molis, iš jo turi išminkyti, tave užgauna, įžeidžia, bet turi mokėti su tuo gyventi“, – išmintimi dalijasi premijos laureatas.

Už vaidmenis teatre ne kartą įvertintas apdovanojimais, tarp jų Auksiniu scenos kryžiumi už nepagrindinį vaidmenį Jono Vaitkaus spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ Klaipėdoje. Aukščiausias šalies apdovanojimas – Nacionalinė kultūros ir meno premija aktoriui bus įteiktas vasario 16-ąją.