Apipintas legendų

Kirtę Lietuvos liaudies buities muziejaus ūkinės įvažos vartus ir dešiniau į žemę įbestą nuorodą "Aukštaitija. Suvalkija. Žemaitija", suskaičiuokite maždaug 500 žingsnių, o tada stabtelėkite ir kilstelėkite akis.

Priešais jus – Aristavėlės dvaras, savo istoriją skaičiuojantis nuo 1700 m. Perduotos iš lūpų į lūpas apie paveldo sargų etaloniniais vadinamus rūmus dar ir dabar tebesklando įvairios istorijos. Kalbama, kad viename namo kaminų per 1863-ųjų sukilimą slėpėsi net septyni vyrai, o laukdamas Napoleono, tuometis Aristavėlės savininkas netgi padarė remontą. Tai esą liudijo dar sovietmečiu rūmuose rasti sieninės tapybos likučiai – zodiako ženklai ir piešiniai senovinės karinės atributikos tema.

"XIX a. pastatas turėjo kelias rekonstrukcijas, kurios iš barokinio jį pavertė klasicistiniu. Tiesa, tai nebuvo pagrindinė dvarvietė. Pastatas labiau atspindėjo vidurinės bajorijos gyvenimą – nei itin turtingą, nei itin prašmatnų", – pasirėmusi į autentiškas pastato kolonas pokalbį pradėjo Lietuvos liaudies buities muziejaus direktorė Violeta Reipaitė.

Labiausiai Aristavėlės dvaras nukentėjo sovietmečiu, kai pastate  esančios salės ir didieji kambariai suskirstyti pertvaromis, įrengti butai, perstatytos krosnys. Muziejui sutarus su "Sniečkaus" kolūkio pirmininku paimti pastatą, viename jo gale darbininkai aptiko net paršavedę kiaulę. Atlikus išsamius architektūrinius, archeologinius, vidaus polichromijos tyrimus ir projektavimo darbus, pastatas buvo išardytas ir pervežtas į muziejaus teritoriją iki jo pastatymo. Tam prireikė bene dviejų dešimtmečių.

Svajonė – mokyti

2010-aisiais baigtas pirmasis pastato restauravimo darbų etapas.

Antrajame, 2014 m. prasidėjusiame etape sudėlioti taškai dvaro rūmų viduje: sutvarkyti inžineriniai tinklai, įrengta geoterminis šildymas, vėdinimas, kanalizacija, vandentiekis, apsauga nuo gaisro, signalizacija.

"Mums pavyko atkurti kelias baroko detales – puošnų, ekspresyvų, laužytos konfigūracijos stogą su profiliuotais karniziniais apvadais. Dvaro langai ir durys pagamintos iš masyvo pagal išlikusias detales ir pritaikytus ankstesnių projektų brėžinius. Senieji langai ir durys, kurie dar tinkami naudoti – atnaujinami, – už rankenos truktelėjusi autentiškas medines duris, į dvaro gilumą nėrė ir pasakojimą tęsė V.Reipaitė: – Dabar bandysime imtis klasicizmo laikotarpio – tapybos vidaus erdvėse."

Meistriškais teptukų potėpiais jau išpieštos vieno kelių kv. m kambario sienos ir lubos. Ant jų persipina Liudviko XV epochos stiliaus ornamentai ir liaudiški motyvai.

Įsikūrė ekspozicija

Kol kas rūmai stovi apytuščiai, tačiau pamažu daiktus čia jau nešasi ir greitu metu įsikurs medinio paveldo restauravimo-konservavimo mokymo centro darbuotojai.

"Turime svajonę, kad šiuo centru galėtų naudotis ne tik specialistai, bet ir žmonės, gebantys dirbti su kirviu ar plaktuku. Praktikos vesti tokius mokymus tikrai turime – mūsų žinioje 150 muziejaus pastatų, kuriuos prižiūrime", – prasitarė V.Reipaitė.