Kaip tu, tarp būties ir nebūties?

Kaip kartą rašė Leonidas Donskis (2016, p. 9), „Europa buvo išgelbėta daugybę kartų dėka jos naratyvinių galių.“ Pasakojimai, liudijimai, dienoraščiai yra ne tik terapijos forma, bet ir laiko ženklai.

Nuo mūsų jau nutolęs Antrasis pasaulinis karas vis dar egzistuoja to laiko rašytojų tekstuose, to laikotarpio dienoraščiuose, laiškuose, memuaruose. Dabartinis karas Europoje taip pat fiksuojamas, bet ne tik rašytojų, tačiau ir kiekvieno eilinio ukrainiečio. Rašytojo vaidmuo kare yra daugialypis. Šiuolaikinėje karo situacijoje, tokioje kaip Ukrainoje, jie dokumentuoja, interpretuoja ir reflektuoja karo realijas ir jų poveikį visuomenei ir pavieniams piliečiams.

Aš vardu Ana Gin, man 48 metai. Aš – rusakalbė ukrainietė, gimiau ir užaugau Charkive. Man niekas nedraudė kalbėti rusų kalba. Aš niekada niekieno neprašiau manęs gelbėti. Aš labai myliu Ukrainą. Tokių kaip aš – milijonai.

Tęsdami pažintį su turtinga Ukrainos literatūra, neišvengiamai rasime praėjusio ir esamo karo ženklų. Ir ukrainiečiai, ir mes esame paženklinti priespaudos, psichologinių traumų, kurios vis dar formuoja mūsų tekstus, mintis. Pastarųjų metų įvykiai Ukrainoje davė akstiną rašytojams kovoti pasitelkiant plunksną. Du ryškūs literatūrinės kovos pavyzdžiai – esė rinkinys „Tarp būties ir nebūties“ ir Anos Gin knyga „Kaip tu? Anos dienoraštis apie karą Ukrainoje“. Galima svarstyti apie skirtingą jų kultūrinę ir išliekamąją vertę, tačiau abiejose knygose – autentiški išgyvenimai ir jas jungia identiteto formavimo ir stiprinimo karo sąlygomis klausimas.

„Tarp būties ir nebūties. Karo padėtis. Esė“

– Viskas krinta iš rankų, – dejavo B., – negaliu niekam susikaupti. Pardavimai reikšmingai krito, jei apskritai dar kas nors parduodama. Kam žmonėms knygos, kai anas netrukus smogs? 

(Jurijus Andriuchovičius)

Kaip rasti prasmę, kai už sienos auga karinis konfliktas? „Tarp būties ir nebūties“ esė rinktinė – kolektyvinis darbas, kuriame skirtingi autoriai dalijasi savo išgyvenimais ir refleksijomis apie karą gimtojoje šalyje. Šie tekstai dažnai pasižymi gilumu ir jautrumu, atskleidžia asmenines ir kolektyvines patirtis, kurios apima ne tik tiesioginį karo poveikį, bet ir egzistencinius klausimus apie buvimą ir nebuvimą, gyvenimą ir mirtį. Pavyzdžiui, garsi rašytoja Sofija Andruchovyč kelia kiek kitokius, kūniškus, klausimus, kiti sprendžia kasdienybės dilemas. Visi šie tekstai leidžia pamatyti didžiulį patirčių ir minčių paveikslą – tarsi atgijusį Hieronymo Boscho „Žemiškųjų malonumų sodą“, kuriame grėsmę kelia iš šono atkeliaujanti pragariška ugnis. Žemiškus, buitiškus klausimus užgožia šekspyriški būties ir nebūties klausimai.

„Ar gali naikinimo beprotybė nužudyti gyvenimo prasmes?“ – klausia žurnalistė Myroslava Barčuk. Karas – nepatogių klausimų ir dar sudėtingesnių atsakymų metas. Serhijus Žadanas rašo apie tai, kad suvokti ir paaiškinti save galime tik turėdami savą kalbą, savą tiesą, savo prisiminimus. Šios rinktinės rašytojai, kultūros atstovai, žurnalistai nebegali tylėti, todėl rašo.

Ana Gin „Kaip tu? Anos dienoraštis apie karą Ukrainoje“

Noriu, kad jūs paimtumėte tokią knygą. Noriu, kad jūs ir jūsų vaikai suprastų, kas šiandien dedasi Ukrainoje. Aš matau karą, kuris dabar vyksta už mano lango. Ne per televiziją, ne per žinias, ne tviteryje, ne feisbuke, ne telegramo kanaluose. Aš matau jį pro savo langą.

A. Gin savo dienoraštyje „Kaip tu?“ perteikia intymų ir asmenišką žvilgsnį į karo tikrovę. Knygoje autorė dalijasi savo kasdienėmis patirtimis, jausmais ir mintimis, fiksuodama karo akimirkas ir jų įtaką jos gyvenimui. Šis dienoraštis yra dokumentas ne tik apie karą, bet ir apie žmogaus stiprybę, išgyvenimą ir empatiją.

Tokių istorijų, karo išpažinimų yra ir daugiau. Gal ne visi jie sugulę į knygas, kai kas užfiksuota socialiniuose tinkluose. Skirtingai nuo istorikų, politologų, karo ekspertų, žinių, apie karą čia rašo paprastas žmogus – mama, dukra, draugė, kaimynė, „žurnalistė iš pašaukimo ir vaikų psichologė pagal išsilavinimą“. Ji, kaip ir mes, eiliniai skaitytojai, mėgsta gyvūnus, knygas ir pienišką šokoladą. Jos užduotis – papasakoti tikrą istoriją kaip gyvą liudijimą ateičiai. Aišku, tekste nemažai emocijų, pykčio ir patoso. Visko, ką išgyvena užpultos šalies gyventojai. Ir visi mes pikti, visi mes turime prisiminti, kad tai nesikartotų.

Karo prisiminimų reikšmė

Abu šie kūriniai yra svarbūs ne tik literatūrine, bet ir istorine prasme kaip to, kas vyksta čia ir dabar, dokumentas. Jie atspindi Ukrainos žmonių patirtis ir emocijas vykstant karui. Jie padeda suprasti, kaip karas veikia kasdienį gyvenimą, kokios yra žmonių reakcijos ir jausmai, kaip užrašytas žodis gali tapti būdu išreikšti tokias dramatiškas, egzistencines patirtis. Mes pasakojame, kad išliktume. Pats pasakojimas yra viena seniausių ir galingiausių žmonijos komunikacijos formų. Jis turi unikalią galią įkvėpti, mokyti, vienyti ir gydyti. Pasakojimas ypač svarbus krizės ir konflikto laikotarpiais, kai asmeninės ir kolektyvinės istorijos gali padėti žmonėms suprasti save ir pasaulį aplink juos.

Dabar užrašytos istorijos kada nors virs filmais, dokumentinėmis citatomis. Rašoma tam, kad nepamirštume. Panašiai ir po Antrojo pasaulinio karo rašytojai dalijosi savo išgyvenimais. Neišgalvotos istorijos virto romanais, kino filmais. Pavyzdžiui, prancūzų rašytoja Marguerite Duras, pati išgyvenusi karą, parašė vienos meilės istorijos scenarijų filmui „Hirosima, mano meile“ (1959). Ji bandė perteikti skirtingų kultūrų atstovų (prancūzės ir japono) karo išgyvenimų skirtumus ir iliuziją, kad niekuomet negalėsime užmiršti:

Kaip meilėje egzistuoja iliuzija, iliuzija, kad niekuomet negalėsi užmiršti, taip ir aš turėjau iliuziją dėl Hirosimos – maniau, jog niekada jos neužmiršiu. Kaip meilėje.

„Viskas ir niekas“. Praeitis ir dabartis. Prancūzų „Naujosios bangos“ režisieriaus Alaino Resnais filme užsimezga ryšys ne tik tarp dviejų svetimų žmonių, bet ir istorinės bei asmeninės tragedijos. Tai du poliai, kuriuos sunku atskirti. Filmo pradžioje matomi du susijungę kūnai. Taip ir individas yra susietas su istorija arba savo praeitimi. Tad atsakymas į klausimą, kur yra ta riba tarp asmeninės ir visuotinės nelaimės, yra gana aiškus. Tos ribos iš tikrųjų nėra. Viskas gyvenime yra taip chaotiška ir susipynę į vieną, nedalomą žmonijos traumą. Tik asmeniniai prisiminimai gali padėti iš čia ištrūkti. Tačiau jie yra tarsi užburtas ratas. „Hirosimoje“ praeitis gali paveikti ateitį. Ir mes visi, kaip šie du personažai, esame anonimai žmonijos istorijoje, statistika. Mes – tik miestų pavadinimai, abstrakcijos. Visi mes kada nors pamirštame ir esame pamiršti. Ir liekame tik vieni patys su savo prisiminimais. Ką daryti, kad pavienės karo patirtys taptų visuotiniu atsparumo šaltiniu, ką galime padaryti, kad niekas neužmirštų? Kokias naujas istorijas kursime po karo? Išliksime ar išnyksime?

Paklausite vienas kito, o kaip tu?



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių