– Kodėl išėjote iš „Keistuolių teatro“?

– Tiesiog vieną dieną supratau, kad taip gerai, kaip buvo, nebebus niekada. Be to, amžius taip pat daro savo. Tam tikru metu nusibosta kalbėti kitų tekstais, įgyvendinti kitų idėjas – norisi pagyventi sau.

– Bet ten buvo daugybė jūsų paties režisuotų spektaklių.

– Buvo, bet spektaklis – gyvas organizmas. Jis nugyvena savo gyvenimą ir reikia gražiai leisti jam nueiti, nelaukti, kol jis bus prijungtas prie lašelinės ir ten gaivaliosis. Šiuo metu vaidinu spektakliuose „Tūla ir kiti“ ir „Vasarotojai“ (pagal Maksimo Gorkio kūrybą).

– Dainoje „Mergaitė nuo Šakių“ yra tokios eilutės: „Kai žiūri kokį briedą „Keistuolių teatre“ / geriau jau „Domino“ Šakiuose“. Girdžiu tarsi skaudulio gaidelę, kad galbūt Keistuoliai nebuvo pakankamai įvertintas reiškinys, visų  akys nukrypo į popsą. Ar dėl to išgyveni?

– Žinoma, išgyvenu, bet ne tik dėl Keistuolių, o globaliai. Dėl teatro, dėl rašytinio žodžio, poezijos, muzikos. Visuomet sakiau – popsas yra baisus dalykas. Kalbu apie blogą popsą. Giacomo Puccinis, parašęs „Madam Baterflay“, taip pat buvo kaltinamas popsu, tik tuomet tai vadinta kitaip.

– Minėjote, kad jūsų albumas „Laivas-restoranas“ skamba liūdnokai, nostalgiškai.

– Savyje jis turi žvyro, drumsto vandens. Pati sąvoka yra visiškas neatitikimas. Laivas – daiktas, kuris turėtų būti susietas su romantika, jūra, galiausiai – dingimu be žinios. Tačiau dabar viskas yra gilioje praeityje, jokių šansų išplaukti – jis priverstas tenkinti buitinius, vietinės reikšmės poreikius.

– Jūs taip jaučiatės?

– Ne, aš ne apie save, tai aktualu daugeliui. Pavyzdžiui, tai ir talentingas aktorius, vaidinantis aukščiau juosmens nesiekiančias komedijas, nors galėtų daryti kažką kita. Tai ir talentingi rašytojai, kurie rašo bukus reklaminius tekstus. Dabar iš visko siekiama naudos, o jei tos materialinės ar kitokios naudos žmonės negauna, tas dalykas pasmerkiamas.

– Jūs dainuojate ne poeziją, o savo dainų tekstus. Kaip reaguojate, kai jus priskiria dainuojamosios poezijos atlikėjams? Dauguma, nesigilindami, kokios tokios muzikos ištakos, užkabina tokią etiketę.

– Įvardijimą „dainuojamosios poezijos atlikėjas“ seniai begirdėjau. Tikriausiai per tiek metų visi suprato, kad tai, ką dainuoju, – ne poezija. Išskyrus keletą dainų pagal Daivos Čepauskaitės ar Gintaro Patacko kūrybą. Jie tikrai nepakartojami, nuostabūs poetai.

Mane pavadina bardu, bet nepuolu su tuo iš karto kovoti. Aiškinausi, kas yra bardas, kokios tos šaknys. Taigi, tai yra senolis, pasakojantis istorijas su muzikos pagalba. Mane tai lyg ir atitinka – tiek senolis, tiek keliaujantis, tiek pasakojantis istorijas. Per koncertus pasakoju tikrai daug istorijų – ir muzikinių, ir šnekėdamas su žiūrovais.

– Ar aktorystė jums svarbi ne tik teatro, bet ir koncertinėje scenoje? Ar ji padeda dainuojant?