Štai vieno naujametinio vaidinimo metu eteryje nuskambėjo šūviai ir keiksmai, kuriuos klausytojai palaikė įsilaužimu į Kauno radiofoną, ir buvo iškviesta policija gelbėti radijo darbuotojų. 

Radijo teatras patiko ne visiems klausytojams

„Ką reikia padaryti, kad klausytojas spektaklį ne girdėtų, bet išgirstų?“ – tokį svarbiausią darbo radijo teatre uždavinį kelia Vida Mikšytė-Morkevičienė, ilgametė radijo darbuotoja, pastaraisiais metais kuruojanti radijo teatrą.

Lietuvoje radijo teatras pasirodė tuo metu, kai šis žanras tapo populiaria pramoga Vakarų Europoje. 1926 m. gruodžio pradžioje Radiofonas iš Valstybės teatro transliavo Charles`io Gounod „Romeo ir Džuljetą“. Kai kurie klausytojai piktinosi, kam eteris užimamas tokias „niekais“. 1927 m. kovo mėnesį (pirmąkart radijo studijoje) suvaidintas spektaklis „Beauštanti aušrelė“. Dabar kontroversiškai vertinamo rašytojo Liudo Giros simbolinę pjesę režisavo Vladas Braziulevičius, o vaidino Karių teatro trupė. Po premjeros pasirodė atsiliepimai  Kauno spaudoje: „Kadangi radio ypatingai gerai perduoda žmogaus balsą, deklamaciją, kiekvieną mažiausį intonacijos ir tembro niuansą, „Beauštančios aušrelės“ perdavimas labai gerai pavyko, ypač kad visų aktorių buvo gražiai, aiškiai ir su jausmu skaitoma.“

Deja, išgirsti šio spektaklio, kaip ir vėlesnių, neturime galimybių, nes ne vieną dešimtmetį radijo teatro spektakliai būdavo vaidinami tik gyvai. Radijo teatras, kaip ir kitos radijo programos, tarpukariu laikytas svarbia auklėjimo ir propagandos priemone – mokyti pilietiškumo, taupumo ar ūkininkavimo.

„Reikia turėti galvoje, kad per vaidybinio pobūdžio, meniškai vertingą programą gali būti ir yra ugdoma estetinė nuovoka, tautinis ir visuomeninis susivokimas. Vaidybinė programa, labiausiai žadinanti entuziazmą, gali gerai tarnauti reikiamai propagandai“, – taip apie radijo teatrą rašė spektaklius režisavęs Juozas Gučius.

Kaip rašė radijo istorikas Stasys Štikelis, po pavykusios premjeros Radiofono žmonės bandė sukurti specialią radijuje vaidinsiančių aktorių trupę. Prie šios minties tarpukariu sugrįžtama ne kartą, tačiau nesėkmingai. Tarpukariu buvo nustatyta tvarka, kad  dukart per metus teatralai turėjo nemokamai dalyvauti radijo laidose.  

Radijo teatras patiko ne visiems. Tarkime, 1928 m. pabaigoje spaudoje pasirodė Figaro slapyvardžiu pasirašytas tekstas, kuriame autorius peikė radijo programą.

„Ūkininkai neišgirsta juos dominančių žinių, patarimų, o operos ir baletai įkyrėję. Miestelėnai taip pat nepatenkinti programa, nors jų nedomina žemės ūkio reikalai. Jie tik ir laukia, kad Kauno radijo stotis nutiltų“, – rašė Figaro pasivadinęs radijo klausytojas.

Įdomiausia, kaip kūrybiškai į šį tekstą sureaguoja Radiofonas – vaidinimu, kurio veiksmas vyksta radijo nemėgstančio žmogaus bute. Čia tarp barnių, išgėrusių žmonių kalbų, dainuškų girdisi disputai apie radiją.

Kauno radijo teatras neapsieidavo be kuriozų. Vieną sykį, artėjant Naujiesiems metams, po „Traviatos“ radijo eteryje laukė dar vienas vaidinimas. Jo metu eteryje skambėjo šūviai, keiksmai, grasinimai. Klausytojai pamanė, kad užpuolikai įsiveržė į Kauno radiofoną, ir policija atvyko gelbėti darbuotojų nuo įsiveržėlių.

Pjeses radijo teatrui kūrė pirmasis Radiofono balsas Petras Babickas, taip pat Vytautas Bičiūnas, Kazys Inčiūra, Antanas Gustaitis, buvo statomi Balio Sruogos, Vydūno, Oskaro Milašiaus kūriniai. Rašė ir pats savo pjeses režisavo Borisas Dauguvietis. Jo pavardė labai svarbi radijo teatro istorijoje, nes būtent B. Dauguviečio duslus balsas – seniausias išlikęs radijo teatro įrašas. Jis nukelia į 1949 m., kai Aleksandro Puškino jubiliejaus proga B. Dauguvietis deklamavo „Barono monologą“ iš „Šykščiojo riterio“.

Persmelktas sovietinės ideologijos

Ne tik tarpukariu, bet ir vėliau, sovietmečiu, radijo teatro spektakliai dar būdavo vaidinami gyvai. Šeštojo dešimtmečio pradžioje į radijo teatrą atėjęs kaip aktorius, vėliau ilgus metus radijo teatro režisieriumi dirbęs Vytautas Grakauskas prisimena, kad nemažai tekdavo repetuoti masines scenas. Anot jo, tais laikais meno kūriniuose dažnai būdavo vaizduojami kareiviai, darbininkai – šiuo požiūriu radijo teatras nebuvo išimtis.

Tuomet Lietuvos radijas buvo įsikūręs dabartiniame Gedimino prospekte, kur dabar veikia Mažasis teatras. Antrame aukšte V. Grakauskas su kolegomis repetuodavo masines scenas. Režisierius pasakoja, kad dėl sovietinės cenzūros dažnai tekdavo statyti vaidinimus pagal ne itin aukšto lygio literatūros kūrinius.

„Sovietmečiu visą radijo eterį, įskaitant radijo teatrą, smarkiai palietė cenzūra. Vietoj pačių geriausių pasaulio klasikos kūrinių radijo teatro kūrėjai nemažai dėmesio turėjo skirti ideologiniams, bet menine prasme menkaverčiams tekstams“, – pasakoja V. Grakauskas.

Tiesa, negalima apibendrinti viso sovietmečio, nes, kaip pastebi radijo teatro redaktorius P. Morkus, skirtingais metais laisvės ribos nebuvo vienodos.

Anot ilgametės radijo teatro redaktorės Jonės Babiliūtės, radijo vaidinimai daugiausia būdavo statomi pagal rusų literatūrą, o pagal užsienio literatūrą kasmet būdavo pastatomi vos keli spektakliai. Kaip pasakoja režisierė, kai kurios pjesės cenzoriams užkliūdavo dėl, atrodytų, visiškų smulkmenų.

„Su tekstais būdavo įvairių istorijų. Norėjome statyti spektaklį pagal garsaus rašytojo, Komjaunimo premijos laureato Boriso Vasiljevo kūrinį. Nueiname į perklausą. Ten mūsų klausia, kodėl rusės kareivės ėjo į tuos Vakarus, bet nesitraukė į Rytus. Ir dėl to atšaukė spektaklį“, – sako J. Babiliūtė.