Du dešimtmečius dirbusi mokytoja, Auksė galiausiai nusprendė įgyvendinti seną svajonę ir tapo rašytoja. Pasak jos, palikti saugią darbo vietą nebuvo lengva, tačiau gyvenimas per trumpas, kad kankintumeisi širdžiai neartimame darbe. Tad šiandien jos kasdienybė – rašyti populiarumo sulaukusius mistiškus meilės romanus. Pokalbis su kūrėja – apie išlaisvinusį sprendimą palikti darbą mokykloje, drąsą siekti svajonės ir raganišką moteriškumą.

– Papasakokite apie savo vaikystę. Ar jau būdama maža kurdavote istorijas ir personažus?

– Mano vaikystė prabėgo vaismedžių soduose, kuriuose buvo daug laisvės ir bendraamžių draugų. Prisigalvodavome įvairiausių žaidimų – kadangi neturėjome išmaniųjų telefonų ir kompiuterių, kliaudavomės tik savo vaizduote. Ją žadino ne tik laipiojimas po obelis, bet ir vieną iš sodų juosusi Marijampolės Marijonų vienuolyno tvora. Prie mano kūrybiškumo prisidėjo ir tai, kad labai anksti pradėjau skaityti knygas ir pasinėriau į stebuklingą jų pasaulį. Vėliau norėjosi galvoje susikaupusias istorijas išlieti, tad bandžiau rašyti eilėraščius, taip pat labai mėgau piešti.

– 20 metų dirbote anglų kalbos mokytoja. Galiausiai nusprendėte mesti šį darbą ir tapti rašytoja visu etatu. Mokykloje nesijautėte savo rogėse?

– Tuo metu, kai rinkausi būsimą profesiją, rašytojo darbas neatrodė rimtas ir stabilus. Tai tikrai nebuvo profesija, kurios tėvai linkėtų savo vaikams. Aš norėjau studijuoti lietuvių filologiją, tačiau tada neturėjau galimybės rinktis studijų universitete. Tad pasirinkau Marijampolės aukštesniąją pedagogikos mokyklą, kur studijavau anglų kalbą. Niekada nesvajojau būti mokytoja, tačiau gyvenimas mane nuvedė į mokyklą. Dar studijuodama ėmiau pavaduoti mokytojas gimnazijoje ir galiausiai ten įsidarbinau.

Kadangi buvau labai intravertiška, mokytojos darbas man sukėlė nemažų iššūkių, ne kartą teko perlipti per save, kol įpratau kasdien dirbti su daugybe mokinių, kalbėti prieš auditoriją. Mokykloje pradėjau dirbti su mintimi, kad darbą pakeisiu, vos tik atsiras širdžiai mielesnė galimybė. Vis dėlto nieko nėra pastovesnio už laikinumą, tad mano laikinas darbas truko net du dešimtmečius.

Kita vertus, mokykloje buvo dalykų, kurie man labai patiko. Malonumą teikė tai, kad mano darbas susijęs su kalba, žodžiais, nors ir ne lietuvių, o anglų. Beje, dirbdama baigiau ir savo išsvajotas lietuvių kalbos studijas.

Taip pat man labai patiko bendrauti su mokiniais. Vesti pamokas buvo smagioji mokytojos darbo dalis. Tačiau mane labai vargino šio darbo užkulisiai ir nuolatinės reformos, pokyčiai. Galiausiai mokyklą palikau, nors mokinių vis dar pasiilgstu.

Mistika: A. Šiugždinienė visada domėjosi dvasiniu pasauliu ir raganomis, kurios jai atrodo labai susijusios su moteriškumu. Natūralu, kad tai persikėlė ir į rašytojos romanus. / A. Šiugždinienės asmeninio archyvo, G. Milčiūtės nuotr.

– Kaip pagaliau subrandinote idėją parašyti pirmąją knygą „Būti (su) ragana“? Žinau, kad apie tai iš pradžių niekam nesakėte.

– Man atrodo, dauguma knygų mylėtojų, neįsivaizduojančių savo gyvenimo be skaitymo, svajoja kada nors patys parašyti knygą. Tokią svajonę nuo paauglystės paslapčia puoselėjau ir aš. Kartais būdavo, kad skaitau kokį nors romaną ir galvoju: aš galėčiau parašyti geriau! Romantizuoti šį darbą jaunystėje skatindavo ir Holivudo filmai, kuriuose rašytojas būdavo vaizduojamas kaip švyturyje ant jūros kranto gyvenantis atsiskyrėlis, dienų dienas rašantis istorijas. Kadangi esu intravertė, man tai atrodė idealiausias darbas pasaulyje (juokiasi). Vėliau supratau, kad ši veikla turi nemažai iššūkių, tačiau noras pabandyti vis vien kirbėjo.

Prieš dešimt metų susilaukusi trečiojo sūnaus ir išėjusi į motinystės atostogas, nusprendžiau pagaliau išpildyti savo seną svajonę. Pagalvojau, kad tik parašęs knygą sužinai, ar tikrai gali būti rašytoju. Tad ryžausi išbandyti savo jėgas ir pažiūrėti, ar mano svajonė gali išsipildyti. Kadangi iš pradžių norėjau tiesiog išbandyti save, niekam apie šį sumanymą nepasakojau. Prisėdusi rašyti, supratau, kad mano galvoje nuo vaikystės sukasi daugybė istorijų ir jų veikėjų, kurie su laiku vis keičiasi. Pirmąją knygą parašiau labai lengvai, ji iš manęs tiesiog natūraliai išsiliejo. Matyt, tiek neišrašytų minčių buvau prikaupusi.

Rašydavau užmigdžiusi jaunėlį, o vėliau – nuvežusi kitą sūnų į krepšinio treniruotę. Turėdavau valandą iki treniruotės pabaigos, tad nueidavau į vietinę kavinę, paprašydavau gervuogių skonio latė ir grįždavau į automobilį rašyti. Tad pirmoji knyga man visada asocijuosis su gervuogių skoniu, kadangi tokios kavos daugiau niekada nebegėriau. Automobilyje rašydavau ranka į sąsiuvinį, o vakare, sumigus vaikams, dienos darbą perkeldavau į kompiuterį. Šiuo laikotarpiu supratau, kad labai norint rašyti, nereikia laukti įkvėpimo. Automobilyje iki sūnaus treniruotės pabaigos turėdavau lygiai valandą ir sąžiningai visą tą laiką išnaudodavau kūrybai. Tad mūza gali ateiti ir planuotai.

Slapyvardis yra tarsi tam tikra kaukė, tavo alter ego, kuris leidžia elgtis visai kitaip, nei elgtųsi Auksė.

– Nežinomam vardui nelengva būti pastebėtam leidyklų. Kaip sekėsi išleisti pirmąją knygą? Ar nereikėjo ilgai belstis į leidėjų duris?

– Man sekėsi stebuklingai lengvai. Pradėjau rašyti negalvodama apie leidybą, o kai knyga pradėjo įgauti kontūrus, internete pamačiau vienos leidyklos skelbimą, kad ji laukia lietuvių autorių rankraščių. Buvo prašoma atsiųsti 30 rankraščio lapų, o aš kaip tik tuo metu lygiai tiek ir turėjau, tad juos ir išsiunčiau. Leidyklai rankraštis patiko, tad mane paskatino rašyti toliau. Vėliau, nusiuntus pusę rankraščio, leidykla patvirtino, kad knygą išleis, man beliko ją užbaigti.

Nuo pirmosios knygos rašymo pradžios iki jos pasirodymo knygynų lentynose praėjo vos vieni metai. Tuo metu nieko nežinojau apie leidybą, nesidomėjau skaitomiausių knygų sąrašais, nepažinojau kitų rašytojų. Netikėtai vieno knygyno interneto svetainėje pamačiau, kad mano romanas yra pirmoje perkamiausių knygų sąrašo vietoje. Nežinau – galbūt tai buvo naujoko sėkmė, o gal Visatos ženklas, kad einu teisingu keliu ir radau veiklą, kuri man tinka. Vėliau, aišku, viskas nebebuvo taip lengva, susidurdavau su įvairiais iššūkiais, tačiau man patinka ši patirtis.

– Pirmosios knygos sėkmės užteko, kad atsisakytumėte darbo mokykloje?

– Rašydama pirmąją ir antrąją knygas mąsčiau, kad rašymas bus mano slaptas pomėgis, apie kurį niekas nežinos. Todėl susigalvojau slapyvardį ir įsivaizdavau, kaip knygynų lentynose žiūrėsiu į savo knygas, apsimesdama, kad jų autorė nesu aš (juokiasi). Savo šeimai apie rašymą pasakiau tik tada, kai gavau leidyklos pasiūlymą išleisti pirmąją knygą, o artimiems draugams apie tai papasakojau tik po metų. Tačiau pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms ir rugsėjį grįžus į mokyklą, supratau, kad nebegaliu dirbti šio darbo. Tikriausiai išbandžius širdžiai mielą veiklą, per daug sunku grįžti į profesiją, kuri tau neskirta.

Sprendimas išeiti tikrai nebuvo lengvas, nes mokykloje dirbau 20 metų, turėjau visas reikiamas kvalifikacijas ir tris pedagoginius universiteto diplomus, buvau mokytoja metodininkė. Įdėjus tiek pastangų į šią sritį, atrodė neįmanoma visko pradėti iš naujo. Supratau, kad jei nepasiryšiu išeiti dabar, greičiausiai mokykloje liksiu visam laikui. Nebenorėjau čia likti, nes dirbant nemėgstamą darbą, kenčia ir sveikata, ir tarpusavio santykiai. Be to, jaučiau ir atsakomybę prieš mokinius. Manau, mokyti turėtų vaikų širdis uždegti gebantys pedagogai, o ne tie, kurie nenori būti klasėje.

Vienai priimti sprendimą buvo labai sunku, tad kreipiausi pagalbos į psichologą. Tuo metu vis dar bijojau savo svajonės ir maniau, kad išeinu iš mokyklos dirbti kito „rimto“ darbo, o rašymas toliau liks hobis. Tačiau psichologas mane paskatino tapti rašytoja visu etatu – juk akivaizdu, kad tai yra mano kelias. Labai džiaugiuosi, kad sutikau tinkamą žmogų, kuris man padėjo apsispręsti ir suprasti, ko iš tikrųjų noriu. Žinoma, tuo metu mane labai palaikė ir šeimos nariai.

Pokyčiai: 20 metų dirbusi anglų kalbos mokytoja, A. Šiugždinienė ryžosi mesti darbą ir tapo rašytoja, žinoma Lavisos Spell slapyvardžiu. / A. Šiugždinienės asmeninio archyvo, G. Milčiūtės nuotr.

– Šiuo metu gyvenate iš rašymo ir leidybos – ne tik rašote romanus, bet ir turite savo leidybos įmonę. Ar Lietuvoje įmanoma išgyventi iš grožinių romanų rašymo?

– Mano darbo diena šiandien susideda iš kūrybos ir leidybinių klausimų sprendimo. Kol kas daugiausia leidžiu savo pačios knygas. Būti rašytoju ir savileidybininku yra išties sudėtinga, kadangi viename asmenyje turi sutalpinti kūrėją, agentą, leidėją ir marketingo specialistą. Reikia turėti labai daug žinių ir mokėti peržengti per save. Kita vertus, mėgstu mokytis naujų dalykų, o ir dirbu savo svajonių srityje, tad šie iššūkiai man patinka.

Ar įmanoma išgyventi iš romanų rašymo? Norint iš šios veiklos užsidirbti, reikia į ją žvelgti kaip į rimtą darbą ir skirti jai tiek pat valandų. Kai esi samdomas darbuotojas, tau mokama nustatyta alga, kuri dažniausiai nesikeičia, nepriklausomai nuo tavo atlikto darbo. Tačiau dirbant sau, viskas priklauso nuo to, kiek įdėsi pastangų, – ar tinginiausi, ar į savo veiklą žvelgsi rimtai. Dirbant su užsidegimu, tikrai galima užsidirbti visai neblogai.

– Kaip gimsta jūsų knygų siužetai ir personažai? Kodėl romanuose vyrauja mistika, magija ir raganos?

– Jei atvirai, magija mano knygose atsirado netyčia. Pradėjusi pirmąjį romaną, neplanavau rašyti apie raganas, demonus ir vampyrus. Maniau, parašysiu paprastą klasikinį meilės romaną, kadangi pati esu didelė šio žanro gerbėja. Tačiau mintys tiesiog srautu ėmė veržtis iš manęs ir siužete netikėtai atsirado ragana. Tiesa, magija domiuosi jau labai seniai. Mmatyt, berašant sunku atsiriboti nuo savo interesų, ir ši tema natūraliai atsirado mano kūriniuose.

Visada domėjausi dvasiniu pasauliu ir raganų istorija, kuri man atrodo labai susijusi su moterų istorija. Mano knygose svarbiausios temos yra moters gyvenimas, jos saviraiška, savęs atradimas ir vaidmenys, kuriuos moterims primeta visuomenė. Apie visa tai kalbu per raganytės prizmę, nes ji man siejasi su moters galiomis: intuicija, didesniu jautrumu aplinkai ir gamtai, vidine energija, kuri visus suburia šeimoje. Savo personažų istorijomis noriu moterims suteikti daugiau pasitikėjimo savimi ir savo galiomis, nes jų mes visos tikrai turime.

Savo personažų istorijomis noriu moterims suteikti daugiau pasitikėjimo savimi ir savo galiomis, nes jų mes visos tikrai turime.

– Dažniausiai raganos įsivaizduojamos kaip piktadarės, tačiau jūsų aprašomos kerėtojos gyvena romantiškuose romanuose su laiminga pabaiga.

– Raganos nėra tik piktadarės. Senovėje raganomis būdavo vadinamos žiniuonės, kurios turėjo daug išminties ir galių gydyti įvairias ligas. Kadangi svarbios žinios tuo metu būdavo perduodamos iš kartos į kartą, bendruomenės nariai labai gerbdavo vyresnes moteris, kurios būdavo sukaupusios didžiulį žinių bagažą, turėjo didelį jautrumą gamtai, gebėjo išklausyti ir patarti. Į šias raganas žmonės kreipdavosi tokiu pačiu tikslu, kokiu mes dabar kreipiamės į psichologus. Pas žiniuones bendruomenės nariai ateidavo pasitarti įvairiais gyvenimo klausimais, prašydavo išmintingo patarimo. Tik daug vėliau raganos pradėtos demonizuoti ir imtos sieti su blogiu. Tačiau jos gali būti visokios – ir geros, ir piktos, ir draugiškos, ir džiaugsmingos, ir susiraukusios. Lygiai taip pat ir mes, moterys, turime įvairių savo veidų ir pusių.

– Kaip gimė jūsų slapyvardis Lavisa Spell? Galbūt pseudonimas – tai galimybė ir laisvė rašyti kitaip, nei rašytų Auksė Šiugždinienė?

– Lavisa Spell – tai sutrumpintas angliškas posakis „Love is a spell“ (liet. meilė yra kerai). Tikra tiesa, kad slapyvardis yra tarsi tam tikra kaukė, tavo alter ego, kuris leidžia elgtis visai kitaip, nei elgtųsi Auksė. Pseudonimas man išties padėjo parašyti pirmąsias knygas, nes leido visiškai išlaisvinti vaizduotę. Kaip minėjau, iš pradžių planavau neatskleisti savo vardo, tad slapyvardis buvo būtinas. Vėliau ėmiau svarstyti, ar man nereikėtų jo atsisakyti, kadangi susitikimuose su skaitytojais visada prisistatau kaip Auksė. Vis dėlto, nusprendžiau jį pasilikti, kadangi man daug smagiau turėti savo atskirą kūrybinį pasaulį ir rašyti kaip Lavisa Spell. Taip labiau atsipalaiduoju ir mažiau save cenzūruoju.

Palaikymas: kūrėją itin džiugina stiprus šeimos narių palaikymas. Auksė – vienintelė menininkė šeimoje, kadangi vyrui ir sūnums įdomesnės tikslumo ir šalto proto reikalaujančios sferos. / A. Šiugždinienės asmeninio archyvo, G. Milčiūtės nuotr.

– Papasakokite apie savo šeimą. Kaip į jūsų aistrą rašyti žvelgia vyras ir sūnūs?

– Esu trijų sūnų mama, tad gyvenu tarp keturių vyrų, kuriems labai įdomu stebėti, kaip klostosi mano kūrybinis kelias. Jaučiu didelį palaikymą iš savo šeimos, tėvų ir sesers. Tai man teikia daug jėgų susidūrus su sunkumais. Vyresnieji sūnūs Ainis ir Joris mane dar prisimena kaip mokytoją, o mažylis Gustas, kuriam gimus pradėjau rašyti, mane jau pažįsta tik kaip rašytoją.

Sūnūs mane labai palaiko, lydi į susitikimus su skaitytojais. Visi jie šiais mokslo metais užbaigs svarbius gyvenimo etapus – jaunėlis pradinę mokyklą, antrasis vidurinę, o vyriausiasis universitetą. Sūnūs labiau seka tėčio pėdomis ir domisi finansais, verslu. Daugiau menininkų mūsų šeimoje nėra, vaikams labai keista, kad aš savo noru renkuosi rašyti (juokiasi). Jauniausias sūnus kartais manęs klausia: mama, kodėl tu pasirinkai tokią sudėtingą veiklą?

Mano vyras Juozas yra verslininkas, kuriam būdingas racionalumas ir šaltas mąstymas. Kadangi esame skirtingi, mums abiem labai įdomu stebėti vienas kito veiklas ir į gyvenimą tokiu būdu pažvelgti iš kitos pusės. Aš jo prašau man duoti praktinių verslo patarimų, o vyrui patinka pažiūrėti, kas vyksta kūrėjų gyvenime, pamatyti kitokių spalvų. Jis smalsiai domisi mano darbu, lydi mane į rašytojų susitikimus. Būtent jam dedikavau ir savo trečiąją knygą. Tiesa, šiuo metu jis skaito pirmąją (juokiasi).

– Ką pasakytumėte tiems, kurie jaučiasi ne savo rogėse, bet bijo pokyčių?

– Džiugu, kad šiuolaikiniai jaunuoliai jau daug laisviau žiūri į pokyčius ir netradicinius sprendimus. Mano karta dar buvo išmokusi viską sudėlioti į stalčiukus ir gyventi pagal griežtą planą. Norėčiau žmones įkvėpti nesikankinti jiems netinkamoje darbo vietoje, nes gyvename tik kartą ir mūsų gyvenimo kokybė yra labai svarbi. Būkite tikri – visada galima surasti išeitį iš bet kokios situacijos. Visiems, kurie jaučiasi ne savo vietoje, linkiu drąsos ir ryžto. Gyvenimas per trumpas, kad kentėtume ten, kur nenorime būti. Atsimenu, palikdama darbą mokykloje jaučiau abejonę, ar nesigailėsiu šio sprendimo. Tačiau prabėgo jau septyneri metai, o aš nesigailėjau nė vienos akimirkos.