- Pranešimas spaudai
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
M. Rubackytės vyras A. Golay: Mūza yra muzika, kurią ji groja ir myli
-
M. Rubackytės vyras A. Golay: Mūza yra muzika, kurią ji groja ir myli
-
M. Rubackytės vyras A. Golay: Mūza yra muzika, kurią ji groja ir myli
-
M. Rubackytės vyras A. Golay: Mūza yra muzika, kurią ji groja ir myli
-
M. Rubackytės vyras A. Golay: Mūza yra muzika, kurią ji groja ir myli
-
M. Rubackytės vyras A. Golay: Mūza yra muzika, kurią ji groja ir myli
2005-aisiais įvyko pirmasis pianistės Mūzos Rubackytės ir jos vyro, medicinos profesoriaus, šveicaro Alaino Golay, pasimatymas. Susipažinę Šveicarijoje, medikų kongrese, po septynerių metų draugystės jiedu susituokė Vilniuje. „Kartu esame beveik du dešimtmečius“, – sakė pianistės vyras, kartu su mylima moterimi Vilniuje šventęs kino režisierės Agnės Marcinkevičiūtės dokumentinio filmo „Mūza“ premjerą.
Būtent medicinos profesorius A. Golay medikų kongrese Šveicarijoje inicijavo Paryžiuje gyvenančios lietuvės pianistės pasirodymą. Jis prisimena, kad tąsyk Mūza bisui sugrojo Ferenco Liszto „Meilės svajas“. „Aš išvirtau iš koto“, – juokėsi muzikės vyras ir pridūrė, kad jų susitikimas ir meilė buvo nulemta likimo.
Du dešimtmečius porą lydinti muzika yra nepaprastai svarbi jų gyvenime. Tai iliustruoja ir A. Marcinkevičiūtės dokumentiniame filme nuskambėjusi Mūzos frazė: „Mano vyras sako, kad penkias dienas Mūzą be muzikos dar galima pakęsti, bet šeštąją – nebe.“ Išties, pianistės vyras prisipažino, kad ima jaudintis, kai ji nustoja groti. Paprašytas prilyginti Mūzą muzikai, atsakymą jis rado per akimirką: „Mūza yra muzika, kurią ji groja ir myli. Pirmiausia, romantinė.“
M. Rubackytės ir A. Golay asmeninio archyvo nuotr.
Žiūrėdamas filmą „Mūza“ premjeros vakarą, A. Golay prisipažino keletą kartų vos suvaldęs ašaras. „Tai – nuostabi istorija, – jis sako. – Rezultatas mane nustebino, jis dar geresnis nei galėjau tikėtis. Filmo konstrukcija leidžia sekti Mūzos gyvenimo etapus, per kuriuos, tarsi raudona linija, tęsiasi muzika. Subtiliai parinkta, ji tarsi tiltas sujungia atskirus filmo epizodus. Na, kad ir pradžioje skambantis Ástoro Piazzollos kūrinys ataidi epizode, kuriame aš pats groju smuiku.“
Ir pats filmo personažu tapęs A. Golay teigė, kad vienas svarbiausių šio filmo herojų yra Mūzos mama, kadaise supratusi, kad jos dukra turi išskirtinį talentą. Drauge su Mūzos teta ir močiute jos susuko saugų ir šiltą lizdą, kad talentas galėtų skleisti sparnus ir skristi aukštyn. Profesoriui itin svarbūs atrodo du epizodai, iš kurių viename mama paleidžia dukrą į savarankišką gyvenimą, o kitame aiškiai išreiškia savo poziciją, kad dukra jai nebepriklauso – ji yra viso pasaulio Mūza. „Tai – svarbus dvasingumo epizodas, kurį nuostabiai iliustruoja muzika“, – įsitikinęs A. Golay.
M. Rubackytės ir A. Golay asmeninio archyvo nuotr.
Filme yra gana daug kadrų, kuriuose Mūza pasirodo su savo gyvenimo vyru. Įsileisti filmavimo komandą į namus – gana didelis iššūkis. „Man buvo svarbiausia, kad Mūzai būtų komfortiška ir kad ji sutiktų tai daryti, ne kartą klausiau – ar tikrai. Kai pasakydavo – taip, abejonių nelikdavo“, – penkerius ilgus filmavimo metus prisiminė pianistės vyras ir pridūrė, kad jam taip pat buvo svarbu atiduoti visą savo laiką ir energiją, jog filmo kūrėjai pasiektų geriausią įmanomą rezultatą.
Alainui didžiulį įspūdį padarė archyviniai dokumentiniai filmo kadrai, kuriuose jis savo Mūzą pamatė visai mažą mergaitę. Kai kuriuos iš šių kadrų abu filmo herojai pamatė pirmąjį kartą, tikru siurprizu jiems tapo Mūzos pergalės kadrai iš Budapešte vykusio F. Liszto konkurso.
M. Rubackytės ir A. Golay asmeninio archyvo nuotr.
Dar viena svarbi filmo tema, kurią iliustruoja gražus gatvės muzikanto epizodas, pasakoja apie vyresnio amžiaus poros santykius ir apie tai, kad meilei, draugystei amžiaus ribos neegzistuoja. „Kai pamačiau Mūzą, mane trenkė tarsi žaibas, – prisiminė Alainas. – Tačiau egzistuoja kitas klausimas – kaip tokį įsimylėjimą išlaikyti, kaip jį tęsti ir puoselėti. Nediktuosiu jums recepto, tik pasakysiu, kad mano šiandienos gyvenimas yra fokusuojamas į Mūzą ir jos besitęsiančią karjerą. Kiekvieną penktadienį kviečiu Mūzą į Ženevą, ji kviečia mane į Paryžių arba mes kviečiame vienas kitą į kurią nors pasaulio šalį. Mes kartu muzikuojame, šokame, rašome vienas kitam eiles, sąrašą, ką veikiame, galima tęsti be galo. Man atrodo, kad santykiuose svarbu būti dėmesingam. Ir tai kur kas svarbiau, nei stengtis, pastangos nereikia, susidomėjimas šalia esančiu turi būti be pastangos.“
Mūza ir Alainas per bendro gyvenimo dvidešimtmetį išmoko vienas kitam skirti daug dėmesio. Alainas lydi Mūzą į koncertus ir stengiasi nepraleisti kitam svarbių progų. Tai vyksta ir Vilniuje, kuris, kaip sako A. Golay, yra tapęs jam labai artimu miestu. Kiekvieną kartą, kai atvyksta į Vilniaus namus, jis pamato naują restoraną, naują parduotuvę, išgirsta apie naują festivalį. „Vilnius yra labai dinamiškas miestas“, – jis neabejojo.
Alainą tikrai galima pavadinti knygos „Gimusi po fortepijonu“ ir filmo apie Mūzą įkvėpėju. Būtent vyras paskatino Mūzą pasakoti savo istoriją tiems, kurie mažai žino apie Lietuvos likimą. „Dėl politinių žaidimų Mūza prarado septynerius savo karjeros metus, atvykusiai į Paryžių jai viską reikėjo pradėti iš naujo. Ji išgyveno tiek daug, kad jos patirtys tapo pridėtine verte, pridėjo gelmės muzikai, kurią ji atlieka“, – sakė A. Golay.
A. Marcinkevičiūtės dokumentinis filmas „Mūza“ jau rodomas Lietuvos kino teatruose.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
„Vienatybė“: A. Ruseckaitės kelionė O. Puidienės pėdsakais1
Yra istorijų, kurios lieka dulkėti literatūros užmarštyje. Yra kadaise kultūrą ir Tėvynę puoselėjusių asmenybių, kurios su laiku nugrimzta užmarštin. Viena tokių – Ona Pleirytė-Puidienė-Vaidilutė, tarpukario rašytoja,...
-
S. Šakinytė: visų pirma aš – aktorė
Klaipėdos savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos „Kauno atžalyno“ padalinyje vyko renginių ciklo „AŠ ir mano kitas AŠ“ susitikimas su aktore, gyvūnų prieglaudos „Linksmosios pėdutės“ ...
-
Broliai ir seserys iš gamtos
Nuostaba – atrodo, būtent toks kūrybos tikslas lydi daugelį menininkų. Šiuolaikinė dailė siekia šokiruoti žiūrovą ar sukelti netikėtumo įspūdį. Daugelis mano, kad šis momentas garantuoja sėkmę, žiūrovų gausą. Vis d...
-
Baisiausia menininkui – nepažinti negyvo kūrinio
Ankstyvoje vaikystėje popietė kelia asociacijų su nemėgstamu miego ritualu, vėliau virsta auksine laisvės valanda – akimirkomis tarp kitų žmonių valdomų dienos tarpsnių: pamokų ir vakarojimo namuose. Fotografijų ciklą „Po pietų&ldquo...
-
Literatūros vaidmuo krizės metu – kokią galią turi rašytojai?5
Įvairių krizių purtomoje Europoje ne vienus metus stebimas visuomenės susiskaldymas ir radikalių jėgų kilimas. Kokia rašytojų ir poetų įtaka susiklosčius šiai situacijai? Ar jie gali suteikti žodį nutildytiems balsams ir inicijuoti p...
-
Lietuvos paštas išleidžia kalėdinius ženklus su šiaudiniais sodais1
Lietuvos paštas penktadienį išleidžia šventinius pašto ženklus. ...
-
Tarp Kultūros ministerijos premijų laureatų – režisierė Y. Ross, prodiuserė U. Kim
Sapiegų rūmuose Vilniuje ketvirtadienio vakarą apdovanoti šių metų Kultūros ministerijos premijų laureatai, tarp jų – teatro režisierė Yana Ross, kino prodiuserė Uljana Kim ir buvęs ambasadorius Prancūzijoje Nerijus Aleksiejūnas. ...
-
Pirmą knygą išleidusi G. Gudelytė: Brazilijoje jaučiuosi kaip medis, kuris moko gėles apie karą
Greta Gudelytė, laimėjusi šių metų Pirmosios knygos konkursą (rengia Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ir išleidusi savo pirmąją prozos knygą „Žiemojimas su mirusiais“, daugiau yra žinoma teatro pasaulyje –...
-
Šokiu – apie prūsų vadą ir išlikimą
Daugybės žmonių primiršta didžiojo prūsų sukilimo vado Herkaus Manto istorija, pasirodo, būtent šiuo metu yra itin aktuali. Apie tai kalba naujausiam Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baletui „Legenda“ muziką sukūręs l...
-
Menas, drąsinantis išvalyti gyvenimo peizažą nuo svetimkūnių1
Norint pagyti iš toksiškų santykių, reikia pripažinti senus randus ir savo jausmus, kurie ilgai buvo užkasti, sako menininkė Akvilė Linkevičienė, šiemet įsijungusi į labdaros ir paramos fondo „Frida“ organizuojamo &bd...