Mėgstantiems skaityti – knygų rekomendacijos

Knygų mėgėjams – keturių šiais metais leistų knygų rekomendacijos.

Andris Kalnozols

MANE VADINA KALENDORIUM

Iš latvių kalbos vertė Laimantas Jonušys. Odilė, 2022

Prieš porą metų išleistame ir jau spėjusiame išpopuliarėti latvių autoriaus Andrio Kalnozolo romane „Mane vadina Kalendorium“ susipažįstame su Oskaro, „didžiulio žmogaus su nervais“ (p. 159) pasauliu. Personažas, visų dar vadinamas Kalendoriumi, pasižymi unikalia atmintimi, joje jis nešiojasi „visus metų vardus ir datas“ (p. 9), kuriuos išmoko iš kalendoriaus. Veikėjo protas užimtas ne tik šios visos, regis, bevertės informacijos analizavimu (nors įdomu tai, kad praktiškai jos neretai prireikia). Taip pat stropiai Kalendorius rašo dienoraštį, kuriame ne tik dokumentuoja savo kasdienybės fragmentus, kelia teorijas, bet ir kas savaitę medituoja kokį nors vieną jam svarbų žodį. Kalendoriaus gyvenimo ritmas beveik susiliejęs su mažo gimtojo miestelio ritmu, o ir pats personažas į laiko tėkmę žiūri nereikliai, tačiau su tam tikru atsargumu („Laikrodžio neturiu, ir klinikoje sakė, kad man tikrai nereikia, nes dar imsiu daryti nežinia ką. Tegul mažiausias matavimo vienetas man būna diena“ (p. 42). Apie kliniką romane užsimenama ne sykį, tačiau A.Kalnozolas išlieka itin subtilus. Neatskleidžiama, koks sutrikimas, negalia ar trauma kamuoja savito, lėto mąstymo Oskarą. Bet, kitus vertus, kodėl taip dažnai individualiam realybės patyrimui mes skubame priskirti tamsias reikšmes? Apie tai nuolat svarsčiau skaitydamas šį romaną. Juk galbūt net realesnė versija yra ta, kad Oskaras-Kalendorius tiesiog taip, tokiu žvilgsniu, regi pasaulį. Ir veikėjas deda ypatingas pastangas, kad šis taptų geresne vieta būti bent jau artimos aplinkos žmonėms.

Teigiama, kad literatūros kritikai šią knygą lygina su JAV rašytojo Winstono Groomo kūriniu „Forestas Gampas“. Tačiau skaitydamas A.Kalnozolo romaną niekaip neatsikračiau įspūdžio, kad jame daug kas panašu į tai, ką norvegų autorius, naivizmo krypties atstovas Erlendas Loe aprašo nuostabioje knygoje „Naivus. Super“. Čia dvasinę krizę išgyvenęs herojus atsiriboja nuo praeities, įprastų dalykų ir susitelkia į naują pradžią, savaip apmąstydamas sąvokų, daiktų pasaulį ir sudėtingas laiko, erdvės universalijas.

Benjamín Labatut

KAI LIAUJAMĖS SUPRASTI PASAULĮ

Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. Rara, 2022

Jeigu, kaip yra sakęs Albertas Einsteinas, Dievas nežaidžia kauliukais su visata, natūraliai kyla klausimas: kas tuomet žaidžia? Ar žaidėjas yra žmogus, kurio ribotumas laike ir erdvėje užprogramuoja trapią prigimtį maksimaliomis pajėgomis veržtis iš kaustančios nežinomybės, nepaisant pavojingos linijos tarp genialumo ir beprotybės? Nuo senų laikų smalsumu degantys protai, apsiginklavę mokslo mačetėmis, skverbiasi gilyn į tankias nepažinių gamtos reiškinių džiungles, siekdami rasti atsakymą, kokia yra tikroji pasaulio sankloda, kas slypi anapus matematinių, fizikinių ar cheminių struktūrų. Žmogiškasis intelektas – savisaugos instinkto netekęs akrobatas, pavojingai balansuojantis ant peilio ašmenų.

Čilės rašytojo Benjamíno Labatuto knygą, kuri žanriniu aspektu pati primena laboratorinėmis sąlygomis sukurtą chimerą, sudaro atskiros istorijos apie garsius mokslininkus ir jų kvapą gniaužiančius atradimus. Ir rezultatus, kurie šiurpumu kartais pranoko visus lūkesčius. Nepagrįstai pamirštam chemijos genijui Karlui Vilhelmui Scheelei pakako vieno šaukšto, kad nekaltas „prūsiškojo mėlio“ pigmentas pavirstu galingiausiu visų laikų nuodu. Fritzas Haberis, „suplanavęs dujų išpuolį prie Ipro“ (p. 25), Pirmajame pasauliniame kare pasėjusį siaubą, prieš tai išgavo azotą ir per naktį išsprendė viso pasaulio trąšų trūkumo problemą. Fizikas ir astronomas Karlas Schwarzschildas, tūnodamas karo apkasuose, išsprendė A.Einsteino bendrosios reliatyvumo teorijos lygtis ir pasauliui paliko paslaptingojo singuliarumo sampratą. Tai – tik kelios nuotrupos iš prikaustančio, vaizduotę išjudinančio B.Labatuto kūrinio, kuriame turtingos mokslinės žinios ir keisčiausios teorijos įsilieja į veržlų spalvingos fikcijos srautą. Paskutiniame skyriuje B.Labatutas suteikia žodį personažui, kurį vadina naktiniu sodininku. Nuo visuomeninio gyvenimo nusišalinęs veikėjas matematikas yra tartum visų mokslininkų provaizdis, galiausiai atkeliavęs prie pasaulio supratimo ribos ir nesugebėjęs jos peržengti. Protas paprasčiausiai negali susidoroti su „paradoksais ir prieštaromis“ (p. 158). Nes jo tragiškas unikalumas – žvelgti ir nematyti, kaip viskas yra iš tikrųjų.

David Diop

NAKTĮ VISŲ KRAUJAS JUODAS

Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. Baltos lankos, 2022

Pirmojo pasaulinio karo metais Prancūzijos vyriausybė iš savo kolonijų, taip pat ir Senegalo, pašaukė apie 200 tūkst. kareivių. Neužteko savanorių, verbavimas buvo gerokai agresyvesnio ir platesnio masto. Kai kurie vyrai, įbauginti, kad iš jų bus atimama žemė, turėjo prieš savo valią vykti į frontą ir kautis už visiškai svetimą šalį. Po daugiau nei šimtmečio prancūzų rašytojas, akademikas Davidas Diopas, augęs Senegale, parašė nedidelės apimties romaną „Naktį visų kraujas juodas“ – negailestingą, aštriomis įžvalgomis pasižymintį kūrinį apie afrikiečius, kurie tarnavo, mirė arba kurių gyvenimai buvo suluošinti vieno kraupiausių žmonijos karų apkasuose. 2021 m. ši „nuostabi tamsi vizija“ buvo įvertinta „International Booker Prize“ apdovanojimu.

Eilinio kario istoriją pirmuoju asmeniu pasakoja Alfa Ndiajė, dvidešimtmetis vaikinas iš vieno ramaus Senegalo kaimo, kuris, regis, plyti visai kitoje dimensijoje, toli nuo Europą krečiančios katastrofos. Prancūzų armijos gretose Alfa atsidūrė drauge su bičiuliu Mademba Djopu, kuris pačiam pasakotojui yra „daugiau negu brolis“ (p. 10). Šį mūšio lauke mirtinai sužeidžia priešas. Merdėdamas Mademba maldauja vienintelio dalyko – kad Alfa nutrauktų jo kančias. Tačiau Alfa, iš baimės ir „paklusnumo pareigos balsui“ (p. 15) nesuranda vidinės stiprybės savo rankomis nutraukti draugo gyvenimą ir Madembai tenka mirti kančiose. Po daugiau negu brolio mirties Alfos protą ima niaukti beprotybės migla. Personažas, karo sūkuryje susidūręs su absoliučiu nužmoginimu, patyręs sukrečiantį moralės ir vertybių lūžį, pamažu savo vidun įsileidžia pamišimą. Jo vedamas Alfa tampa siaubu ne tik priešo stovyklai, bet ir savo būrio draugams. Naktimis vaikinas pradeda persekioti priešų karius, kuriuos nužudęs pasiima trofėjus – nupjautas rankas.

D.Diopo knyga kupina pasikartojimų, jie istorijos tėkmei suteikia maginių užkalbėjimų įspūdį. Alfa pasakoja ne tik apie karo siaubą. Jis prisimena gimtąjį kaimą, savo artimuosius ir merginą, kuri turėjo jį išleisti į karą. Temstančiame Alfos prote klajojantys prisiminimai apie prarastą pasaulį veikia kaip paskutinė atsvara, kuri galiausiai irgi turės išnykti.

Chiyo-Ni, Taneda Santōka, Saitō Mokichi, Kitahara Hakushū, Miyazawa Kenji, Nakajō Fumiko

6 JAPONŲ POETAI

Sudarė ir iš anglų kalbos vertė Alfonsas Andriuškevičius. Apostrofa, 2022

Ši mini antologija nusipelno dėmesio jau vien dėl to, kad, nepaisant specifinių aplinkybių, rodo išties nuoširdų norą dalytis savo skaitymo patirtimi. Kaip knygos pratarmėje rašo sudarytojas, žinomas poetas, eseistas ir dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, rimtas susidomėjimas klasikine japonų poezija kilo apie 1970-uosius. Iš pratarmės eilučių trykšta skaidrus, kone vaikiškas vertėjo džiaugsmas ir entuziazmas atradus haiku, prozinės japonų poezijos stiliaus, grožį ir talpumą („Pamačiau, koks monumentalus gali būti mažutis kūrinėlis!“ (p. 9). Apie 2-uosius A.Andriuškevičių smalsumas atveda prie angliškų šios poezijos vertimų, kurie „atrodė mažiau nudailinti, pažodiškesni“ (p. 10). Bet jau nuo pat pradžių vertėjas susiduria su kalbos barjeru. Nėra galimybės angliškus vertimus palyginti su originalais, belieka tik intuicija. Taip, amžina grožinės literatūros vertimo ir jo metu patiriamo neišvengiamo prasmės nuostolio problema. Vis dėlto A.Andriuškevičius nusprendžia leistis į avantiūrą, žengti „abejotinu vertimų vertimo keliu“ (p. 11), savo pasirinkimą motyvuodamas tuo, kad tokie poezijos variantai telkiasi kažkur „tarp vertimo iš originalo ir sekimo“ (p. 10).

Knygoje – šešių japonų poetų kūrybos fragmentai. Pasak vertėjo, čia tėra vienas „šimtaprocentinės klasikinės poezijos atstovas“ (p. 11) – XVIII a. rašiusi poetė vienuolė Chiyo-ni. Likęs penketukas žengė savitu keliu, tradicines haiku ir tankų formas modernizavo arba visiškai nuo jų nutolo. Tai vyko jau XX a. kontekste. A.Andriuškevičius trumpai apžvelgia ir svarbesnius kiekvieno iš poetų gyvenimo ir kūrybos niuansus. Budistinio mokymo atspindžių galima aptikti minėtosios Chiyo-ni, o alkoholizmo ir elgetavimo patirčių – Tanedos Santōkos eilėraščiuose. Saitō Mokichi savąsias tankas jungė į ciklus, Kitahara Hakushū vienas pirmųjų pradėjo modernizuoti klasikines poezijos formas. Miyazawa Kenji rašė baltosiomis eilėmis, o Nakajō Fumiko pristatoma kaip avangardininkė, kurios tankos tapo ginklu prieš mirties baimę. Šios poetės kūrybos vertimų vertimai pasirodė stipriausi.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių