Neklauskite siaubo romanų rašytojo Stepheno Kingo (Stiveno Kingo), iš kur jis semiasi idėjų – jis to nežino.

Tačiau šis amerikietis, parašęs per 50 romanų ir pardavęs bent 350 mln. savo kūrinių egzempliorių visame pasaulyje, atsimena, kaip jam kilo mintis parašyti 1977-aisiais išleistą knygą „Švytėjimas“ (The Shining).

S.Kingas ir jo žmona, tuo metu gyvenę Kolorade, vieną savaitgalį išvažiavo į kalnus atostogų sezono pabaigoje ir buvo vieninteliai svečiai savo viešbutyje.

„Išties buvome žuvys, plaukiančios prieš srovę, nes visi kiti išsiregistravo, o mes prisiregistravome, – pasakojo jis. – Buvo šiurpoka, nes lauke stūgavo vėjas ... o visos kėdės buvo apverstos ir sudėtos ant stalų.“

Po vakarienės S.Kingo žmona užlipo į viršuje buvusį jų kambarį viešbutyje „Stanley“, o rašytojas liko tuščiame valgomajame, kur „persismelkė atmosfera“.

„Tuomet, grįždamas į kambarį, ėjau pro vieną iš tų brezentinių priešgaisrinių žarnų ir pagalvojau: „O jeigu ji pavirstų gyvate ir pradėtų vytis?“ – prisiminė rašytojas.

„Kol sugrįžau į kambarį, jau turėjau galvoje visą siužetą“, – pridūrė jis.

„Švytėjime“ pasakojama apie rašytoją Džeką Torensą, kuris, kovodamas su savo priklausomybe nuo alkoholio, įsidarbina vieno atokaus viešbučio prižiūrėtoju ne sezono metu, o dėl tame pastate vykstančių paranormalių reiškinių galiausiai išprotėja ir mėgina nužudyti savo žmoną bei sūnų.

Pagal tą romaną 1980 metais buvo sukurtas filmas tuo pačiu pavadinimu, kurį režisavo Stanley Kubrickas (Stenlis Kubrikas), o pagrindinį vaidmenį atliko Jackas Nicholsonas (Džekas Nikolsonas).

Dabar, praėjus 35 metams po originalaus romano išleidimo, S.Kingas parašė jo tęsinį.

Romane „Daktaras Miegas“ (Doctor Sleep) pagrindiniu veikėju tampa Džeko Torenso sūnus Denis, kuris „Švytėjime“ buvo vaizduojamas kaip vaikas, turintis nepaprastų psichinių galių, o naujoje knygoje – kaip vidutinio amžiaus alkoholikas, neturintis gyvenimo tikslo.

Persekiojamas savo žuvusio tėvo „nevilties, alkoholizmo ir smurto palikimo“, Denis dirba klinikoje, kurioje laikomi nepagydomai sergantys pacientai. Ten jis naudoja savo paranormalias galias, kad padėtų žmonėms ramiai numirti.

Tačiau jo praeitis iš naujo pažadinama, kai Denis susitinka su mergaite telepate Abra.

66 metų S.Kingas aiškino, kad paprastai nekuria tęsinių savo romanams.

„Kai pasiekiu istorijos pabaigą, mano reikalai su tais žmonėmis baigti – ne dėl to, kad jie man nebepatinka, bet dėl to, kad nežinau, kas nutiks toliau“, – rašytojas antradienį sakė žurnalistams Paryžiuje.

Tačiau jis pridūrė, kad Denio personažas „iš tikrųjų niekada nebuvo išėjęs man iš galvos“.

„Man pasidarė smalsu, o tai man nutinka nedažnai“, – sakė rašytojas, pridūręs, kad pamažu „mano galvoje pradėjo klostytis“, kas nutiko Deniui vėliau.

„Man atrodė, kad priklausomybė yra savybė, linkusi persiduoti šeimose, todėl pagalvojau, kad leisiu būti jam alkoholiku ir pažiūrėsiu, ar jam gali pasisekti labiau negu jo tėčiui“, – pažymėjo B.Kingas.

S.Kingas, kuris pats yra išbridęs iš alkoholizmo liūno, tačiau smarkiai gėrė tuo metu, kai rašė „Švytėjimą“, aiškino, kad pradėdamas kurti rūpinosi, jog jo naujoji knyga netaptų „traktatu apie alkoholizmą“.

Pasak jo, kitas iššūkis buvo parašyti istoriją, gebančią įtraukti skaitytojus, kurie dabar yra vyresni ir susiduria su išties bauginančiais dalykais, tokiais kaip vėžys ir mirtis.

„Daug žmonių „Švytėjimą“ laiko viena ir labiausiai bauginančių knygų, kurias jie kada nors yra skaitę, – pastebėjo rašytojas. – Tuomet sakau: „Ką gi, taip – jums tuomet buvo 14 metų, buvot išvažiavę į vasaros stovyklą ir skaitėt pasišviesdami prožektoriumi po antklode. Aišku, kad jus išgąsdinau – tai buvo lengva!“

„Tačiau dabar visi esate suaugę, o kad ir ką rašyčiau, visuomet atsiras tipų, kurie sakys „Na, šita nebuvo labai bauginanti“, – tęsė jis.

Nors S.Kingui buvo sunku paaiškinti, iš kur semiasi įkvėpimo, rašytojas teigė, kad lengviau sukurti receptą, kaip įvaryti išgąstį skaitytojams.

„Svarbiausia – sukurti personažus, kurie rūpi žmonėms. Jeigu jais rūpiniesi ir jie pakliūva į pavojų – tuomet dėl jų bijai“, – sakė jis.

Tačiau pats rašytojas šiurpsta nuo minties, kad jam, kaip ir jo skaitytojams, nebereikia atsigręžti į paranormalius reiškinius, kad išsigąstų.

„Bijau Alzheimerio (Alcheimerio ligos), – aiškino jis. – Blėstantis gebėjimas protauti – tai mane velniškai gąsdina.“