Pokalbyje menininkė pasakoja, kas paskatino ją pasirinkti keramikės specialybę, atskleidžia, su kokiomis klišėmis susiduria iki šiol, prisistatydama kaip keramikos kūrėja, atvirauja, koks autentiškas ryšys jungia ją su porcelianu ir kodėl jos kūryba vystosi skirtingomis kryptimis.

– Porcelianas Jums yra pažįstamas nuo vaikystės. Jūsų mama – keramikė Živilė Bardzilauskaitė–Bergins yra viena iš ryškiausių Lietuvos šiuolaikinės keramikos atstovių, jos kūriniai eksponuoti Baltijos šalyse, Vokietijoje, Italijoje, Japonijoje, JAV, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, kartu su žinomu menininku Juriu Bergins ji vadovauja porceliano studijai. Ar aktyvi ir sėkminga mamos meninė veikla turėjo įtakos Jūsų pasirinkimui studijuoti būtent keramiką?

– Užaugau su porcelianu. Nuo mažų dienų mama skatino lipdyti ar piešti ant porceliano. Man, vaikui, toks užsiėmimas buvo įdomus, o mylimos ir kūrybingos mamos pavyzdys įkvėpė pasinerti į individualią kūrybą. Tai ir lėmė, kad pasirinkau keramikos studijas. Tačiau prie galutinio apsisprendimo prisidėjo ir mano lietuvių kalbos mokytoja Violeta Kamarūnienė. Dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje svarsčiau, kur norėčiau stoti. Galvoje sukosi mintys: „gal į teisę?“ Ir tada lietuvių kalbos pamokoje mokytoja pasakė: „Mokiniai, jei norite visą gyvenimą nedirbti, pasirinkite darbą, kurį mylite.“ Tai išgirdus neliko abejonių. Pradėjau lankyti Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą ir ruoštis stojamiesiems egzaminams į Vilniaus dailės akademiją.

Trophies. 2020 m.

– Pasirinkusi keramikės kelią tarsi pratęsėte šeimos tradiciją. Atrodo, kad tradicijos, jų tąsa jums yra labai svarbi, nes ir medžiaga su kuria dirbate – porcelianas (aut. past. angliškas porcelianas) – turi gilias tradicijas. Ar jums svarbu, kad kuriate iš medžiagos, kuri turi tokią ilgą istoriją?

– Aš tarsi nejaučiu ribos tarp savęs ir medžiagos, su kuria dirbu. Ji tapo mano dalimi. Aš pažįstu porcelianą, jis – mane. Tarp mūsų – nuostabi simbiozė. Man labai svarbi medžiaga, su kuria dirbu, nes tik angliškas porcelianas turi tas medžiagiškumo savybes, kurios ir palaiko simbiotinį ryšį. Esu bandžiusi ir vokiškas, ir prancūziškas porceliano mases, bet jas prilyginčiau svetimkūniams. Tikrai didžiuojuosi būdama antros kartos menininkė, dirbanti su šia sudėtinga, įnoringa, prabangia medžiaga, kurios gilios šaknys suteikia žavesio mano kūriniams.

– Porcelianas yra laikomas viena vertingiausių keramikos rūšių. Kokias ypatingas jo savybes išskirtumėte jūs?

– Porcelianas reikalauja kantrumo ir kruopštumo. Mane užburia jo baltumas, skaidrumas, lengvumas. Į šią medžiagą perkelta kūrybinė idėja tampa sodria ir grakščia.

Būsenos. 2008 m.

– Kuriate jau daugiau nei penkiolika metų. Per šį laikotarpį jūsų kūryba brendo, augo kartu su jūsų asmenybe, patirtimis. Kaip keitėsi jūsų požiūris į keramiką? Kokiu aspektu (ar aspektais) jums įdomu ją tyrinėti per kūrybą?

– Keramika, kaip taikomojo meno šaka, visais laikais buvo paribyje ar net užribyje ir nuolatos turėjo grumtis, kad patektų į meno kategoriją. Iki dabar, prisistatydama žmonėms kaip keramikė, sulaukiu klausimo: „Tai kokius indus ar puodus darote?“ Anksčiau tokie klausimai žeisdavo. Dabar – tiesiog nusišypsau. Todėl, kad tiek puodas, tiek indas gali būti genialus ir subtilus meno kūrinys (tai patvirtina japonų menininkų kūryba) ir apskritai, nors man svarbu dirbti su porcelianu, visgi tai tik viena iš galimybių išreikšti savo idėjas ir mintis. Kartais vizualinę raišką pakoreguoja porceliano medžiagiškos savybės ar degimo metu įvykęs atsitiktinumas. Tada ir įvyksta mano ir porceliano simbiozė. Mano kūryba gimsta iš man aktualių temų, kuriomis pastaraisiais metais nagrinėju šio laiko aktualijas. Šiuo metu gilinuosi į dvasinį, ezoterinį pasaulį, nors labai akylai stebiu ir tai, kas dedasi aplinkui ar už Atlanto. Du labai skirtingi dalykai – ezoterika ir politika – bet kuo labiau gilinuosi, tuo daugiau sąsajų atrandu ir suprantu, kad atsitiktinumų jokioje sferoje nebūna. Mes esame sąmoningi elektromagnetiniai kūnai, esame garsas, esame elektra. Tikrai esame kur kas daugiau, nei tai, ką galime paliesti. Mūsų mintys yra tokios pat materialios, kaip mūsų suvokiama materija, nes mintys – tai taip pat energija, kurią mes sąmoningai ar nesąmoningai skleidžiame. Pasaulis, kurį matome ir suvokiame, yra tik mažytė, labai mažytė viso to, kas realiai egzistuoja, dalis. Tai mane intriguoja ir įkvepia.

Porcelianas reikalauja kantrumo ir kruopštumo. Mane užburia jo baltumas, skaidrumas, lengvumas.

– Su porcelianu dirbate daugiau nei dešimtmetį. Ar laikui einant keitėsi darbo su šia medžiaga technikos, jos galimybių ir ribų pajautimas, estetinis suvokimas?

– Darbas su šia medžiaga nelengvas ir nuolatos tenka susidurti su techniniais iššūkiais. Tai – nuostabus dalykas, nes niekada neužsibūnu vienoje vietoje. Per tuos kūrybos metus patobulėjau, nes galiu išpildyti savo užmojus kompleksiškiau, subtiliau ir dėdama mažiau, bet tikslingesnių pastangų nei pačioje pradžioje. Kuo geriau jaučiamos medžiagos savybės ir žinoma įvairesnių technikų, tuo didesnis galimybių laukas atsiveria prieš kūrėjo akis. Tačiau nenuvertinu atsitiktinumo galios. Turėdama pradinę viziją nesilaikau jos įsikandusi. Kartais leidžiu savo kūriniui kaip augalui augti tik pakoreguodama jo kryptį. Kūryboje nėra monotonijos. Tuo ji ir nuostabi. Beveik visiems mano darbams būdinga klasikinė estetika ne todėl, kad būčiau nusiteikusi prieš bjaurumo estetiką, bet todėl, kad ji kyla iš mano kūrybinių gelmių. Man yra labai svarbu išlikti tikrai ir prieš save pačią, ir prieš žiūrovą.

What is a woman. 2022 m.

– Įvaldyti porceliano subtilybes nepaprasta. Ar prie porceliano tenka labiau taikytis jums, ar jis prisitaiko prie jūsų idėjų?

– Taikomės vienas prie kito. Ne todėl, kad negalėčiau jo pritaikyti prie savęs, bet todėl, kad man patinka jo kuriami iššūkiai, šios medžiagos niuansai. O kai tie niuansai kertasi su mano idėjomis, tenka atsidusti, atrasti priežastis ir pradėti iš naujo.

– Jūsų kūryboje būtų galima išskirti tris kryptis: konceptualūs kūriniai; dekoratyviniai objektai, indai ir interjero elementai; papuošalai. Kryptys skirtingos, bet visose karaliauja porcelianas.

– Mano kūryba kaip dvi medalio pusės: vienoje – taikomoji keramika, kitoje – konceptualusis menas. Myliu abi ir stengiuosi abiem skirti pakankamai laiko. Taikomoji keramika – kasdieninė duona, konceptualusis menas – dvasios penas. Tiek viena, tiek kita teikia man daug džiaugsmo.

Dimensions. 2023 m.

– Keramika, kaip ir kitos taikomojo ar vaizduojamojo meno šakos, yra atvira naujoms technologijoms, sąveikavimui su kitomis medžiagomis, eksperimentams. Kaip manote, ar tarpdiscipliniškumas jūsų kūryboje galėtų sąveikauti su tradicijomis?

– Esu sukūrusi ne vieną tarpdisciplininiam menui priskiriamą kūrinį. Vienas iš stipriausių, mano nuomone, buvo bakalaurinis darbas „Būsenos“. Jame keramika ir videomenas susijungė, tapo vienu kūnu. Tai buvo trys 2/3 žmogaus dydžio indai, į kuriuos vaizdo projekcijomis buvo perkeltos trys molio būsenos: kieta, minkoma ir skysta.

– Ar grynumas (kūryboje pasirenkant tik vieną pagrindinę medžiagą – porcelianą) yra dalis jūsų meninės koncepcijos?

– Myliu porcelianą, bet esu atvira viskam ir nesijaučiu įsipareigojusi kurti tik šia medžiaga. Galbūt iki šiol dar nesusidūriau su dideliu kūrybiniu poreikiu kažką keisti. Kita vertus, nuo rugsėjo 1-osios Eslingene, privačioje juvelyrinėje „Einblick 36“, kurios savininkė Julie Blumer, vyksta mano personalinė paroda „Die Vibrationen“ (liet. „Virpėjimai“), kurioje eksponuojami grafiniai darbai ant ready-made (gatavų, – red. past.) objektų (vonios plytelių).