Senojoje baltų kultūroje moterys gimdydavo tiek, kiek davė Dievas. Mano mama – iš devynių vaikų šeimos, ji pagimdė tris, aš – penkis vaikus.

Senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės "Romuva" vyriausioji krivė 65 metų Inija Trinkūnienė – optimistė. Ji neabejoja, kad smarkiai vakarėjantys lietuviai nepamirš savo papročių ir, kaip senovėje, bus gerbiami seneliai, tėvai bei šeimos vertybės.

– Viskas prasideda nuo šeimos, jos vaidmens suvokimo visuomenėje, – sako I.Trinkūnienė. – Ne tik baltų, bet ir visose senosiose tradicinėse kultūrose šeimos vaidmuo buvo pagrindinis, šeima laikyta didžiausia vertybe. O dabartiniame pasaulyje į pirmą vietą keliamas asmuo, individas, svarbiausi yra jo asmeniniai poreikiai.

– Pavyzdžiui?

– Jam svarbu asmeninė, materiali gerovė, o šeimos vertybės pasislenka į antrą planą. Baltų kultūroje šeima buvo suvokiama labai aiškiai – vyras, žmona, vaikai. Ir net dar plačiau – didžioji šeima – seneliai, tėvai, giminaičiai. Šeimos ryšiai buvo itin glaudūs. Pastarąjį šimtmetį tie ryšiai nutrūko. Žinoma, pasikeitė žmonių gyvenimo sąlygos, anksčiau buvo ribotas judėjimas, visa giminė gyveno kaime, vienoje vietoje. Dabar jauni žmonės palieka šeimos lizdą ir važiuoja studijuoti, dirbti, o naujai susikūrusi šeima negyvena su tėvais.

– Su Vakarų kultūros invazija atėjo ir vartojimas, susvetimėjimas. Šeima mums nėra vertybė?

– Deja, ne tokia kaip anksčiau. Žmogus gauna laisvę, nepriklausomybę nuo šeimos, giminės. Kartu praranda saugumą, susvetimėjame. Gyvenant bendruomenėje, šeima rūpinasi tavimi, visi rūpinasi vieni kitais, būname saugūs. Dabar? Kiek turime vaikų namų? Senoje baltų kultūroje to nebuvo įmanoma įsivaizduoti – jei kažkas nutikdavo tėvams, jų vaikus visada globodavo giminaičiai.

Baltų kultūroje šeima buvo suvokiama labai aiškiai – vyras, žmona, vaikai. Ir net dar plačiau – didžioji šeima – seneliai, tėvai, giminaičiai. Šeimos ryšiai buvo itin glaudūs. Pastarąjį šimtmetį tie ryšiai nutrūko.

– Laisvė, ankstyvas šeimos ryšių nutraukimas – savotiški spąstai?

– Gal ir nėra spąstai. Bet pažvelkime į mūsų demografinę situaciją. Kiek šeimos sulaukia vaikų? Ir tai būdinga ne tik Lietuvai, bet visai Vakarų civilizacijai. Žmonių, moters išsilaisvinimas, be abejonės, yra teigiamas dalykas. Bet tai turi ir neigiamų padarinių – jau kalbame apie tautos išlikimą. Senojoje baltų kultūroje gimdydavo tiek, kiek davė Dievas. Mano mama – iš devynių vaikų šeimos, ji pagimdė tris, aš – penkis vaikus: Ugnei dabar – 40 metų, Indrei – 39, Rimgailei – 32, Vėtrai – 24. Sūnus Vaidevutis išėjo anapilin, kai jam buvo vienuolika metų. Gimdyti buvo mano sąmoningas apsisprendimas, susijęs ir su mūsų folklorine bendruomene, judėjimais, kuriuose kartu dalyvavome su vyru. Šeima mums – didelė vertybė. Ir savo aplinkoje turime daug šeimų, kurie sąmoningai augina daug vaikų.

– Neabejoju, kad daugelis, ypač jaunos kartos, žmonių, mes kozirį – ekonominė situacija neleidžia auginti daug vaikų, o kai kurios moterys, besirūpindamos savo figūromis, nenori daug gimdyti.

– Kiekvienas turi savų argumentų. Tai daugiausia priklauso nuo vertybių. Sovietiniais laikais neturėjome laisvės, buvo sunkios sąlygos išlaikyti vaikus, bet toks buvo mūsų apsisprendimas.

– Kai kurie tikina, kad vartojimo skatinimas specialiai iškreipia šeimos vertybes, nes mažiau žmonių, juolab su iškreiptomis vertybėmis, lengviau valdyti.

– Man nėra priimtinos sąmokslo teorijos. Dabar – globalios visuomenės raida, bet turime galimybę pasirinkti, o tai formuoja šeima, mokykla, visuomenė ir net – kompiuteris. Dabartinė Lietuvos politinė situacija suteikia vilties, kad galbūt kažkas pasikeis, nes valdžioje – partija, kuriai tos vertybės ir po nepriklausomybės atgavimo nepakankamai puoselėjama etnokultūra yra svarbios.