– Lietuvoje apsilankę aukštą pragyvenimą turinčių Vakarų šalių gyventojai pastebi, kad lietuviai saugoja šeimos vertybes, myli senelius, tėvus, tačiau Centrinės Azijos ir Tolimųjų Rytų gyventojams atrodo priešingai – kad mes jau negerbiame senelių, tėvų.

– (Juokiasi.) Taip, taip, taip. Ir taip – daugelyje sričių, ypač dėl moters vaidmens visuomenėje. Esame kaip tarpinė stotelė tarp Vakarų ir Rytų. Ar tai – aukso vidurys? Priklauso nuo vertintojo, kas jam yra vertybė. Tendencijos rodo, kad mes žvelgiame į vakarietiškųjų vertybių pusę. Manyti, kad viskas, kas ateina iš Vakarų, yra blogai, o iš Rytų – gerai, neteisinga. Mūsų tikslas, esant laisviems, sugebėti atsirinkti ir pasirinkti sąmoningai.

– Kokias senąsias šeimos tradicijas, vertybes ir papročius mes, deja, jau praradome?

– Reikėtų skaityti paskaitą. Ir kalbėti apie gyvybę. Viena iš baltų judėjimo nuostatų, paremta mūsų tradicija, sako, kad pasaulis yra gyvas. Ir ta gyvybė suprantama plačiau nei biologinė gyvybė. Gyvas ir medis, ir vanduo. Gyvybę reikia gerbti ir mylėti. Kalbant šiuolaikiškais žodžiais, senoji lietuvių religija ir kultūra – ekologinės. Vienas pavyzdžių – skleidžiantis gamtai buvo draudžiama kirsti medžius, nes tai – besikuriančios gyvybės išraiška. Net nekalbu apie užsimezgusią gyvybę motinos įsčiose – ji buvo itin tausojama, saugojama, o gimdoma, kiek duos Dievas.

Vienas pavyzdžių – skleidžiantis gamtai buvo draudžiama kirsti medžius, nes tai – besikuriančios gyvybės išraiška. Net nekalbu apie užsimezgusią gyvybę motinos įsčiose – ji buvo itin tausojama, saugojama, o gimdoma, kiek duos Dievas.

Beje, vakariečiai pastebi, kad lietuviams vis dar būdingas noras pabūti arčiau gamtos. Kaip ir daugelyje senųjų kultūrų labiau laukdavome sūnaus, nes jis – giminės tęsėjas, kovotojas, saugotojas, maisto nešėjas. Beje, ir dabar pastebima, kad didesnės šeimos tos, kur pirmiausiai gimsta viena ar kelios mergaitės, nes dar tikimasi sulaukti sūnaus. Gimus sūnui ar dukrai papročiai nesiskyrė, tačiau jų gausa stebina. Vardynos, dar kitaip vadinamos krikštynomis, arba palaiminimo apeigos, rengimasis gimtuvėms, augant, tam tikrais gyvenimo etapais, vykdavo gyvybinių galių sustiprinimo apeigos.

Labai įdomus ir mūsų tikėjimo filosofiją bei kultūrą atskleidžiantis paprotys – vaiko pakirpimas, arba apgėlėjimas, – itin senas žodis, kuriam net kalbininkai neranda tikslaus atitikmens. Mažam vaikui nukerpamas kuokštelis plaukų, suvyniojamas į drobelę ir pakasamas po šio įvykio proga pasodinamu ąžuolu – berniukui ir liepai – mergaitei. Tai tarsi gyvybinis žmogaus ir gamtos galių susiliejimas, žmogaus gyvybinės energijos sustiprinimas. Medžių ir žmonių lyginimas labai būdingas baltams.

Dar vienas įdomus paprotys – vardo viešinimas, kurio dar dabar laikosi jaunos romuvių šeimos. Tėvai žino vardą, tačiau viešai paskelbia tik praėjus mėnesiui. Kodėl? Nauja gyvybė turi būti apsaugota tol, kol sustiprės. Ir tik po mėnesio, susirinkus artimiausiems žmonėms, bendruomenei, giminei, atliekamos palaiminimo apeigos ir paskelbiamas vardas.

Vaikas apliejamas vandeniu arba išmaudomas, apiberiamas grūdais – sustiprinamas deivės Žemynos (Žemė) galiomis, su tėvų žvake atliekami apsauginiai ženklai – suteikiamos ugnies deivės Gabijos galios. Ir tų apeigų turim labai daug.

– Koks baltų šeimyninis paprotys likęs iki šių dienų?

– Medelio sodinimas gyvuoja iki dabar. Iki šių dienų dar išsaugojome giesmes, dainas – tai stiprina, sujungia šeimą, ugdo tautinę savimonę. Ši graži tradicija sujungia ir mano šeimą.

Su vyru susipažinome giedodami giesmes, jas giedodavome kartu su vaikais ir sovietiniais laikais. Vaikai užaugo su giesmėmis ir motinos pienu. Ir sovietiniais laikais, nors buvo draudžiama, laikėmės daugelio papročių, pagal senuosius papročius rengdavome ir Kūčias. Dabar gyvenimas pasikeitė ir viena stipriausių šeimos vertybių – pagarba tėvams, senoliams – sunyko. Kadaise ji buvo itin ryški ir matoma net sėdint prie stalo: pirmiausia  patiekalas būdavo patiekiamas seneliui, po to – tėvui, po to – jau kitiems. Nesakau, kad seniau buvo geriau, bet būdami sąmoningi, galime įvertinti ir turime branginti savo kultūrą.

– Medžių sodinimas, plaukų kirpimas kai kuriems sukels ironiją, aliuziją į viduramžius.

– Tai simboliniai veiksmai. Jei nesuvoki prasmės, bet koks veiksmas atrodys juokingai. Tačiau esu optimistė, matau, kaip reaguoja jaunos šeimos į senovines lietuviškas apeigas – jungtuves, palaiminimą, laidotuvių apeigas. Matydami ir suvokdami tai, žmonės labiau brangina šeimą, gyvybę. Mūsų senoji kultūra – it didelė skrynia, kurioje visko labai daug. Tereikia atsirinkti ir nepamiršti, kad šeima, vaikai – itin didelė vertybė.