Beje, juokauja lenkų menininkas, už kitą darbą jis gali atsidurti ir kalėjime: „Oficialu ir teisinga, kad rengiuosi kurti serialą apie ankstyvuosius viduramžius, apie pagonybės laikus. Dešimtasis amžius, Lenkijos valstybingumo pradžia. O neoficiali versija – rengiamės kurti filmą apie pedofiliją Lenkijos bažnyčioje.“

– Kokią žinią „Volynė“ siunčia žmonėms? Ar visi žiūrovai suvoks, ką norite jiems pasakyti?

– Negalima sukurti filmo visiems. Tačiau filmas „Volynė“ nėra nukreiptas prieš ukrainiečius. Tai filmas, kuris rodo, kuo gali tapti žmogus, gavęs leidimą žudyti. Tai filmas, kuris bando atskleisti, kur gali nuvesti radikalus nacionalizmas. Ir šiuo atžvilgiu tai labai aktuali istorija. Manau, kiekviename mano filme yra viltis, tačiau kartais gal tik aš ją įžvelgiu. Ir „Volynės“ atveju – tai lenkų ir ukrainiečių meilės vaisius, kuris išlieka. Nuo jo priklauso, koks bus pasaulis.

– Žinau, kad „Volynę“ norėjote kurti drauge su ukrainiečių režisieriumi, bet nepavyko. Ar tikite, kad šį filmą parodys Ukrainoje?

– Tikėjausi, kad filmas taps tiltu, o ne siena. Manau, kad taip ir atsitiks, tik dar reikia palaukti. Pokalbis apie tuos sunkius įvykius yra procesas, jis negali įvykti staiga. Taip pat nuoširdžiai tikiuosi, kad ateityje šis filmas padės megzti draugiškus santykius tarp lenkų ir ukrainiečių. Manau, kad filmas jau gali pasiekti ukrainiečius, nes jis išleistas DVD formatu, jau neoficialiai pateko į Ukrainą ir yra žiūrimas. Taigi dabar filmą kritikuojantys ukrainiečiai gali jį pažiūrėti.

– Kiek žinau, filmas buvo kuriamas sunkiai. O po filmo „Rožė“ sakėte, kad daugiau istorinių filmų nebekursite. Papasakokite šio filmo kūrimo istoriją.

– Kai išleidau „Rožę“, pažadėjau sau daugiau niekada nestatyti istorinių filmų, nes mūsų kinas tiesiog nepajėgus kurti tokių juostų. Bet kai filmas buvo pradėtas rodyti, bendravimas su žiūrovais buvo labai emocingas. Pamaniau, kad mano kūryboje atsirado dar viena spalva. Reakcijos buvo neįtikėtinos, net buvo atvejų, kai susitikimuose apie 200 žiūrovų žiūrėjo į mane, į aktorius, tylėjo ir nieko nereikėjo sakyti. Man atrodo, kad būtent filmas „Rožė“ išprovokavo senoles prabilti apie prievartą, patirtą Mozūrijos žemėje. Šios reakcijos buvo man labai svarbios ir pamaniau, kad gal reikėtų pabandyti sukurti istorinį filmą.

Iš tikrųjų buvo sunku kurti šį filmą, nes firmos ir įstaigos, kurios remia lenkų kiną, išgirdusios tokius žodžius, kaip Ukraina, Volynė, Wojciechas Smarzowskis, tiesiog išsigando, nes suprato, kad tai nebus įprasta drama ar filmas šeimai. Todėl jau prieš padedant filmuoti pasitraukė du stambūs rėmėjai, turėjome pinigų ieškoti jau vykstant filmavimui. Dažnai manęs žmonės klausinėjo, ar tikrai dabar tinkamas laikas tokiam filmui. O sumaniau jį dar 2012 m., daug anksčiau, nei prasidėjo Maidano įvykiai, dar prieš pasauliui pasukant į radikalią dešinę pusę. Bet ir tuomet aplinkybės nebuvo palankios.

O dabar, regis, situacija tik pablogėjo. Iš tikrųjų gal tikrai buvo pasirinktas ne pats geriausias momentas, bet man atrodė, kad dabar jis vienintelis įmanomas. Kodėl? Pirmiausia, aš nebegaliu ilgai laukti, tiesiog neturėsiu jėgų sukurti tokį sudėtingą filmą, antra – dar yra gyvi žmonės, kurie atsimena, kurie vaikystėje išgyveno tas žudynes ir pogromus. Jau vien dėl jų verta buvo kurti filmą, o gal net pirmiausia dėl jų.

– Kaip „Volynė“ vertinama pasaulyje, kur dar vyko peržiūros?

– Labai susidomėjęs atvykau į Vilnių, nes čia vyko bene pirmosios festivalinės peržiūros. Žinau, kad filmas buvo rodytas Didžiojoje Britanijoje, ten jį pamatė, regis, apie 100 tūkst. žiūrovų. Daugiausia – ten gyvenantys lenkai. Žinau, kad filmas buvo rodytas JAV, bet nežinau, kaip jį ten sutiko. Norėsime filmą parodyti Kanadoje, nes ten gyvena daug ukrainiečių. Kartu su istorijos profesoriumi Grzegorzu Motyka po kelių dienų skrendu į Miuncheną. Ten irgi gyvena daug ukrainiečių, ypač susijusių su Stepano Banderos būriais.

Iš tiesų „Volynės“ tarptautinės kelionės tik prasideda, tad kol kas per anksti daryti išvadas, kaip filmą žiūrės kitose šalyse. Man ypač svarbu, kaip filmas bus suprastas. Tai sunki istorija ne tik lenkams ir ukrainiečiams, ką jau kalbėti apie žmones iš Prancūzijos ar Vokietijos.

– Ar sunku visada eiti prieš, nesitaikstyti? Dabar tiek daug režisierių, kurie prisitaiko prie aplinkybių, stengiasi daryti politiškai korektiškus filmus. Gal tai net trukdo europietiško kino vystymuisi?

– Manau, kad jūs daug kur esate teisi. Aš esu bekompromisis kūrėjas, aš pats esu jų autorius: pats rašau scenarijų, pats pasirenku aktorius, pats montuoju. Aš visiškai kontroliuoju savo filmą. Didžiausia problema visada yra pinigai. Galbūt todėl, kad mano filmai nepataikauja žiūrovui, jų platinimas užsienyje labai ribotas. Tačiau juos labai gerai lanko Lenkijoje, pasižiūri daug žmonių, vis dėlto tarptautinė karjera apsiriboja tik festivaliais.

– Ar jau žinote, kokį kursite kitą filmą?

– Atsakysiu oficialiai ir neoficialiai. Oficialu ir teisinga, kad rengiuosi kurti serialą apie ankstyvuosius viduramžius, apie pagonybės laikus. Dešimtasis amžius, Lenkijos valstybingumo pradžia. O neoficiali versija – rengiamės kurti filmą apie pedofiliją Lenkijos bažnyčioje.

– Jau įsivaizduoju, kas vyks Lenkijoje...

– ...pateksiu į kalėjimą. Nuteis trejiems metams. Už gerą elgesį būsiu palestas po pusantrų. Ir man jų užteks, kad parašyčiau scenarijų serialui, apie kurį jau galima kalbėti viešai (juokiasi).

– Ar filmas gali pakeisti žmogų? Ar gali apskritai kažką pakeisti į gerąją pusę?

– Manau, šiandien filmai perėmė tas funkcijas, kurias anksčiau atliko knygos. Tai yra esminis dalykas. Ar gali ką pakeisti? Sakykim, lašas po lašo ir akmenį pratašo. Bet netikiu, kad pasirodo koks filmas, ir staiga šimto žiūrovų galvoje kažkas pasikeičia.