Žinomas menininkas Saulius Vaitiekūnas, prabangioje Vilniaus Stiklių gatvėje atidaręs galeriją „Terra recognita“, savo kūriniais kalba apie skriejantį laiką, o jo žodžiai – tai Lietuvos laukuose ir Baltijos pakrantėse rasti akmenys.

Artimi, bet nutolę namai

Ne veltui pirmoji naujoje galerijoje atidarytas mažosios plastikos paroda pavadinta „Nostalgija“.

Taip vadinasi ir nedidukę galerijos salę užimanti S.Vaitiekūno instaliacija, susidedanti iš senoviškų baltai nudažytų laikrodžių dėžių, iš votų, padarytų iš šiurkščių Lietuvos laukų bei Baltijos bangų nuskalautų akmenėlių, iš kitokių mažosios plastikos kūrinių, kurie gali atlikti ir papuošalo, ir ritualo funkcijas.

Instaliaciją, anot menininko, galima suardyti - kiekvienas darbas ar jo detalės yra atskiri kūriniai.

„Nostalgija“ panardina į ilgesio ir prisiminimų – gerų prisiminimų, nes jie balti! – pasaulį. Skausmingas savos žemės ilgesys ir bandymas į ją grįžti – esminė parodos tema. Balti laikrodžiai su visa kišeniniam laikrodžiui reikalinga atributika byloja ne tik apie laiką. Tuo pačiu jie kalba ir apie žmogaus namus bei vietą pasaulyje.

Laikrodyje – visas gyvenimas

Pravėrus senovinio laikrodžio dureles, jame ir rasi votų - tikėjimo ir padėkos ženkų ko nors prašant, meldžiant, ir sidabru inkrustuotų auskarų, ir karolių iš lino, sidabro bei akmens. Aišku, kad jais galima pasipuošti, tačiau autoriui tai – daugiau ritualinę funkciją atliekantis daiktas – rožinys.

„Visa kalba apie tai, kad žmogus neprarastų sąlyčio su savo žeme, - sakė S.Vaitiekūnas. – Ne tik tie lietuviai, kurie dirba Londone, bet ir tie, kurie gyvena Lietuvoje“.

Viename laikrodyje – net akmeninės sagos, kurias tautietis, jeigu ant savos žemės nelabai tvirtai laikosi ar jeigu emigruoja, gali prisisiūti prie savo drabužio. Tam, kad sustiprintų realybės jausmą.

Ant S.Vaitiekūno sukurtų sidabrinių žiedų išgraviruoti žodžiai iš Šventojo Rašto, pavyzdžiui, „Duodu jums savo ramybę“, o jų akutės – iš Baltijos pakrantėje rasto lietuviško akmens. „Koks akmuo gulėjo ant jūros kranto, toks čia ir yra. Neapdirbtas, nenušlifuotas“, - patikslino menininkas.

Emigranto žetonas

Negana to, S.Vaitiekūnas kalba ir aštriau, net ironiškai. Ant galerijos palangės įkurdintas medis apkabinėtas daugybe vadinamųjų šuns žymų. Ant tokio žetono įspaudžiamas šuns, jo šeimininko vardas, adresas. Arba – kareivio vardas, pavardė, kraujo grupė. Kareiviams toks žetonas mūšio lauke - privalomas. Kai karo lauke jį randa negyvą, vienas žetonas nukeliauja į komendantūrą, kitas lieka prie kūno.

„O čia – mano versija, - mostelėjo Saulius į šalia, už stiklinių durelių, sukabinėtus savo žetonus. – Tai – lietuviškas akmuo iš Baltijos jūros, jis perpjautas per pusę ir kaip žetonas išvažiuojančiam lietuvaičiui tiktų ant kaklo. Perpjautas lietuviškos žemės grumstas gali būti po pasaulį klaidžiojančių mūsų tautiečių atpažinimo ženklas“.

Menininkas pritarė pastebėjimui, kad jo paroda – labai tautiška: „Mes patys – labai tautiški, patriotiški, mums rūpi, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, kaip jos mažėja, kaip mes lengva ranka atsisakom to, už ką kažkada buvome pasiryžę aukotis, dėl ko skandavom “Lie-tu-va„, gulėmės po tankais. Ši paroda - tai bandymas tą tautinę idėją šiek tiek aktualizuoti“.

Tapo meno rinkos tyrėjais

Kažkada S.Vaitiekūnas - mažosios akmens ir metalo plastikos bei didžiulių instaliacijų kūrėjas - buvo ne tik „Vartų“ galerijos dailininkas. Tą galeriją drauge su Nida Rutkiene kūrė ilgus metus.

„Paskutinė mano paroda “Vartuose„ buvo “Requiem orkestrui„ 2008 m. Kai pradeda nesutapti požiūris į pasaulio vaizdus, ateina laikas viską pergalvoti. Tai, kad išsiskyrė požiūriai į tai, ką tu darai, - natūralu“, - sakė menininkas apie skyrybas su „Vartais“.

Galeriją „Terra recognita“ S.Vaitiekūnas atidarė drauge su Sauliumi Ratkevičiumi. Šis tapo galerijos direktoriumi.

Menininkas priminė, kad nuolat dirbo ta linkme, jog turėtų galeriją. Tą idėja esą jo niekuomet neapleido. Teko palaukti keletą metų, kol atsirado partneris, kuris jo mintį palaikė.

Naujoji galerija duris atvėrė „Stiklių“ gatvėje, kur brangus viešbutis ir restoranai, vyninė ir suvenyrų parduotuvės. Taip S.Vaitiekūnas su S.Ratkevičiumi netikėtai tapo ir meno rinkos tyrėjais.

„Mums atrodė, kad čia - daugybė žmonių, vyksta judėjimas, kad galerija toje vietoje turėtų pasiteisinti. Bet visi tie turistų srautai, kurie eina nuo Domininkonų bažnyčios iki Aušros vartų, o paskui – prie Pilsudskio širdies, kaip eina – taip ir praeina, nesidairo į šalis. Kad juos sustabdytum ir atvestum į galeriją, reikia specialių šviesos, garso ir vizualinių efektų arba po kojom iškasti duobę su žarijomis, - pokštavo dailininkas. - Kuris laikas, kai atliekame rinkos tyrimus. Negaliu pasakyti, kad jais būtume labai patenkinti“.

Naujosios galerijos koncepcija būsianti plataus profilio - nuo aukšto lygio suvenyrų – S.Vaitiekūnas nebijo to žodžio - tai šalį, valstybę, vietą reprezentuojantys kūrinėliai, – iki unikalių autorinių kūrinių.