– Jau prasidėjo antrasis realybės šou „Vytaro ferma“ sezonas. Sakykite, kiek jame realybės, o kiek šou?

– Na, sakyčiau, daugiau realybės. Netgi kritinio realizmo. Aš esu tas bandomasis miesto triušis, kuris vis mėgina kaimišką gyvenimą. Taigi šou dalį sudaro mano sprendimai, bandymai, klaidos ir, be abejo, dialogai su žmona.

– Priminkite mūsų skaitytojams, kokia gaida užbaigėte pirmąjį sezoną? Jei neklystu – vietoj buvusios daržinės iškilo ūkinis pastatas su duonkepe krosnimi viduje, bet pirmoji dzūkiška banda, deja, prisvilo?

– Daržinė nukeliavo į atminties pasaulį, vietoj jos iškilo pastatas, kurį ir toliau vadiname... daržine. Iš tikrųjų ten yra duonkepė krosnis, didelė virtuvė, podėlis, mano dirbtuvės ir kelios miegamosios vietos palėpėje. Sakyčiau, tai labai plataus profilio pastatas.

Beje, duonkepė atsidūrė prieš centrines stiklo duris – kai ją užkuri, atrodo, kad tai yra kiemo židinys. Kadangi išlaikėme senosios daržinės proporcijas, pastatas labai natūraliai įsikomponavo į aplinką.

Pirmoji banda ne prisvilo, o pritrūko karščio. Antroji jau gal truputį pasvilo, o trečioji, sakyčiau, buvo visai gera. Gyveni ir mokaisi – gaminant krosnyje, reikia perprasti temperatūros dalykus. Apgalvotai nesinaudoju termometru, nes noriu priprasti prie krosnies karščių senoviškai.

– Šio sezono tikslai, kaip minėjote, ne nauji pastatai, bet ūkis, aplinka ir fermos gyventojai. Ar derinate tai su savo žmona, vaikais, ar vis dėlto jūs fermoje karalius ir vadovaujatės dainos žodžiais: „Mes esam dzūkai – girių karaliai...“?

– Karaliauju, kai būnu vienas. Kai suvažiuoja visa šeima, įsigalioja demokratija. Tenka pasiginčyti, paprieštarauti, sutarti. Visaip būna. Tačiau turiu, jeigu galima taip pasakyti, diktatoriškų polinkių. Jei ką sugalvoju – tai ir darau. Tiesa, ne visose srityse. Nesikišu į rožynų, gėlynų priežiūrą. Nors dalyvauju juos planuojant, parenkant vietą. Patarimų visada gaunu begalę. Tačiau galų gale dažniausiai planus įgyvendinu vienas.

Labiausiai džiugina, kad čia su šeima daugiausia laiko praleidžiame kartu. Vaikai ir vaikaičiai laksto basi kaip tarzaniukai, mato, kas iš kur atsiranda. Maudosi ežeruose ir upėse. Galimybė kartu džiaugtis gyvenimu, gamta, miško gėrybėmis, grynu oru yra geriausia viensėdžio dovana.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Prieš metus svajojote, kaip norėtumėte karvutės ar arkliuko, tačiau vietoj jų įsigijote penkias žąsis, kurių priežiūra, sakėte, netgi lengvesnė nei vištų. Ar dėl žalmargės ir žemaituko jau padėtas riebus taškas?

– Aš norėčiau ir savo pieno, ir savo žirgo. Tačiau turiu tramdyti šiuos norus. Visgi aktyviai leidžiu laiką, keliauju ir puikiai žinau, kiek su karve yra reikalų. Realiai tapčiau pririštas prie ūkio. Rytais ir vakarais reikėtų melžti, girdyti, perkelti gyvulius... Gal visgi palauksiu pensijos, o tada darysiu, ką sugalvosiu. Pavyzdžiui, važinėsiu pas karvę su brička!

– Vienas iš „Vytaro fermos“ tikslų – 100 proc. išgyventi iš sodybos gėrio. Vasarą, sakote, pavyko tik 80 proc. Ko trūko, kas sudarė tą 20 proc.?

– Tai daržovės ir vaisiai, kurių neauginu, mėsiški dalykai. Tačiau galiu pasidžiaugti, kad didelę dalį raciono šiemet sudarė grybai. Jų buvo labai daug ir net iki lapkričio vidurio. Kopūstų ir agurkų turiu prisiraugęs, paprikas dar valgome, jos gerai laikosi, kaip ir bulvės, burokai, morkos rūsyje. Vizija visai įgyvendinama ir sulig kiekviena diena azartas vis auga.

Patikėkite, didelė privilegija ant pietų stalo matyti ir valgyti maistą iš savo ūkio. Maniškiai jau rauko nosis, jei valgo ką nors pirktinio.

Karaliauju, kai būnu vienas. Kai suvažiuoja visa šeima, įsigalioja demokratija. Tenka pasiginčyti, paprieštarauti, sutarti. Visaip būna.

– Gal per tą laiką, kol ruošėtės antrajam „Vytaro fermos“ sezonui, į jūsų kraštus atsikėlė ir daugiau naujakurių?

– Naujakurių šiuose kraštuose daugėja, tačiau kaimynų – nelabai. Netgi atvirkščiai. Vasarą Anapilin iškeliavo miela kaimynė Onutė. Tad kaimynų retėja. Taip liūdnai pajuokaujant – randu daugiau grybų.

– Nuolat prisigalvojate visokių eksperimentų – tai šaldytuvas be elektros, tai rūkykla. Ar kraujyje tie išradimai nuo vaikystės?

– Reikia tik džiaugtis, kad užaugau su sveikomis rankomis ir akimis. Vaikėzais būdami visokių zbitkių prisigalvodavome. Ir karbido iš statybų prasimanydavome, ir iš salietros visokius sprogmenis gamindavome. Tai – blogoji pusė, nereikia jos kartoti. Kita pusė – visokie bandymai, techniniai atradimai, išradimai ar racionalizavimai – kraujyje.

Tėtis buvo labai nagingas – daug ko ir iš jo išmokau. Lankiau technikos, chemijos, radioelektronikos, modeliavimo būrelius – nesijaučiu esąs vyras, kuris nemoka vinies įkalti. Man įdomu ką nors meistrauti, sugalvoti.

Naujausias pavyzdys ne iš meistravimo. Daug kas sodybose skundžiasi kurmiais. Aš su jais sugyvenu, o vakar kilo tokia mintis: kai pamačiau iškilnotą, puikiai kurmių išpurentą žemę, susėmiau ją į karutį ir pervežiau ten, kur yra plotai neaugančios žolės. Manau, kitąmet ten susiformuos puikus žolynas.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip sekasi gyventi pagal gamtos ritmą – keltis sulig pirmuoju gaidžiu (o gal jau turite antrąjį?), eiti gulti vos sutemus?

– Gaidį turiu tą patį, vieną. Pirmą kartą jį išgirstu apie 4 val. ryto, per miegus. Tačiau įprastai keliuosi apie 6 val. be jokio žadintuvo. Dabar tik pakeitus laiką į žiemos būna labai tamsu. Išnaudoju tą metą dirbti prie kompiuterio. Vakare, kai sutemsta, irgi neužsisėdžiu. Vos tik pajuntu, kad akys limpa, einu miegoti. Čia ne miestas, kokian baran nenueisi su draugais pasėdėti (juokiasi).

– Kai kalbėjomės pastarąjį kartą, planavote užsiimti upeivyste. Ar svajonė pildosi? Gal trečiajame „Vytaro fermos“ sezone statysite Nojaus laivą: juk dabar tokia nestabili politinė situacija? (O ir gyvūnų poromis, spėju, jau užtektų.)

– Na, šis sumanymas vis dar yra ateities projektas. Labiau svajonė. Tačiau žinau, kad ji tikrai išsipildys. Anksčiau ar vėliau. Idėja apie Nojaus laivą įdomi, reiks pasvarstyti.

– Šis ruduo visiems – ne tik dzūkams – buvo labai grybingas. Minėjote, kad žmona už jus geriau grybus renka net iš paskos eidama. Tačiau gal jūs geriau iš jų ką nors skanaus pagaminate?

– Baravykų sezonas buvo neįtikėtinas. Lapkričio 16 d. dar radau baravykų. Jau pasijutau tikru vieciniu, kitų grybų net nerinkdavau. Tiesa, dar geltoniesiems kazlėkams neatsispirdavau. Didžiąją dalį jų sudžiovinau. Ir jau kelis kartus gaminau jautienos troškinį su baravykais, viriau barščių. Buvo nerealiai skanu.

– Žvejyba – dalykas rimtas. Ar anūkus jau išmokėte žvejoti ne tik žalius ir raudonus pomidorus šiltnamyje, bet ir žuvis Nemune?

– Norėčiau daugiau laiko praleisti prie Nemuno, bet tenka daug laiko skirti „Merkinės fabrikui“, tad žvejybai laiko pritrūksta. Laimikiais pasigirti negaliu. Tačiau su anūku Skajumi kelis kartus smagiai pažvejojome. Vaikis džiugiai pritraukė karosų. Aš tokiose žvejybose būnu tik anūko asistentas – masalą uždedu, žuvį nukabinu.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip gyvena jūsų borderkolis Sidas? Ar gerai lapes ir vanagus vaiko? Gal dresūra tamsiais rudens vakarais užsiimate ir mokote Sidą kokių nors triukų? Nors jei vardą davėte įkvėptas „Ledynmečio“, tai jis turėtų būti tinginys...

– Sidas sodyboje kaifuoja. Jis čia šeimininkas – vištas prižiūri, į miško pusę paloja. Kai važiuoju į Vilnių ir vežuosi Sidą, jam nelabai patinka. Žiūri ir tarsi sako: ir ko mes tame mieste nematėme? Erdvės nėra, grindys karštos... Gal aš čia palauksiu?

Sido vardas su „Ledynmečiu“ nieko bendro neturi. Šis Sidas – pankas, Vicious iš „Sex Pistols“.

– Kaip sekasi dzūkiškų patiekalų receptus rinkti – ar daug jų turite? Gal knygą paskui rašysite?

– Kol kas šiame fronte permainų nėra. Gal išskyrus tai, kad bandžiau gaminti senovinę putrą. Sriubą, kuriai virti reikia raugo, rūgšties. Visai įdomiai gavosi, bet nežinai su kuo palyginti, nes nebuvau ragavęs tokios sriubos. Gal panašu į Lenkijoje populiarią žureko sriubą?

Jei sukaupsiu kokius 50 receptų, gal ir knygą išleisiu.

– Paprastai moterys, kurių vyrai kur nors išvyksta, maisto sau negamina. Džiaugiasi, kad gali nuo gaminimo pailsėti. Gal ir jūs panašiai: tik lašinukų pasipjaustote, juodos duonos pasiraikote, o kai šeimyna savaitgalį suguža – tik tuomet prijuostę rišatės, puodais barškinate?

– Pusryčiams ir vakarienei ką nors gaminuosi. Dieną nelabai spėju – pasiraikau savos duonos, kumpio būnu išrūkęs – ir užkandu.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Dzūkiška banda, švenčiant ūkinio pastato įkurtuves, nepavyko. Pirmas kepalas duonos irgi prikepė. Ar nepakabinote ant savo duonkepės spynos? Gal kasdienai turite miestietišką orkaitę?

– Ne, orkaitės mano viensėdyje nėra. Krosnis – man labai įdomus procesas. Kiekvieną kartą kurdamas ją bandau ir po vieną, ir po kelis patiekalus gaminti. Dabar orkaitėje gaminti būtų net neįdomu. Suprantu, kad daug kas yra emocija, – bet krosnyje pagamintas maistas kur kas skanesnis.

– Jau kelintą laidą kovojate su žiurkėmis. Kaip manote, gal teks laukti Žiurkės metų, kol jos paliks jūsų fermą ramybėje?

– Dėl manęs tos žiurkės gali gyventi sau kaip tinkamos. Tačiau yra kitų šeimos narių, kuriems žiurkės nepatinka.

Patikėkite, didelė privilegija ant pietų stalo matyti ir valgyti maistą iš savo ūkio. Maniškiai jau rauko nosis, jei valgo ką nors pirktinio.

Kaip sakė mano draugas Arūnas: jei vieną pagavai vienu metodu, tai žinok, kad antra į tuos pačius spąstus nepaklius. Svarbiausia šiame kare – nuolatinis spaudimas. Negali vieną savaitę kariauti, o kitas tris nieko nedaryti. Turi kariauti tol, kol laimėsi.

Gal jos ir išsikraustys kada į geresnę vietą, o man tiesiog tenka taisyti klaidą – neįrengti komposto dėžės arti pastato.

– Ateinantys metai – Gyvatės. Ar Dzūkijos miškuose esate sutikęs gyvačių? Kai nakvojome Amazonės džiunglėse, vedlys liepė pamauti guminius batus ant tokių pačių baslių, kokius mačiau jūsų fermos prieangyje. Ar ši praktika atėjo iš kelionių po pasaulį?

– Esu sutikęs žalčių. Daug. Tačiau gyvačių ar angių neteko matyti. Keliaudamas po pasaulį daug ko pamatai, bet iš kur atkeliavo šis guminių batų laikymo būdas – neatsimenu. Jis tiesiog man atrodo labai praktiškas. Specialius laikiklius sukūriau iš paprastų atliekų.

– Esate fermos idėjų generatorius – turite lakią vaizduotę. Tačiau ne visada namiškiams gebate paaiškinti tai, kas jums atrodo paprasta. Galbūt dėl tų vaizduočių skirtumų kartais ir kyla nesusipratimų?

– Tikriausiai. Mano galvoje – nuolatinis ugnikalnis. Jis mane kartais trikdo, nes vienu metu darau kelis dalykus, tad išeina „Figaro šen, Figaro ten“.

Šiuo metu kirba tokia mintis: velnias, prasidėjo dulksna, o aš šiandien planavau daržą žiemai ruošti...

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Namą statyti jau išmokote, daržus prižiūrėti irgi, žąsys net žąsiukų atsivedė, – beliko senieji lietuvių amatai. Koks iš jų jums būtų priimtiniausias – vyžas, krepšius pinti, o gal šaukštus ar net koplytstulpius drožti?

– Atspėjote. Man patinka drožyba. Įrankius net renku, vaikystėje drožinėdavau. Šaukštą išdrožti dabar mokiausi pas tautodailininką Algirdą Juškevičių. Vizijose – ir didesni drožybos darbai. Kai tik bus daugiau laisvo laiko. Tada fantaziją galėsiu paleisti laisvai.

– Nesigirdėsime iki pat Kalėdų. Turbūt ruošiatės jas su visais namiškiais fermoje sutikti? Kur eglę statysite, kokių Kūčių patiekalų ruošite, kokių tradicijų laikysitės ir… ar turite Kalėdų Senelio kostiumą anūkams palinksminti, dovanėlėms įteikti?

– Kostiumą turiu. Dar nuo savų vaikų likęs. Gal jau reikės ir su anūkais išbandyti. Švęsime savo viensėdyje. Eglę statysime senoje troboje, stalą dengsime „daržinėje“ – naujajame pastate. Trauksime šiaudus, užtaisysime matjes silkės su džiovintais baravykais, kepsime žąsį, valgysime austrių, gersime šampano ir linkėsime vieni kitiems gerų metų. Bus idiliškas kaimiškas vaizdelis.