Dar viena penkiolikmečio patirtis – pusmetis atokioje sodyboje miške su gyvuliais: "Kai aplankė brolis, sieloje jaučiau tyrą džiaugsmą, kad kažkas atėjo. Nustebino jo klausimas, kaip gyvenu.  Juk pažiūri ir viskas matosi, kam klausti?"

Paskui atėjo Carloso Castanedos knygos, o po Jacko Kerouaco "Kelyje" prasidėjo pankiškas gyvenimas, klajonės autostopu po Lietuvą, daugybė alkoholio ir narkotikų.

Kęstai, kvėpuok!

Ką jis įvardytų diena X, kai  tamsos laikotarpiu atsikvošėjo nuo heroino, apgavysčių, tuštumos, bandymų nusižudyti (apie tai išduoda randai ant rankų)?

"Per narkotikus praradau mylimą merginą – išėjo pas pažįstamą, perdozavęs tame pačiame kambaryje mirė mano geriausias draugas, kuris buvo kaip dvynys – vienas kitą suprasdavome be žodžių. Nepadėjo nei ašaros, nei riksmai. Nekart ir pats girdėjau šūksnius: "Kęstai, Kęstai, kvėpuok!" Atsigavęs rydavau orą, nes penkias minutes būdavau kažkur anapus. Kiekvienas narkomanas patyrė tokių dalykų ir balansavo ties mirties riba", – kalbėjo Kęstutis.

Jau daug vėliau, kai pradėjo solidžiai uždirbti ir pasakodamas savo gyvenimo istoriją lankydavosi alkoholikų bei narkomanų reabilitacijos centre, stebėdavosi, kai penkerius ar septynerius metus nevartojantys kvaišalų žmonės kiekvieną dieną kartodavo, kad jie narkomanai ar alkoholikai.

"Žmogau, jei žinai, kur esi silpnas, dėl ko prarandi draugus, namus ir padarei daug tamsių dalykų, nekišk nagų, bet ir neplak savęs bizūnu, ir nenešiok visą gyvenimą kaltės, kuri stumia atgal, – Kęstučiui patiko Kanadoje gyvenančio garsaus žydų kilmės psichologo Gaboro Mate požiūris. – Kai žmonės susilaužo šonkaulį, koją, gydytojai nuo skausmo duoda morfijaus, kuris daug švaresnis ir galingesnis už heroiną. Bet kodėl tie žmonės netampa narkomanais? Opiatai – skausmą malšinantys vaistai. Žmonėms nevartoti narkotikų ar alkoholio prilygsta pasiūlymui grįžti į skausmo zoną. Kai jautiesi nemylimas, pasmerktas, kaip buvo man, narkotikai duoda laikiną ramybę, tylą. Panašiai kaip meditacija, joga ar pašėlęs greitis nardant tarp automobilių – būni tik tą akimirką. Visi draugai, kurie vartojo narkotikus, patyrė traumų, kažką išprievartavo, apgavo, pažemino. Visiems trūko meilės, šviesos."

Laukiant heroino dozės

Lemtingą dieną jis, neseniai praradęs merginą ir palaidojęs draugą, apsilankė pas narkotikų prekeivį – eilinės heroino dozės.

Šis paprašė luktelėti, tuo metu atėjo dozės dar du narkomanai.

"Sėdėjau ant sofutės, jie – ant fotelių ir kalbėjosi nekreipdami dėmesio į mane, – išblyškusius it lavonai narkomanus pamena Kęstutis. – Reikės nueiti pas vieną apgauti, kitą – prigąsdinti, trečią apvogti – kalbėjosi narkomanai. Juodi tarsi plėšrūnai. Ir viskas tik dėl dozės. Tą akimirką atėjo suvokimas, kad aš riedu tuo pačiu keliu ir netrukus tapsiu toks pat, kaip ir jie."

Kęstutį supykino, ėmė purtyti ir jis išbėgo.

Juodi tarsi plėšrūnai. Ir viskas tik dėl dozės. Tą akimirką atėjo suvokimas, kad aš riedu tuo pačiu keliu ir netrukus tapsiu toks pat, kaip ir jie.

Dar tą pačią dieną du juo vis dar pasitikėdami žmonės davė po 50 dolerių: Kęstutis į kuprinę įsidėjo C.Castanedos knygą, kelias kojinių poras, dantų šepetuką, dar kelis būtiniausius daiktus ir nesulaukęs nė 21-ų išvyko į Skandinaviją.

Pakeliui jautė didelę narkotikų abstinenciją, depresiją, prakaitavo, naktimis jį kamavo košmarai.

Nepaisydamas nieko, ėjo į priekį, nakvodavo šiaudų krūvose, krūmuose, maudydavosi upėje ar duše degalinėse.

Jis nenorėjo mirti, kaip jo draugas, kurį neretai regėjo mintyse, jis nenorėjo tapti zombiu it tie du narkomanai. "Suomija, Švedija, Norvegija, – vardijo K.Kaupas. – Visada ten sutikdavau puikių žmonių, kurie man padėdavo: duodavo maisto, pinigų ar darbo. Jaučiau, kad visą laiką mane globoja kažkas nematomas."

Mirtis medžioja nuolat

Penkerius metus Norvegijoje gyvenęs Kęstutis pajuto pasitikėjimą, išgyveno fantastiškų akimirkų, nors kartais, sėdėdamas ant uolos krašto ir gėrėdamasis nuostabia gamta, žadą atimančiu fiordų grožiu, apsiverkdavo: "Buvau vienas. Ir, atrodė, nebus žmogaus, su kuriuo galėsi prisiminti šias akimirkas ir trinktelėti į petį – atsimeni kaip sėdėjom ant uolos krašto?"

Netekęs heroino perdozavusio draugo, jis ilgai jautė kaltę ir bandydavo išgelbėti visą pasaulį, pažįstamus ir nepažįstamus žmones perspėdavo net dėl smulkmenų.

Neatsitiktinai lietuvis tapo pramoninio alpinizmo saugos specialistu, o prieš įsidarbindamas naftos platformoje jautė ir kalnų alsavimą.

Kai užversdavo kelius, jis su kolegomis sraigtasparniu pakildavo į kalnus, o juos, kabančius ant troso, nuleisdavo 20 m žemyn.

"Pilnomis dinamito kišenėmis nusileisdavome įvykio zonoje, įvertindavome situaciją ir, jei reikdavo, sprogindavome 15–20 tonų svorio luitus, kurie galėdavo vėl nuriedėti ant kelių", – aiškino vyras.

Dabar kartkartėmis jis kelioms savaitėms skrenda į Norvegiją, iš ten – į Šiaurės jūrą, 200 km iki naftos platformos.