Magiškas suvokimas

Jis save vadina ne prabudusiu, bet smalsiu žmogumi, stebinčiu aplinką.

"Kiekvieno mūsų prabudimo lygis skirtingas. Tik suvokimas, kad viskas yra žaidimas, gali užtrukti labai ilgai, – teigė gongais bei kitais muzikos instrumentais dvasiniais vakarais grojantis Kęstutis. – Kartkartėmis dirbu ir kalnuose, ir naftos platformose, kur matau, kaip abejingai švaistomi milijardai, ir matau, kaip žmonės save kaltina už menkiausią klaidą ar įbrėžtą mašiną. Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio, ką mes norime matyti. Mes visi atliekame kažkokį vaidmenį."

Tas suvokimas vyrui atėjo prieš kelerius metus, kai tuomet pas jo mylimąją fotografę bei ma-uri masažo meistrę Kristiną iš Norvegijos buvo atvykę jos vaikai – vienuolikos metų Julius ir devynmetė Gerda.

Kristina kepė blynus, kai į virtuvę įbėgo Gerda ir iškėlusi ranką broliukui šūktelėjo: "Cha, aš metu ant tavęs burtą!" Šis pakėlė ranką ir atsakė: "Pastatau skydą ir užsidengiu nuo tavo burtų." Tačiau mergaitė nusijuokė demonišku balsu ir šūktelėjo, kad jos burtai ištirpdo menamą Juliaus skydą.

"Staiga jis nuoširdžiai apsiverkė, o Kristina pažiūrėjo į jį ir sako: "Fu, kokia nesąmonė, šitas tavo skydas atsparus visiems burtams", –  įstrigusį vaizdą prisiminė Kęstutis.

"Akimirksniu vaikas nurimo, nubraukė ašaras, pažiūrėjo į savo ranką, kuri vėl buvo su skydu, ir nušvito, – pasakojo K.Kaupas. –  O sesuo, supratusi pakitusią situaciją, išbėgo iš kambario, brolis ją nusivijo."

Suaugusiųjų gyvenime, įsitikinęs Kęstutis,  irgi viskas taip pat: kažkas pasako "neatlikai", išrašo baudą, kažkoks popierius yra dokumentas, kažkoks – pinigai.

"Gyvenime vieni esame aktoriai, kiti – režisieriai, kurie dalija vaidmenis ir kažkodėl mums įdiegia, kad nemokame dainuoti ar šokti, nesame verti to ar kito darbo, nebūsime turtingi... Ir kol mes tikėsime scenarijumi, tol ir atliksime tą vaidmenį, – įsitikinęs K.Kaupas. – Kaip Friedrichas Nietzsche teigė knygoje "Štai kaip Zaratustra kalbėjo". Sėdėjo žinių žmogus su gėlių vainiku ant galvos. Priėjo avis, nudrėskė vainiką ir sako: "Tu nesi žinių žmogus, nes aš suėdžiau tavo vainiką."

Planas – nužudyti patėvį

Dar vienuolikmetis, Kęstutis skaitė Naująjį Testamentą, ginčijosi su tikybos mokytoju, bendravo su dvigubai ar net trigubai vyresniais, pažinojo vaišnavus, budistus, o sulaukęs penkiolikos išėjo iš namų.

"Tėtis mirė, kai man tebuvo treji – nuo alkoholizmo padarinių, – atviravo K.Kaupas. – Alkoholį vartojančių žmonių nemėgusiai mamai buvo sunku auginti tris vaikus ir į mūsų namus atėjo patėvis. Nerūkė, nevartojo alkoholio. Darboholikas."

Moteris su trimis vaikais jam buvo kaip darbo projektas. Jis turėjo didelį ūkį.

"Jam tapome nemokamais darbininkais, – ironizavo Kęstutis, nors taip auklėto ir gyvenimą suvokusio vyro jis nekaltina. – Po pamokų turėjau iki vėlumos dirbti, savaitgaliais – taip pat. Skautų stovykla vasarą? Tai jam buvo nesuvokiama. Jei nedirbdavau, nuolat apkuldavo šonus."

Sulaukus penkiolikos, revoliucionieriaus dvasią turėjusiam K.Kaupui kilo minčių patėvį nužudyti, bet, draugo įkalbėtas, kad tai prilygtų pralaimėjimui, jis nusprendė pabėgti iš namų.

Po pamokų turėjau iki vėlumos dirbti, savaitgaliais – taip pat. Skautų stovykla vasarą? Tai jam buvo nesuvokiama. Jei nedirbdavau, nuolat apkuldavo šonus.

"Susimečiau kelis daiktus, nieko nesakiau, nes būčiau buvęs vėl apkultas, ir išėjau", – pasakojo K.Kaupas. Jis miegodavo laiptinėse, pas draugus, draugų tėvų kolektyviniame sode, kol kas nors nepradėdavo bambėti, vasarą – skautų stovykloje.

Gyvenimas vienuolyne ir miške

Rudenį jis kelis mėnesius praleido pranciškonų vienuolyne Kretingoje.

"Ten patyriau daug gerų, įdomių dalykų, bet kai iš arčiau pamačiau tuos žmones, suvokiau, kad tai – taip pat žaidimas, – pastebėjo K.Kaupas. – Kalbama apie pamaldumą, gėrį, dvasingumą, dorybę, kuklumą, o vienuolyne pamačiau pačią naujausią ir geriausią garso aparatūrą – tokia tuo metu buvo tik ten ir dar vienoje vietoje Kaune. Kai kurios Lietuvos grupės net atvykdavo į vienuolyną įrašyti savo kūrinių. Arba matai gražų, išsikvepinusį vienuolyno ūkvedį, mūvintį baltomis kojinėmis ir apsiavusį nepigiai kainuojančiais itališkais sandalais, o vienuolius, sėdančius į naujas mašinas ir išvažiuojančius gelbėti sielų..."

Jis gilinosi į Naująjį Testamentą, o žinios prasilenkdavo su Vatikano bažnyčios politika.

Gatvėje jis diskutuodavo ir su Tikėjimo žodžio, ir Jehovos atstovais.

"Pamenate maldą "Tėve mūsų"? Ir atleisk mums mūsų kaltes taip, kaip mes atleidžiame... – garsiai žinoma frazę jiems primindavo paauglys ir tęsdavo. – Ar suprantate, kad smerkdami kažką ir teigdami, jog darote neteisingai, jūs nubrėžiate matuoklį, pagal kurį prašote, kad Dievas ir jus matuotų. Jei norite, kad matuotų plačiai, turite ir pasaulį matyti plačiai. O kažką smerkdami, duodate ženklą Dievui, prašote taip pat matuoti. O gal reikia visiems pagalvoti, jei kažkas vyksta ne taip – gal tir pats spinduliuoji tiek pat?"