Vasaros pabaigoje Gabrielius pristatė savo pirmąjį singlą "Penkeri" iš rugsėjį turinčio pasirodyti naujojo mini albumo.

– Nors šiemet jau nesate studentas, bet rugsėjis vis tiek žada daug naujų startų – naujas singlas, naujas mini albumas, naujas įvaizdis su dizainerės Katrinos Knizikevičiūtės laisvalaikio drabužiais...

– Iš tiesų. Tas rugsėjis – tarsi savotiški Naujieji metai. Vasarą dirbau darbus, likusius iš praeitų metų, o nuo rudens startuosiu su naujais projektais. Laukia koncertinis turas po mažesnius Lietuvos miestus. Labai tikiuosi, kad dėl viruso grėsmės neteks keisti planų…

Vienas iš tų žmonių, kuriam dažnai skambinu pasikonsultuoti, – mano mama, o kitas – mano geriausia draugė Žadvydė, su kuria einame į parduotuves ir vienas kitam patariame.

Pernai baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kompoziciją ir skaitmeninę produkciją. Esu diplomuotas bakalauras ir bandau dirbti pagal specialybę. Taigi, visos dainos, esančios mano pirmajame albume "Vėjai ir vanduo" bei rugsėjį pasirodysiančiame naujame mini albume, yra mano sukurtos. Kaip ir tekstai.

– Na, jei jau, kaip sakote, Naujieji, tai tuomet – ir nauji pažadai. Ar esate iš tų pažadukų, mėgstančių ypatingomis progomis pareikšti: na, nuo rytojaus jau tikrai pradėsiu...

– ... Sportuoti (juokiasi). Nes vasara buvo poilsio ir savęs palepinimo įvairiais valgiais metas. O dabar atėjo laikas grįžti į įprastas vėžes. Jau esu nusipirkęs abonementą į sporto klubą.

– Kuo dar save palepinate?

– Viena linksmesnių savęs palepinimo galimybių – draugai. Kartu nueiname kur nors, mėgaujamės skaniu maistu, įdomiais pokalbiais. Kitas man labai smagus dalykas yra... apsipirkimas. Būna, kad vaikštau po parduotuves ir pamatau kažkokį daiktą. Paskui jo kelias dienas negaliu išmesti iš galvos – tuomet imu ir nusiperku. Palepinu save (juokiasi).

– Štai apie tuos gražius daiktus ir pakalbėkime. Nesate pogrindinė figūra. Dažnai matome jus per televiziją dalyvaujantį įvairiuose muzikiniuose projektuose. Tad nenuostabu, kad žmonės kalba ne tik apie jūsų muziką, bet ir apie rengimosi stilių. O jis įdomus...

– Norite žinoti, kas jį tokį suformavo? Galbūt absoliučiai viskas. Ir Vilnius – mano gimtasis miestas, kuriame gyvena daug skirtingų, laisvų žmonių. Ir Londonas, kuriame teko gyventi metus ir kur žmonės turbūt yra labiau atsipūtę nei Lietuvoje. Galbūt iš ten parsivežiau tos laisvės, kaip aš noriu atrodyti ir kas man patinka. Beje, mano mama taip pat yra meno žmogus. Ji smuikininkė ir, mano galva, išties turi gerą skonį. Pamenu, jau nuo mažų dienų drauge vaikštinėdavome po parduotuves. Aš rinkdavausi, ko noriu, ir mama man nupirkdavo.

– Ar atlikėjo ir kompozitoriaus G.Vagelio stilių būtų galima kažkaip konkrečiau apibūdinti?

– Nemėgstu tų apibrėžimų. Mano stilius – absoliutus miksas. Jame rasite ir sportinio stiliaus elementų, ir klasikos, ir moderno. Žodžiu, labai daug skirtingų dalykų.

– O kur jūs dažniausiai apsiperkate? Ar nesidrovite užsukti ir į antrų rankų parduotuves, blusų turgus, kur galima rasti visokių įdomybių?

– Ko jau ko, bet šitų parduotuvėlių tikrai nevengiu. Labai mėgstu daiktus, kurie turi istoriją. Visų pirma, smagu žinoti, kad ir aš galiu prisidėti prie gamtos tausojimo ir tuos pačius dalykus, kažkam jau pabodusius, prikelti naujam gyvenimui. Nes toji greitoji mada labai mus užteršia ir apkrauna daiktais. Pagaunu save, kad noriu kuo rečiau į tas parduotuves eiti, nes nuėjus neišlaikai ir vis ką nors nusiperki. Dar mėgstu internetines parduotuves, kuriose siūloma naudotų drabužių iš viso pasaulio. Ten irgi galima rasti įdomių aprangos variantų.

– Gal turite konsultantą stiliaus klausimais?

– Geriausias konsultantas stiliaus klausimais esu aš pats. Nors kartais irgi suabejoju. Pamatau gražų daiktą ir svarstau – gražu, bet?.. Ar man tikrai jo reikia? Beje, vienas iš tų žmonių, kuriam dažnai skambinu pasikonsultuoti, – mano mama, o kitas – mano geriausia draugė Žadvydė, su kuria einame į parduotuves ir vienas kitam patariame.

– Jei prisimintume paauglystę, ar turėjote tais laikais stiliaus ikoną?

– Reikia pasukti galvą. Ir ko tik tais laikais nebuvo... Bet vieno stiliaus dievuko nepamenu. Turbūt stebėdavau žmones, kurie man darydavo įspūdį, ir rengdavausi panašiai. Kažkada buvau ir rokeris, ir hipis su platėjančiais džinsais ir berankoviais marškinėliais.

Kartais iš tų komentarų smagiai pasijuokiu, o kartais jų įžvalgomis net pasinaudoju. Sveikai priimu faktą, kad skirtingų nuomonių visada bus labai daug. Bet juk galiu jas išklausyti ir padaryti savo išvadas?

– Šiais laikais garsesnių žmonių įvaizdis tik pakritikuojamas socialinėse erdvėse. Mano laikais išėjęs į gatvę kažkaip ne taip apsirengęs galėjai už tai gauti į galvą. Ar esate kada fiziškai nukentėjęs dėl savo išskirtinio rengimosi būdo?

– Džiaugiuosi, kad gyvenu tais laikais, kai Lietuva eina koja kojon su pasauliu, ir žmonių požiūris jau yra gerokai platesnis, nei buvo iki tol. O gauti į galvą?! Na, žinot, čia ir šiais laikais gali netyčia užsirauti ne ant to žmogaus ar pataikyti atsidurti ne ten, kur turėtum (juokiasi). Į sveiką kritiką aš reaguoju normaliai. Kartais iš tų komentarų smagiai pasijuokiu, o kartais jų įžvalgomis net pasinaudoju. Sveikai priimu faktą, kad skirtingų nuomonių visada bus labai daug. Bet juk galiu jas išklausyti ir padaryti savo išvadas?

– Kieno gerbėjas esate – stiliaus ar mados?

– Neneigsiu, kad madą tikrai seku. Bet pritaikau ją savo stiliui, kuris jau turbūt kokius trejus metus išlieka panašus. Kaitalioju tik detales, kurios tuo metu yra ant bangos ir man patinka.

– Ar niekada nenorėjote ne tik įdomiai rengtis, bet ir diktuoti madą kitiems – kurti kokias nors įkvepiančias jaunimo mados kolekcijas?

– Idėja patraukli, bet neturiu tam reikalingų įgūdžių. Visų pirma, man sudėtinga piešti. Jei nematyčiau, kaip žmonės piešia, gal tada manyčiau, kad ir aš galiu (kvatojasi)... Neturiu tam talento. Nebent galiu tapyti kažkokias abstrakcijas, nes visai neblogai jaučiu spalvas, kurios dera. Beje, karantino laikotarpiu netgi nutapiau dvi abstrakcijas. Priderinau prie savo kambario interjero ir, mano galva, visai neblogai išėjo! Bet jei būtų reikėję piešti žmones su rankomis, nosimis ir galvomis – ojojoj… Būtų buvusi problema! Geriau jau liksiu stilistu sau ir savo artimiems žmonėms. Manau, kad iš tiesų turiu tam akį… O ir gerų atsiliepimų iš kitų sulaukiu. Bet jei vis dėlto sumanyčiau kurti kažkokius drabužius, tai tikrai būtų laisvalaikio stiliaus, kasdieniniai. Visai smagu būtų išleisti marškinėlių kolekciją su kokiais nors juokingais užrašais. Na, tokiais, kad pasižiūri – ir nuotaika iškart pagerėja!

– Neseniai nusifilmavote ekstravagantiškos lietuvių dizainerės Katrinos Knizikevičiūtės laisvalaikio drabužių pristatyme. Ar dažnai tenka dirbti modeliu?

– Anksčiau tekdavo dažniau. Džiaugiuosi, kad Katrina mane pasirinko, nes man jos kūryba ir prekės ženklas "Bajoras" labai patinka. Galbūt norėčiau realizuoti save kaip modelį ir dažniau, bet kažkaip vis atsiduriu, kaip sakoma, ne toje vietoje ir ne tuo laiku. Esu demonstravęs ir Agnės Kuzmickaitės drabužius, ir ne kartą dalyvavęs "Mados infekcijoje". Todėl sakau, kad modelio darbas man tikrai nesvetimas ir ateityje norėčiau kiek rimčiau į jį pažiūrėti.

– Ne kartą kalbėdamas minėjote, kad esate menininkas. Ar pritariate tiems, kurie šaukia, kad tikriems menininkams gyventi šiais laikais yra labai sunku?

– Sunku kalbėti, kam blogai, o kam gerai, kai niekada nesu buvęs kitoje barikadų pusėje. Tiesa, kažkada Londone esu dirbęs "Zaroje". Turbūt tada ir supratau, kad menininku būti visai neblogai…Jei tu stengiesi, įdedi daug darbo, viską darai iš širdies ir savimi tiki, – nė neabejoju, kad atpildas netruks ateiti. Scenoje esu jau nuo penkiolikos metų ir tik prieš metus pasiekiau, kad pagaliau pradėjau iš to gyventi. Anksčiau atlikėjo ir kompozitoriaus darbas nebuvo mano pagrindinis pajamų šaltinis. Ar kuriu kitiems?  Su keliais atlikėjais ėjome link to, bet vis dar nepriėjome. Ateityje tikrai norėčiau tą daryti.

– Kokią žinią skleidžiate savo kūryba? Ar galite apibrėžti, kokia pagrindinė jūsų dainų tematika?

– Norėčiau sakyti, kad gėris ir pozityvas. Bet mano dainose ir nemažai skaudžių išgyvenimų. Taigi, jos turbūt yra apie skirtingas žmonių emocijas. Ar sutinku, kad didžioji kūryba gimsta iš didelės kančios? Oi, ne. Nebūtinai. Manau, kad labai skirtingos dainos gali gimti iš labai skirtingų išgyvenimų. Kartais, tarkim, mano nuotaika būna gera, bet kažkaip visai netikėtai gimsta daina apie didžiulę netektį. Matyt, tai išlenda iš pasąmonės. Kažkas lyg pasako galvoje, kad turiu prieiti prie instrumento, pradėti groti. Taip gimsta nauja melodija ir žodžiai. Visada pirmiau gimsta muzika. Kuriu melodiją ir ima ryškėti kažkokie žodžiai, kurie labai gražiai dera prie tos muzikos. Tada jau jų nebepaleidžiu: bandau suteikti jiems prasmę, sudėlioti iš jų užbaigtą tekstą.

– Ruduo – metas, skirtas romantikams. O koks metų laikas jums labiausiai prie širdies – pažadina jausmus, suteikia įkvėpimą?

– Aš visą laiką sakiau, kad mano mėgstamiausias metų laikas yra pavasaris. Viskas sužaliuoja, atgimsta… Be to, pavasarį man yra tobula oro temperatūra – vasaros karščių tiesiog nepakeliu. Nebent esu prie jūros… O jei mieste ir dar reikia dirbti – karštis mane slegia, ir aš nieko negaliu daryti. Dabar pagalvojau, kad mėgstu ir rudenį. Tą gamtos kaitą iš žalumos į auksą. Be to, juk esu gimęs rudenį – lapkričio 16-ąją. Esu Skorpionas.

– Tai jau papuolėte su tuo Skorpionu… Sakykite, ar skaudžiai geliate?

– Tikiuosi, kad niekam labai skaudžiai nesu įgėlęs. Vadinu save be galo kantriu žmogumi. Mane išvesti iš kantrybės tikrai nelengva. Bet jei jau kam nors pasiseka tai padaryti – išsakau viską, kas ant širdies guli. Laimė, tai būna be galo retai. Turbūt galėčiau suskaičiuoti ant rankos pirštų, kada tai buvo. Todėl tikiuosi, kad esu gerasis Skorpionas, kuris negavęs impulso niekada pirmas negelia.

Trumpasis interviu

V – vasara. Vasaros prisiminimas? Turbūt laisvė. O taip, ji! Juk pavasarį dėl to viruso buvome tokie suvaržyti, o paskui viskas išlaisvėjo.

A – atsiprašymas. Taip, vyrams tikrai sunku tai padaryti. Bet aš stengiuosi perlipti per save ir nebijoti ištarti šito žodžio.

G – grožis. Į ką atkreipiu dėmesį moteryje? Visų pirma žiūriu, kaip ji save pateikia. Mane žavi moters santūrumas, rafinuotumas, jos spinduliuojama elegancija, kuri matyti jau iš tolo.

E – eilės. Arba man į rankas niekada nebuvo patekę gerų eilėraščių, arba aš išties toje poezijoje nieko neišmanau. Kiek kartų reikėdavo skaityti juos iš reikalo, vis užmigdavau.

L – lietus. Mėgstu lietų. Lietus man asocijuojasi su visiška ramuma – ne tik viduje, bet ir išorėje. Lyjant nesinori nieko daryti, tik būti su artimu žmogumi. Svajoju, kad kada nors su juo išeisiu į lietų be skėčio, ir abu sušlapsime iki paskutinio siūlelio.

I – istorija. Mokykloje istorijos pamokos man patiko. Bet, prisipažinsiu, buvau didelis tinginys. Muzika man buvo svarbiausia, o visa kita – šalia. Laimė, vis pavykdavo kažkaip praslysti. Šiuo metu labiausiai įstrigusi istorija – aišku, kad baltarusių tautos kova už laisvę. Su jauduliu seku naujienas ir tikiuosi, kad jiems pavyks.

S – strutis. Sakoma, kad šitas paukštis kiša galvą į smėlį, kai ko nors bijo. Aš elgiuosi kaip strutis, kai reikia pasakyti kažkokius svarbius, lemtingus žodžius kitam žmogui. Pradedu jaudintis dėl to jau prieš savaitę. Be galo nemėgstu šitos būsenos. Tad dalykus, kurie man nepatinka, stengiuosi apeiti. Gyvenime nemėgstu dramų. O labiausiai to, kai žmonės iš musės padaro dramblį.