Paviliojo vandens stichija

Iš pradžių keliautojas savarankiškai tyrinėjo Afrikos upių tėvu vadinamą Nilą ir plaukdamas baidare pamatė mums neįprastą Egipto peizažą ir visiškai kitokį Egipto žmonių gyvenimą. Po šios kelionės buvo dar vienas iššūkis – plaukimas Temzės upe, kuris po Nilo Viliui pasirodė gana lengvas ir monotoniškas.

Paklaustas, kaip galiausiai atsidūrė Indijoje, V. Visockas dalijasi, kad vieną dieną per radiją nugirdo, kad prie Gangos upės milijonai žmonių renkasi švęsti savo religinių apeigų. „Oho, kokie skaičiai!“ – tuomet pagalvojo jis ir nė pats nepajuto, kaip ėmė rinkti informaciją apie šią šventą indams upę ir planuoti dar vieną solo kelionę, kurios vyšnaite ant torto tapo plaukimas Gangos upe.

„Ir nors bendras šios kelionės baidare maršrutas apėmė tik 10 proc. viso Gangos upės ilgio, tačiau regėti vaizdai ir patirtys buvo tiesiog unikalūs“, – džiaugiasi upeivis ir retoriškai klausia, kur dar pasaulyje yra tokia upė, kurioje būtų galima išvysti ir krokodilų, ir delfinų ir tūkstančius į upę įsibridusių, ritualines apeigas atliekančių maldininkų?

Ganga – ne tik upė

Pirmiausia vandens nuotykių mėgėjui reikėjo įsigyti specialią pripučiamą kelioninę baidarę, kuri būtų lengva ir tilptų į kuprinę. Kai pirkinys atvyko, nuotykiai Indijoje prasidėjo.

„Stovėjau Himalajų kalnuose prie Gangos upės aukštupio. Iš visų pusių aidėjo ausiai keisti, vėjo į mane nešami maldų garsai, nosis uodė aštrius smilkalų kvapus“, – pirmuosius įspūdžius prisimena pašnekovas ir priduria, kad prieš akis šniokštė Ganga, kurios vandenimis plaukti jis neturėjo jokios patirties.

Vis tik didžiausias iššūkis slypėjo ne irklavime, o supratime, kad daugiau nei milijardui hinduizmo tikėjimą išpažįstančių žmonių Ganga yra ne tik upė, bet ir Motina Ganga – švenčiausia pasaulio dievybė, kurią jie besąlygiškai garbina.

„Ar indai neužmėtys manęs akmenimis, kai išvys plaukiantį pro jų kaimus baidare ir drumsčiantį šventos upės Gangos ramybę? – nerimavo Vilius. – O specialiai netreniruotas kūnas, ar atlaikys tokią neįprastą kelionę?“

Kaip teatre: iš baidarės stebėti ankstyvas ritualines vietinių maudynes Gangoje labai patogu. / V. Visocko asmeninio archyvo nuotr.

Išbandymai prasideda

„Norėjosi pabandyti irkluoti tikra kalnų upe, pamatyti laukinę Indiją, pamojuoti ant kranto besiganantiems Indijos drambliams“, – savo kelionės tikslus vardija jis. Tačiau labiausiai keliautojui rūpėjo pabendrauti su mažų kaimelių masinio turizmo dar nesugadintais žmonėmis ir atsakyti sau į klausimą – ar Ganga ir yra toji jo ieškoma pati įdomiausia pasaulyje upė.

Kai, nuleidęs pripūstą baidarę į vandenį, pasidavė upės tėkmei, išsyk pajuto, kad atsidūrė savo stichijoje. Vietiniai dar prieš kelionę įspėjo lietuvį saugotis beždžionių vagilių, siaučiančių naktimis. Gąsdino, kad prie upės atsigerti gali užklysti leopardų ar dramblių. Todėl pirmoji nakvynė įvyko dideliu skardžiu nuo džiunglių atitvertame ir potvynio suformuotame pusiasalyje. Tie, kuriems teko nakvoti gamtoje, žino, kad tamsoje aplinka dar labiau atgyja, oras prisipildo galybe įvairiausių garsų. Vyrui net ėmė vaidentis, kad aplink palapinę kažin kas vaikščioja.

Kai prasidėjo linksmieji vandens kalneliai, man, provincijos vaikiui, mačiusiam tik Strėvos potvynius, ne juokais pasidarė baisu.

Kitą dieną Ganga parodė Viliui valdingąją savo charakterio pusę: irkluotojo laukė galybė greitų atkarpų, o desertui – keli sudėtingi kriokliai, skirti tik patyrusiems upeiviams.

„Kai prasidėjo linksmieji vandens kalneliai, man, provincijos vaikiui, mačiusiam tik Strėvos potvynius, ne juokais pasidarė baisu. Akimirką net pagalvojau, kad reikia nutraukti kelionę, nes ji geruoju nesibaigs“, – juokiasi V. Visockas, sugebėjęs nuraminti save, kad jei apvirs, kaip nors išsikapstys pasroviui.

Gelbėjimosi liemenė, šalmas, pripučiama baidarė – viskas buvo surišta kartu ir paruošta pirmajam krikštui. Plaukdamas lietuvis sutiko ir pirmuosius savo kolegas irkluotojus, kurie su didelėmis pripučiamomis valtimis plukdė turistus šėlstančios Gangos vandenimis. Vyras buvo nustebęs, kad vadinamasis raftingas Indijoje yra legalus ir netgi labai populiarus tarp indų turistų, nors Motiną Gangą garbinantys maldininkai tokią jų pramogą vadina šventvagyste.

Iškilmingai: vyksta Ganga Aarti ritualas, skirtas deivei Gangai pagerbti. / V. Visocko asmeninio archyvo nuotr.

Rišikešo ritualai

Atkarpoje link Rišikešo Vilius gavo ir pirmąjį krikštą – neaukštas, bet labai greitas kriokliukas apvertė jo valtį ir pakišo upeivį po vandeniu. Nusiirti iki kranto šėlstančiame vandenyje buvo dar vienas didelis iššūkis, tačiau sausumą pavyko pasiekti be nuostolių.

Kol džiuvo daiktai, vyras dar spėjo aplankyti šalia upės urve įsikūrusią šventyklėlę, kurią prižiūrintis vienuolis žvilgsniu davė suprasti, kad pramogautojai su filmavimo kameromis čia nepageidaujami.

Įplaukęs į Rišikešą, lietuvis išvydo šimtus metrų besitęsiančias krantines su laiptais, skirtas žmonėms patogiai nulipti į vandenį. Per didžiąsias religines šventes čia atvyksta ir vienu metu Gangos vandenyse prausiasi ir ritualines apeigas atlieka šimtai tūkstančių žmonių. Šis miestas dar vadinamas pasaulio jogos ir meditacijos sostine. Jame veikia daug jogos mokyklų. Kurį laiką, anot Viliaus, čia gyveno ir garsieji „Bitlai“.

Irklais mojuojantį upeivį šypsenomis pasitiko keliolika į upę įsibridusių moterų ir vyrų. Padėję susipakuoti baidarę, vietiniai norėjo kartu nusifotografuoti.

„Eidamas krantine link viešbučio, stebėjau į upę įsibridusius ir keistai besimaudančius žmones: vieni sukalbėdavo maldą ir tuomet pasinerdavo po vandeniu, kiti Gangos vandeniu prausė veidą ir netgi pylėsi jo šiek tiek į burną. Vėliau išsiaiškinau, kad šie keisti prausimosi ritualai skirti nuodėmėms nuplauti ir sielai atnaujinti, nes Ganga hinduizmo religijoje yra atlaidumo ir tyrumo deivė“, – aiškina jis.

Vakare V. Visockas drauge su tūkstančiais indų vėl grįžo prie upės, kad pamatytų, kaip vyksta įspūdingas Ganga Aarti aukojimas, skirtas deivei Gangai pagerbti. Minia tikinčiųjų vienu balsu meldėsi ir giedojo padėkos mantras, o keliolika šventikų ritmiškai sukiojo neįprastai atrodančius padėklus su degančiomis žvakutėmis. Pasibaigus ceremonijai minia plūstelėjo prie upės ir į vandenį paleido šimtus mažų indelių su gėlėmis ir degančiomis ugnelėmis, taip išreikšdami dėkingumą motinai Gangai.

Atradimas: labiausiai bijojęs vietinių nedraugiškumo, V. Visockas įsitikino, kad žmonės pasaulyje visur vienodi, jei tik eini pas juos su atvira širdimi. / V. Visocko asmeninio archyvo nuotr.

„Žmonių įsitraukimas ir vienybė paliko labai stiprų įspūdį, – dalijasi keliautojas. – Juk kažkada ir mūsų protėviai taip pat garbino vandenį, ugnį, kitus gamtos reiškinius ir atlikdavo sudėtingus aukojimo ritualus.“

Rišikeše Vilius praleido net tris savaites. Per tą laiką mokėsi jogos amato, lankė šventas vietas, stebėjo žadą atimančius religinius festivalius, pažindinosi su nuostabiais Rišikešo žmonėmis. Net spėjo susitaikyti su vegetariška dieta, mat prie Gangos uždrausta ne tik žvejoti ir maistui vartoti šios upės žuvis, bet ir žudyti ir valgyti kitus gyvūnus.

Motociklu pas dievą Višnus

Nors po skausmingų jogos pamokų ir dviejų savaičių daržovių dietos Viliui labai norėjosi greičiau šokti į baidarę ir leistis Gangos upe žemyn, bet vietinio bičiulio įkalbėtas nusprendė dar kelias dienas paiškylauti motociklu po Himalajų kalnus.

„Pawanas primygtinai siūlė aplankyti vieną iš švenčiausių hinduizmo vietų – Badrinato miestelyje esančią indų dievo Višnus šventyklą. Man labiau rūpėjo išvysti tuos tikruosius, į padanges šaunančius Himalajus su snieguotomis viršūnėmis, o dar – išbandyti Indijoje gaminamą ir europiečių labai vertinamą „Royal Elfield Himalayan“ motociklą“, – aiškina V. Visockas ir priduria, jog 600 km kelionėje kalnais buvo visko: ir akmenų griūčių, ir beprotiško Indijos eismo.

Vairuodamas čia turi būti 100 proc. budrus, nes kiekvieną sekundę į gatvę gali išeiti karvė arba prieš eismą išvažiuoti automobilis.

Gatvėje: šios mandalos paskirtis – prisišaukti sėkmės ir turto deivę Lakšmę. / V. Visocko asmeninio archyvo nuotr.

Badrinato miestelį draugai pasiekė jau sutemus. Žmonių buvo tiek daug, kad vos sugebėjo rasti nakvynę. Dėl artėjančios žiemos miestelis po kelių dienų turėjo būti uždarytas pusei metų, todėl daugybė indų iš tolimiausių šalies kampelių bandė spėti aplankyti vieną švenčiausių šalies vietų.

„Nustebino, kad miestelyje buvau vienintelis užsienietis. Matyt, per daug sudėtingas kelias čia belstis komerciniams turistams“, – šypsosi jis.

Atgal į upę

Kelionė baidare iš Rišikešo į Haridvarą po visų Himalajų linksmųjų kalnelių lietuviui atnešė ir šiokių tokių iššūkių.

„Nežinojau, kad numatytą išplaukti dieną prie Gangos upės Rišikeše vyks labai svarbi indams religinė šventė – Chhath Puja. Per šį festivalį tūkstančiai indų susirenka prie Gangos ir visą naktį budi, laukdami patekančios saulės deivo Sūrjos, kad galėtų išreikšti jai dėkingumą už suteiktą gyvybę ir paprašyti norų išsipildymo“, – pasakoja Vilius.

Gimtis: Alaknandos ir Bagirati upių sandūroje prasideda garsioji Ganga, o indams – šventoji Motina Ganga. / V. Visocko asmeninio archyvo nuotr.

Atsikėlęs 5 val. ryto, kad galėtų be pašalinių dėmesio ramiai prisipūsti baidarę, upeivis minėtą festivalį rado jau pačiame įkarštyje.

Iš tolo aidint festivalio garsams, keliautojas priplaukė ir pirmąją dirbtinę kliūtį – žemiau Rišikešo pastatytą didžiulę užtvanką. Kadangi Gangos upėje dėl labai stipriai vasarą ir žiemą kintančio vandens lygio komercinės laivybos nėra, Vilius čia nerado ir įrengtų laivus praleidžiančių šliuzų. Teko susipakuoti baidarę ir keletą kilometrų pėdinti pėsčiomis.

Išsilaipinęs vienoje prie upės esančioje gyvenvietėje supratau, kad mane pasitikę žmonės niekada nebuvo matę jokio turisto.

Haridvaro miesto pavadinimas, išvertus iš hindi kalbos, reiškia vartai pas Dievą. „Turbūt su savo neįprastu laivu ir milžiniška kuprine žmonėms ant kranto atrodžiau kaip kokia ne šio pasaulio būtybė“, – juokiasi V. Visockas.

Pagal hinduizmo mitą, Haridvaras yra vienas iš keturių Indijos miestų, kuriame legendinis paukštis Garuda nešė ąsotį su dievų nemirtingumo eliksyru amritu ir išliejo keturis lašus. Nuo tada kas dvylika metų Haridvare prie Gangos rengiami religiniai Kumbha mela festivaliai. Anot keliautojo, būtent šioje vietoje jam kilo įdomi mintis – o jei pasisėmus keletą lašų švento Gangos vandens ir įpylus jo į gimtąją upę Strėvą?

Varanasyje: dažnai siūloma pramoga – pamatyti miesto kasdienybę iš vandens. Valtelėje - vietinės indų turistės. / V. Visocko asmeninio archyvo nuotr.

160 km išbandymas

Nors lietuvio suplanuotas dviejų mėnesių maršrutas Indijoje apėmė ir daug kitų šalies vietovių, į kurias jis savarankiškai keliavo įvairiomis transporto priemonėmis, tačiau būtent ši kelių dienų solo kelionė baidare, nakvojant palapinėje, buvo įdomiausias jo kelionės Indijoje etapas.

Prieš akis laukė pati ilgiausia atkarpa – maršrutas nuo Haridvaro iki šalia Indijos sostinės esančio Brijghat miesto. Net 160 km upe! „Žinojau, kad pakeliui nebus jokių didesnių miestų ar turistų lankomų objektų, o vietiniai provincijos gyventojai nemokės anglų kalbos“, – aiškina jis, būtent dėl šios priežasties prieš kelionę mokęsis ir šiek tiek hindi kalbos – kad kritinėmis situacijomis galėtų paprašyti pagalbos.

Plaukiant teko matyti ne vieną ant saulės besideginantį ilganosį Indijos krokodilą – gavialą. Tačiau, pasak Viliaus, jie elgėsi visai ne krokodiliškai: jau iš tolo, pamatę keliautoją, skuosdavo į vandenį ir slėpdavosi gelmėje.

Penkių dienų kelionė nuo Haridvaro iki Brijghat praėjo be didelių nuotykių, bet su daugybe įspūdžių. Upeivio laukė paskutinis kelionės Gangos upe taškas – Varanasio miestas.

Gražuolės: štai kaip išsipustė vietinės Brijghat miesto gyventojos. Ar tiktai ne prieš Vilių? / V. Visocko asmeninio archyvo nuotr.

Kur viešpatauja rimtis

Dar prieš vykdamas į Indiją Vilius turėjo slaptą svajonę – savo žygį baidare užbaigti būtent Varanasio mieste. Tačiau per televizorių matyti šio miesto vaizdai – mirusių žmonių deginimas, intensyvi laivyba Gangoje, didžiulis upės ties Varanasiu užterštumas – vyrui kėlė ir daug nerimo.

Plaukiant baidare tiek pro Rišikešą, tiek ir pro Haridvarą ar mažesnes provincijos gyvenvietes, mojavimu ir šypsenomis lietuvį pasitikdavo tūkstančiai maldininkų ir eilinių gyventojų. Tačiau Varanasis buvo kitoks. Dėl gausybės atliekamų ritualinio laidojimo apeigų čia vyravo rimtis ir gedulo nuotaikos. Keliautojas čia praleido tris dienas, bandydamas suprasti vietines laidojimo tradicijas.

Pagal hinduizmo tikėjimą Varanasyje sudeginto žmogaus siela išsilaisvina iš nuolatinio mirties ir atgimimo ciklo ir amžiams pasiekia mokšą (rojų). Štai kodėl numirti ir būti sudegintam šiame mistiniame mieste yra kiekvieno indo svajonė.

„Net ir nesuprantančiam jų sudėtingų laidojimo ritualų reikšmės, matyti vaizdai priverčia giliai susimąstyti apie žmogaus gyvenimo laikinumą ir trapumą“, – tikina keliautojas ir pasakoja, kad didelė dalis Indijos turistų keliasi anksti ryte ir plaukia valtelėmis į Gangą pasitikti tekančios saulės, o tiksliau – saulės dievo Sūrjos.

Vietiniai laivelių kapitonai, negalėdami greitai sustabdyti sunkių medinių valtelių, nestipriai stumteli kelyje pasitaikančias kitas vandens transporto priemones.

„Mano atveju, – juokiasi Vilius, – toks pasisveikinimas būtų reiškęs kelionės pabaigą, nes pripučiama baidarė pagaminta iš labai plonos medžiagos.“

Todėl Viliaus susižavėjimą iš ryto miglos išnyrančiais Varanasio architektūros šedevrais keitė chaotiškas mosikavimas irklu, bandant pasitraukti iš kelio didesniems laivams.

„Gaila, bet Varanasis buvo paskutinis kelionės baidare taškas“, – atsidūsta V. Visockas, sėkmingai baigęs baidarininko nuotykius Indijoje ir įveikęs maždaug 250 km Gangos upe.

Ar ji pasirodė šaunesnė ir įdomesnė už gimtąją Strėvą? Anot keliautojo, Ganga jo nenuvylė, priešingai – leido suprasti, kad žmonės visame pasaulyje vienodi, jei tik pas juos eini, į juos kreipiesi atvira širdimi.

„Išsilaipinęs vienoje prie upės esančioje gyvenvietėje supratau, kad mane pasitikę žmonės niekada nebuvo matę jokio turisto. Nepaisant to, moterys gestų kalba parodė, kad nori mane pavaišinti. Netrukus jos atnešė stiklinę šviežio šilto pieno. Tokio paskutinį kartą buvau ragavęs tik pas savo močiutę“, – jautriausiomis kelionių akimirkomis dalijasi V. Visockas.