Alpinistas, sporto treneris T. Stūglys apie mėnesį trukusią ekspediciją, sveikatos problemas ir kodėl nepaisant didžiulės rizikos, taip traukia kalnai.

– Kiek viršūnių jau esate įkopęs? Kokie tai yra aukščiai? 

– Aš visada turėjau svajonę įlipti į 8 kilometrų kalną ir tam, kad į jį įlipčiau rimtos agentūros liepė prieš tai būti įlipus į 6–7 kilometrų kalnus. Prieš tai turėjau įlipti į 6 kilometrų kalną,  pavyzdžiui, tokį kaip Kilimandžaras, aukščiausią Afrikos kalną. Šiais metais turėjau įlipti į beveik 7 kilometrų kalną Akonkagvą, aukščiausią Amerikos kalną. Turėjau pereit tokius laiptus, kad galėčiau įgyvendinti savo svajonę. 

– Kada buvo įveikta pati pirma viršūnė? 

– Sunku pasakyti, bet prisimenu savo pirmąją pažintį su kalnais. Buvo paprastos šeimos atostogos, keliavome Malagoje, Ispanijoje, važiavom su mašina, užsukom už kampo ir aš pamačiau pirmąjį kalną savo gyvenime. 

LNK stop kadras.

– Kokia mintis tada kilo? 

– Aš nustojau kalbėti. Dingo balsas, kalba ir pradėjo iš akių riedėti ašaros ir tada kažkaip supratau, kad galbūt tai... 

– Kodėl žmones taip traukia kalnai? 

– Sunku pasakyti ir sunku pasakyti tam žmogui, kuris nėra buvęs kalnuose, nėra užlipęs. Pradžioje yra didžiulė kančia, o po didžiulės kančios ateina didžiulis pasitenkinimas. Euforija, toks kaip narkotikas gaunasi. 

– Ar kopimas į kalnus prasidėjo dar paauglystėje ar vėliau? 

– Visai neseniai prasidėjo, maždaug prieš penkerius metus. Pradžioje buvo mažesni kalnai, po to azartas augo. O kas būtų, jeigu į aukštesnį užlipčiau ar į dar aukštesnį? 

– O dabar Nepalas. Kuo ypatingas buvo šis kalnas ir šita viršukalnė?

– Kaip sakiau, čia buvo mano gyvenimo svajonė. Visi alpinistai žino, kad yra pasaulyje 14 aukščiausių kalnų, kurių aukštis siekia virš 8 kilometrų. Man kažkada tai buvo kaip mistika, kaip neįgyvendinamas dalykas, kaip iš kažkokių istorijų, iš vadovėlių, legendų... Net neįsivaizduoji, kaip tas kalnas atrodo, nes esi matęs tik 2-3 kilometrų ir jie jau yra aukšti. 

– Kiek lietuvių yra įlipę į Manaslu kalną? 

– Kol kas į tikrąją viršūnę buvo įkopęs vienas lietuvis ir man buvo garbė antram ten pabuvoti. 

– Šiame kopime jau reikėjo ir deguonies. Ar tai jau ir yra tas kančios elementas? Paprastas žmogus, kuris nekopia į kalnus, sakys, kam daryti tai, kas atneša kančią? Kodėl? Kokia čia filosofija? 

– Yra toks zefyro testas. Gauni vieną zefyrą, bet jeigu pakenti, gauni antrą zefyrą ir sako, kad toks žmogus yra sėkmingesnis. Aš visada gyvenime linkęs sumokėt kainą prieš tai, patirti kančią, kad vėliau gaučiau malonumą. Ir kuo didesnė kančia, tuo didesnį malonumą vėliau gaunu.

– Kas kopime buvo ekstremaliausia? 

– Ekstremaliausia ir sunkiausia yra aklimatizacija, kai patenki į kalną ir jautiesi kaip visiškas svetimkūnis. Kalnas bando tave išprašyti, tau ten ne vieta. 

 – Koks tai yra jausmas, ką žmogus patiria aklimatizacijos metu? 

– Man, pavyzdžiui, buvo pakilusi temperatūra. Kelias naktis iš eilės didelė temperatūra, tada iš nosies kraujas tekėjo, spaudimas buvo pakilęs, pulsas didelis ir vangumas, nėra alkio, tu nieko nenori daryti ir save per prievartą stumi, kenti. Žinai, kad reikia tą procesą praeiti, kad kūnas adaptuotųsi, priprastų ir galėtum toliau lipti. 

– Kokia yra motyvacija, kai tu guli, tau yra bloga ir žinai, kad dar kilometrai kalno priešakyje? Kaip pakilti? 

– Motyvacijos labai mažai ir yra didžiulė demotyvacija. Motyvacija yra žinojimas, koks jausmas yra būti viršūnėje, ir koks yra jausmas po to. 

– Alpinistai sako, kad dažnai yra sunkiau ne kopimas, o nusileidimas. Kaip jums? 

– Taip, visa motyvacija išsemta, reikia nusileisti ir besileidžiant mačiau labai daug apalpusių, nukritusių žmonių, nes išnaudoja visas jėgas kylant į viršų, o leidžiantis jėgų jau nebėra. 

– Ar teko matyti žūčių, nes kalnuose lemtingos yra ir sekundės? 

– Žūčių matyt neteko, bet teko matyti nušalimų, teko matyt žmonių, kurie sakė, jeigu šiandien nenusileis žemyn, rytojaus jau nebesulauks. Tai tokių atvejų teko matyti. 

– Ar yra tekę patekti į situaciją, kai teko priimt sprendimą, nebesiekti viršūnės?

– Nėra tekę, bet šį kartą per plauką, nes jau skambinau žmonai ir sakiau, kad viskas nelipu į viršų, labai prastai jaučiuosi, tikriausiai nebepavyks. Bet žmona sakė, jeigu nepabandysi, grįši namo ir būsi nepabandęs, niekada gyvenime sau neatleisi. Tai pabandžiau ir pavyko. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar kopimui reikalingas ypatingas pasiruošimas? O galbūt kiekvienas gali užsibrėžti tokį tikslą ir tai padaryti? 

– Manau, kad ne veltui agentūros prašo, prieš tai būt užlipus į 6 arba 7 kilometrų kalną, kad žinotum, ką tai reiškia ir reikia begalinio didžiulio fizinio pasiruošimo. Visada fizinio pasiruošimo bus maža, tai labai stipriai turi dirbt galva. 

– Kokios klaidos yra pačios fatališkiausios?

– Nepasiimti reikiamo inventoriaus. Lipt į viršų su prastomis  kojinėm, prastomis pirštinėm, su prasta apranga. Tai kainuoja galūnių nušalimus. O jeigu nėra fizinio pasiruošimo, tai tiesiog neužlipsi. 

– Ar negąsdina statistika? 

– Žinot, kaip visada galvoji, kad man tai taip nebus. Bet kai būni ten, labai bijai, ten labai nori išgyvent, labai nori grįžt namo, labai vertini gyvenimo smulkmenas, visai kitaip žiūri. Savaime suprantami dalykai ten atrodo patys svarbiausi dalykai ir visai kitaip supranti prioritetus, ir labai stipriai nori išgyventi, ir galvoji, kaip grįžt namo.