Kalnų šturmo kraitis

Tomas gyvena Vilniuje, dirba asmeniniu sporto treneriu. Prieš dvylika metų atidarė sporto klubą „Salė“ ir sportavo toje salėje iki tol, kol jo domėjimosi akiratyje atsirado kalnai.

Meilė kalnams užgimė Malagoje, kur prieš keletą metų vyras atostogavo su šeima. Važinėjosi po apylinkes ir už vieno lemtingo posūkio išvydo kalną.

„Nežinau, kas tada nutiko, – atvirauja jis. – Sustingau, netekau amo, o per skruostą nusirito ašara. Kažkas sukirbėjo – pajutau nenusakomą trauką.“

Pagautas įkvėpimo, pradėjo nuo žemesnių, paprastesnių viršūnių, tačiau įveikus jas norėjosi kopti vis aukščiau ir aukščiau. Taigi, šiandien Tomo kalnų kraityje – ne viena Nepalo kalnų viršūnė, Toubkalio kalnas (4 167 m) Atlaso kalnyne, Everesto bazinė stovykla (apie 5 300 m), aukščiausia Afrikos viršukalnė Kilimandžaras (5 895 m) ir šiemet įveikta aukščiausia Amerikos viršūnė Akonkagva (6 961 m).

Vis dėlto nė vienas iš čia paminėtų kalnų neprilygo Tomo svajonei užkopti į Manaslu, 8 km aukščio kalną, įrašytą tarp 14-os pavojingiausių ir aukščiausių viršukalnių žemėje. „Visi alpinistai jas žino, apie jas svajoja, tačiau vos keli išdrįsta užkopti“, – pasakoja Tomas.

Užkrečianti liga

Susirgęs kalnų liga, vilnietis atidarė kelionių agentūrą „Varom į kalnus“. „Profesionaliu alpinistu savęs nelaikau, gal labiau mėgėju, – savo kaip agentūros vadovo statusą apibrėžia jis. – Mano tikslas – užvesti žmones ant kalno viršaus, kad jie galėtų patirti visas emocijas, kokias aš išgyvenu būdamas ten.“

Nedideles žmonių grupes Tomas lydi į įvairaus aukščio viršūnes – pradedant nuo Tatrų kalnų Lenkijoje ir baigiant aukščiausiu Afrikos kalnu Kilimandžaru Tanzanijoje.

Šalia Tomo visada eina ir vietiniai gidai. „Į kalnus veda jie, o aš savo žmonėms būnu kaip asmeninis treneris, konsultantas – ką pasiimti į kalnus, kaip rengtis, kaip gydyti vienokius ar kitokius negalavimus“, – pasakoja keliautojas.

Paprastai į kalnus veržiasi iššūkius mėgstantys 20–35 metų žmonės, nors pasitaiko ir vyresnių. „Tai ir vyrai, ir moterys. Panašūs į mane – nenustygstantys vienoje vietoje, norintys išbandyti savo fizines galimybes. Aš ir pats pradėjau nuo mažesnių kalnų, bet sulig kiekviena įveikta viršūne kilo vis didesnis azartas pažiūrėti, o kas toliau, kokias dar savo galimybių ribas galiu peržengti“, – prisipažįsta T. Stūglys, šį rugsėjį paskyręs svajonės įgyvendinimui – kopimui į Manaslu (8 163 m).

Kaip prieš išvykdamas rašė feisbuke: „Skrendu įsirašyti dar vieno puslapio į savo gyvenimo istorijos knygą.“

Į šią Himalajų viršukalnę, Tomo žiniomis, kol kas yra įkopę septyni lietuviai, bet tikrąją, į kurią tik 2022-ais metais buvo nutiestos virvės, yra įveikęs vienas.

„Įdomus faktas, kad iki 2022-ųjų metų visi alpinistai lipo į kitą Manaslu viršūnę, tačiau buvo apskaičiuota, kad ji nėra tikroji. Štai kodėl daug pasaulio alpinistų  lipa į tą kitą viršūnę, į kurią lipau ir aš“, – aiškina Tomas, šį rugsėjį tapęs antruoju lietuviu, kuriam pavyko tai padaryti.

Nuoširdžiai: „Pereiti per visas mirties zonas ir užnešti Lietuvos vėliavą ant Manaslu viršūnės buvo pats didingiausias jausmas, kokį man kada nors yra tekę patirti“, – prisipažįsta T. Stūglys. / T. Stūglio asmeninio archyvo nuotr.

Įkvepia ir palaiko žmona

Daug šiltų žodžių Tomas skiria savo palaikytojų komandai. „Man buvo didelė garbė nešti vėliavą su jūsų vardais ir palinkėjimais“, – savo feisbuko puslapyje rašo jis.

Anot Tomo, dar prieš kelionę ant savo sporto klubo vėliavos jis paprašė lankytojų palikti linkėjimus, vardus, motyvuojančius žodžius. Tą vėliavą alpinistas irgi užnešė į Manaslu viršūnę, kaip ir Lietuvos trispalvę.

Išskirtinį dėkingumą Tomas jaučia savo žmonai Eglei, kuri ne tik pastūmėjo vyrą siekti šios svajonės, bet ir kas naktį telefonu jam kartodavo, kad viskas bus gerai.

T. Stūglys supranta, kiek Eglei teko nervintis, per atstumą stebint jo žygį. „Nematant realios situacijos, to nerimo dar daugiau… Beje, Eglė mane į Manaslu ir pastūmėjo, nes nuolat apie tai garsiai svajodavau, tik vis atrodė, kad šis kalnas ne man, o kažkokiems išskirtiniams žmonėms. Žmonos dėka patikėjau savimi, savo ypatingomis galiomis, nors kartais rimtai galvodavau, kad ji mane pervertina“, – juokiasi E. Stūglės vyras, po trispalvės ant Manaslu iškėlimo atlikęs ir dar vieną svarbų darbą – pasveikinęs žmoną su keturių mėnesių santuokos sukaktimi.

„Eglė – teisininkė. Visiškai kito pasaulio žmogus. Jei aš esu nutrūktgalvis – nuolat kalnuose, laukuose, miškuose, sportuose, tai ji visiškai kitokia: santūri, dalykiška, viską pasverianti, apgalvojanti“, – lygina savo ir žmonos pasaulius pašnekovas.

Per pirmąjį pasimatymą Eglė Tomui prisipažino, kad labai norėtų nukeliauti prie Everesto bazinės stovyklos. Pavasarį vyras žada išpildyti žmonos prašymą, o visai netrukus – vežtis Eglę į Afriką šturmuoti Kilimandžaro viršukalnės.

Sulig kiekviena įveikta viršūne kilo vis didesnis azartas pažiūrėti, o kas toliau, kokias dar savo galimybių ribas galiu peržengti.

„Į šį kalną galima užkopti keturiais maršrutais. Kadangi su grupe rinksimės lengviausią, tai, manau, Eglei šis pirmas startas bus kaip tik“, – įsitikinęs jos gyvenimo partneris.

Teko dideli išbandymai

Paprašytas dar sykį prisiminti jaudinančias akimirkas iš kopimo į Manaslu, Tomas atsidūsta ir sako, kad ten buvo labai labai labai sunku.

„Mano kūnas jau tiek treniruotas, o vis tiek teko susidurti su dideliais išbandymais – tiek fiziniais, tiek ir psichologiniais. Visą mėnesį, kol buvau Himalajuose, balansavau ant išgyvenimo ribos“, – prisipažįsta keliautojas, kurį kalnuose kamavo ir oro trūkumas, ir naktimis pakylanti temperatūra, ir itin dažnas pulsas.

Į klausimą, kaip vyksta tokio tipo kelionės, Tomas atsako, kad Himalajuose yra nemažai firmų, kurios organizuoja tokius kopimus į kalnus. Jis pasirinko agentūrą, kurios įkūrėjas visas keturiolika aukščiausių pasaulio viršūnių įveikė per pusmetį. Tai vietinis Nimsdai, apie kurį net yra sukurtas dokumentinis filmas. „Aišku, jis pats grupių į kalnus neveda. Yra vedliai – kiekvienam lipančiam po vieną. Kiekvienas tai daro savo tempu, nes kalnai skubančių nemėgsta. Jei kūnas neprisitaikęs, gali atsidurti ir ligoninėje“, – aiškina jis.

Skruzdėliukai: „Lipančiųjų į kalną daug. Nukritusių – irgi nemažai...“ – pasakoja T. Stūglys, kuriam leistis žemyn prireikė daugiau jėgų. / T. Stūglio asmeninio archyvo nuotr.

Pareikalavo didelės ištvermės

Su 18 bendraminčių Tomas kopimą pradėjo 3 km aukštyje esančiame kaimelyje. Į jį alpinistai buvo nugabenti sraigtasparniu.

„Kadangi vienu metu jis galėjo skraidinti tik penkis žmones, taip jau išėjo, kad aš su dar keliais kolegomis skridau paskutinis ir dėl pablogėjusių oro sąlygų kaimelį pasiekiau tik kitą dieną. Neliko laiko aklimatizacijai. Vos atvykę turėjome užkopti pusantro kilometro“, – į prisiminimų sūkurį neria Tomas, kuris, likus vos porai savaičių iki kopimo į Manaslu, dalyvavo ir kitame išbandyme – „Ironman“ triatlono varžybose.

Jos taip pat pareikalavo rimto pasirengimo ir milžiniškos ištvermės, tad vyras dar nebuvo visiškai atsistatęs ir atgavęs jėgų.

„Kai pasiekėme beveik 5 km aukštyje esančią bazinę stovyklą, – toliau tęsia pasakojimą jis, – ten apsistojome ir vėl pratinome savo kūnus prie naujo aukščio. Deja, vieną dieną deguonies kiekis mano kraujyje nukrito iki 47 procentų. Kolegą, kuriam atsitiko panašiai, medikai išgabeno į ligoninę, o man davė deguonies kaukę ir liepė ilsėtis.“

Reikėjo pateisinti pasitikėjimą

Tomas prisipažįsta, kad atokvėpio valandėlėmis, kai nebūdavo užsiėmęs fizine veikla, jam į galvą lindo baisios mintys, nes ir organizmas, rodos, prašyte prašėsi namo: pulsas kilo iki 120–130 dūžių per minutę, kūnas tvinksėjo, dėl deguonies trūkumo buvo labai negera.

„Galvojau – užtenka, gal reikia keliauti namo... Kita vertus, Manaslu buvo mano svajonė, daug kas manimi tikėjo, – šypsosi jis ir sako, kad paskutinį tašką jo abejonių jūroje padėjo žmona, kuri rašė žinutėse: „Padaryk viską, kad grįžęs namo būtum ramus“.“

Eglės žodžiai veikė kaip geriausi nuskausminamieji. Po kelių dienų Tomo savijauta pegerėjo ir vyras atrado jėgų eiti iki galo.

„Gyvenimas yra stebuklas, – džiaugėsi jis feisbuke, įveikęs save ir savo baimes. – 2024 m. rugsėjo 25-oji. 3 val. 14 min. Šie skaičiai įsirašys į mano atmintį visiems laikams.“

Būtent tą ankstyvą rytą antrą kartą Lietuvos istorijoje trispalvė suplazdėjo ant vienos iš aukščiausių, pavojingiausių, bet kartu ir gražiausių Himalajų kalnų viršūnių – ant tikrosios Manaslu.

Apsauga: pasiekus vadinamąją mirties zoną – maždaug 8 km aukštį – organizmo funkcijos ima trikti, tad prireikia ir deguonies kaukės. / T. Stūglio asmeninio archyvo nuotr.

Iki tikslo – visas mėnuo

Žmonės dažnai klausinėja sportininko, kodėl kopimas į vieną ar kitą viršūnę trunka taip ilgai: iki viršūnės su visu pasiruošimu sporto instruktorius užtruko mėnesį.

„Po beveik 30 dienų nueiti į dušą – geras jausmas. Gal dėl to moterų tarp rimtų alpinisčių nėra daug?“ – šypsosi pašnekovas ir priduria, kad žmogus kalnuose, ypač aukštesniuose, yra kaip svetimkūnis, kurį jie nuolat bando išprašyti lauk.

Kylant aukštyn mažėja deguonies, organizmas prie to nėra pratęs, tad reikia jį po truputį aklimatizuoti. Dėl šios priežasties alpinistas užlipa į vieną aukštį – pernakvoja, nusileidžia atgal. Tada kitą dieną ir vėl kopia, vėl leidžiasi ir taip pratina kūną, kad šis spėtų prisitaikyti, nes priešingu atveju – neatlaikys.

Grįžus iš kalnų nebėra vietos smulkmenoms. Gyvenimas joms per trumpas.

„Tokiame dideliame aukštyje viskas tavo kūne veikia labai prastai – sulėtėja judesiai, mąstymas; galva plyšta, nieko nesinori, bet, nepaisant viso to negerumo, tu dar turi imtis veiklos ir laukti gero oro, kad galėtum pakilti į viršūnę. Kopimas nuo bazinės stovyklos iki viršūnės man užtruko tris dienas. Drauge su vedliu mes vėl turėjome pereiti visas tarpines stovyklas, o iš ketvirtosios, pabuvę ten vos kelias valandas, naktį pradėjome žygį į viršūnę. Turėjome spėti per dieną pakilti į ją ir nusileisti į apačią“, – visas kopimo detales kuo tiksliausiai prisimena alpinistas, kuriam teko pereiti ir vadinamąją mirties zoną, prasidedančią maždaug 8 km aukštyje.

Leistis – sunkiau

Ją peržengus, deguonies kūne lieka itin mažai, tad organizmo funkcijos ima trikti. Sakoma, kad ten pabuvojusiems prireikia maždaug 4–5 savaičių atsistatyti.

„Tokiame aukštyje mes su vedliu naudojome deguonies kaukes. Kopimas į viršų truko šešias valandas. Pakeliui prisižiūrėjau kraupių vaizdų, nes lipančių daug, nukritusių – irgi nemažai. Dar pavojingesnis nei kopimas į viršūnę yra grįžimas atgal, nes siekdamas tikslo žmogus jau būna atidavęs visas savo jėgas ir leidžiantis žemyn kūnas dažnai nebeklauso – kopėjai alpsta, vedliai juos gaivina, tempia žemyn“, – apie sunkumus pasakoja alpinistas.

Pasak Tomo, pasirašydami kontraktą su viena ar kita agentūra, kopėjai turi nuspręsti, ką žygio organizatoriams daryti blogiausiu atveju – jei kalnuose jų globotinis mirtų. Galimi trys variantai. Pigusis – palikti kūną kalnuose, šiek tiek brangesnis (apie 10 tūkst. eurų) nutempti jį nuo kalno žemyn ir kremuoti, brangiausias (apie 30 tūkst. eurų) – pargabenti kūną namo. Vyras sako, kad šįkart pasirinko vidurinįjį, o apmąstymai ta tema nebuvo labai malonūs.

„Dėdamas parašą susimąstai, kad Manaslu – vienas mirtiniausių kalnų pasaulyje. Jei neklystu, pagal mirtingumą jis užima 4–5 vietą, kai tuo tarpu Everestas – gal tik kokią 10-ą“, – dalijasi kraupia statistika pašnekovas, kurio ji nėmaž nesustabdė, bet priešingai – motyvavo, intrigavo išmėginti savo jėgas.

„Mano kūnas jau tiek treniruotas, o vis tiek teko susidurti su dideliais išbandymais – tiek fiziniais, tiek ir psichologiniais“, – prisipažįsta alpinistas mėgėjas. / T. Stūglio asmeninio archyvo nuotr.

Pražūtingos lavinos

Tomas pasakoja, kad kopiant į šią viršukalnę pasitaiko daug sniego griūčių. Iš pradžių, išgirdus dėl lavinos dundančią žemę, lietuvį apimdavo siaubas, tačiau pamažu apsiprato. Ėjimą apsunkino ir didelis iškritusio sniego kiekis, netikėti plyšiai.

Paklaustas, ar įmanoma išsigelbėti užgriuvus lavinai, Tomas sako, kad pačiam tai padaryti jokių šansų: vidutiniškai ji sveria apie dvi tonas. Pamačius, kad ant tavęs atidunda sniego lavina, vienintelis būdas išsigelbėti – galvą slėpti po striuke, susikurti oro tarpą ir tikėtis stebuklo – kad per dešimt minučių tave kažkas ras.

„Žiauri mirtis, bet geri vedliai tas sniego lavinas geba apskaičiuoti. Aišku, pasitaiko ir liūdnų atvejų, – atsidūsta vilnietis. – Štai viena žinoma amerikietė alpinistė bandė įveikti 14 aukščiausių pasaulio viršūnių, pagerinti Amerikos rekordą, bet sniego lavina ją palaidojo kopiant į paskutinį kalną.“

Grįžus – vidinis perversmas

Tuo tarpu T. Stūgliui Manaslu viršūnė yra pirmoji. Lietuvio pasiekimas įrašytas į oficialų Himalajų alpinistų puslapį.

Kaip vyksta viršūnių fiksavimas? Visų pirma, atsidūrus viršuje, vedlys turi patvirtinti šį faktą. Apie jį turi liudyti ir nuotrauka, taip pat – techniniai parametrai. Kad buvai užlipęs į tokį ir tokį aukštį, turi matytis išmaniajame laikrodyje arba specialiame aparate.

Ar grįžęs iš kalnų žmogus pasikeičia, ima kitaip žvelgti į gyvenimą? Į šį klausimą vyras, sako, jau seniai radęs atsakymą. „Grįžęs iš kalnų supranti, kad turi vertinti paprastus, kasdienius dalykus – kad turi šilto vandens, kad miegant nešąla kojos. Visos smulkmenos, kurias mes sureikšminame savo kasdienybėje, kalnuose pasidaro nesvarbios. Ten nuolat galvoji apie kitą savo žingsnį, apie kvėpavimą, apie gyvenimą ir išgyvenimą, nes labai norisi vėl sugrįžti ir apkabinti artimuosius“, – tikina T. Stūglys, kurį kalnai išmokė prisiminti svarbiausius dalykus, kurie kasdienybėje kartais pasimiršta.