A. Kavaliauskui aktorystę iškeitus į radiją atsivėrė nauji horizontai

Prie informacinių LRT radijo laidų „Lietuvos diena“, „60 minučių“ ir kitų jungiasi puikiai televizijos žiūrovams pažįstamas žurnalistas Andrius Kavaliauskas. Informacinių laidų virtuvėje ne vieną dešimtmetį verdantis vedėjas primena, kad niekada nebaigė žurnalistikos studijų – yra aktorius.

Žodis ir vaizdas

Po keturiolikos metų pertraukos prie radijo mikrofono grįžtantis A.Kavaliauskas į radijo eterį grįžta būdamas puikios nuotaikos, tačiau neslepia, kad kartu jaučia ir šiokį tokį jaudulį.

„Jaudulys privalo būti einant į tiesioginį eterį. Jei jo nėra, žinok, labai blogai, tai tapo tokiu amatu, kad gal ir dirbti nebeverta. Jei neperžengia ribų, jaudulys koncentruoja, motyvuoja“, – iš patirties žino žurnalistas.

A.Kavaliauskas karjerą žiniasklaidoje pradėjo Nepriklausomybės pradžioje. Dešimtmetį dirbo radijo stotyje „Radiocentras“, vadovavo žinių tarnybai. Vėliau dirbo Lietuvos radijo žinių redaktoriumi. Nuo 2008 m. spalio tapo naujos televizijos „Lietuvos rytas TV“ žinių laidos „Reporteris“ vedėju.

Darbas su informacinėmis laidomis tiek radijuje, tiek televizijoje turi ir panašumų, ir esminių skirtumų. „Radijuje daugiau žodžiais turi apibrėžti situaciją, užduoti tinkamus klausimus ir išreikalauti atsakymų, kurių nori ir kurie yra įdomūs ir svarbūs visiems. Jei kažkas staiga nutinka, pasakai keletą sakinių, ir ta naujiena jau yra išleista į radijo eterį. Tačiau televizijoje kažkam atsitikus nebūtinai tai bus parodyta, nes gali būti ir taip, kad nėra ko rodyti“, – dalijasi A.Kavaliauskas.

Jaudulys privalo būti einant į tiesioginį eterį. Jei jo nėra, žinok, labai blogai, tai tapo tokiu amatu, kad gal ir dirbti nebeverta.

„Pačioje pradžioje būdavo taip, kad pagauna kokį nors neblaivų prokurorą ar teisėją prie vairo, bet mes to nerodome per žinias. Klausdavau, kodėl, o man atsakydavo, kad nėra ko rodyti – to prokuroro net „Google“ nuotraukos nėra. Kokia bus tokios informacijos televizijoje vertė be vaizdo? Nulinė“, – tęsia jis.

Karo fone

A.Kavaliauskas puikiai pažįsta informacinių laidų kūrybos virtuvę, tačiau pabrėžia, kad niekada nebaigė žurnalistikos studijų – yra aktorius.

„Tačiau gyvenimas pasisuka taip, kaip pasisuka. Mano pradžia buvo radijuje, tai buvo paprasta ir banali istorija. Kaip dažnas, pabaigęs mokslus, neturi darbo ir susisaistyto darbo sutartimi, taip buvo ir man. Vasarą per atostogas mama išgirdo skelbimą, kad kažkoks radijas ieško diktoriaus. Nuėjau, pabandžiau, buvau priimtas ir pasilikau“, – pasakoja žurnalistas.

Andrius Kavaliauskas. / LRT nuotr.

Pirmą kartą A.Kavaliauskas prie radijo mikrofono sėdo 1994-aisiais, kai vyko Čečėnijos karas. Šiandien Rusija kariauja dar vieną savo karą, tik šįkart Ukrainoje, o žurnalistas vėl grįžta į radiją, tačiau sako nejaučiąs jokio déjà vu: „Kai vyko pirmasis Čečėnijos karas, man ir metų buvo mažiau, ir tai atrodė kaip tolimas trileris, filmas. Dabar viskas yra labai realu, šalia ir labai apčiuopiama.“

Daug metų darbui tiesioginiuose eteriuose atidavęs A.Kavaliauskas neišskiria, kas arčiau širdies – radijas ar televizija. „Neturiu pačios mėgiamiausios dainos, knygos ar mylimiausio filmo. Jų yra daug, ir jie visi yra skirtingi ir reikalingi tam tikru gyvenimo momentu. Abiem – tiek radijui, tiek televizijai – rašyčiau pliusus ir dar internetinį portalą pridėčiau“, – sako jis.

Meksikietiški serialai

A.Kavaliauskas turi daug garsinimo patirties – yra lietuviškai įgarsinęs ir tokius legendinius filmus ir serialus, kaip „Krikštatėvis“, „Dingę“, „Komisaras Reksas“. Dabar, vėl prisijungęs prie LRT, jis garsins grupės kanaluose transliuojamas kino juostas. Pasak žurnalisto, filmų garsinimas – atskira jo gyvenimo istorija.

„Visada norėjau pabandyti garsinti filmus. Kai pradėjau dirbti „Radiocentre“, tada „Radiocentras“ ir „Baltijos televizija“ buvo įsikūrę tuose pačiuose Spaudos rūmuose – kaip ir „ZnadWilii“, „M-1“ ir kiti. Po pirmųjų darbo dienų su kolegomis nuėjome parūkyti  –  čia kaip visada svarbiausi dalykai ir aptariami. Ten buvo kitas žmogus, kuris, pasirodo, buvo „Baltijos televizijos“ programų direktorius, tačiau aš to nežinojau. Sako, „girdėjau pas jus naujas balsas“, o aš stoviu šalia – va taip ir susipažinome“, – prisimena žurnalistas.

„Galiausiai atsitiko taip, kad gavau meksikietišką serialą, kurį garsinau gal metus, paskui neapsikentęs paprašiau, kad duotų tauresnių filmų“, – šypteli jis.

Tačiau A.Kavaliauskas laikosi nuostatos, kad kiekvienas darbas yra darbas ir turi būti atliktas profesionaliai – net jei tau ir ne itin įdomu. „Jeigu yra geras ir įdomus filmas, net nepajauti, kaip laikas pralekia, nes ir filmą pažiūri, ir įsijauti, o jeigu produkcija yra prasta, vis į laikrodį dirsčioji. Tačiau visi darbai turi būti padaryti, o įdomu ar ne, tai yra subjektyvu – kitam tai, kas tau neįdomu, gali būti labai įdomu“, – įsitikinęs jis.

Gavau meksikietišką serialą, kurį garsinau apie metus, paskui neapsikentęs paprašiau, kad duotų tauresnių filmų.

A.Kavaliauskas sako, kad filmų garsinimas jam nors truputį leidžia pasijusti aktoriumi, tačiau tvirtina, kad niekada negalvojo nuo žurnalistikos grįžti prie aktoriaus profesijos. „Tai ne tas pats, kaip kartą išmokus važiuoti dviračiu sugebėti jį lygiai taip pat valdyti visą likusį gyvenimą. Galvoti grįžti prie profesijos, kurioje tu nebuvai, savo įgūdžių netobulinai 30 metų, – naivoka. Tačiau teatras man visada buvo ir turbūt išliks svarbus“, – atvirauja žurnalistas.

Namiškių veto

A.Kavaliauskui išskirtinai artimas ir radijas – ne tik darbe, bet ir namie labai dažnai skamba.

„Radijas yra fonas. Jis groja, bet tu ne visada jį girdi. Būna, kažką darai, kažkur eini ir kažką įdomaus išgirsti. Paklausai penketą minučių ir toliau eini kažką daryti. Jis toliau groja, jo nebegirdi. Radijas yra namų atmosferos dalis“, – sako žurnalistas.

Televizija, pasak pašnekovo, pirmiausia yra darbas, ir jos žiūrėjimas vyksta per darbinę prizmę. „Iš ryto susirenku dozę informacijos: perbėgu per visus informacinius kanalus: LRT „Labas rytas“, toliau BBC, CNN ir kitus kanalus. Susirinkęs informaciją, einu į darbą. Lygiai taip pat vakare: grįžtu ir žiūriu kitų televizijų laidas. Lyginu, ką aš atrinkau į naujienas, o ką atrinko LRT, TV3, LNK ir kiti“, – pasakoja A.Kavaliauskas.

„Tačiau, kai namiškiai visiškai supyksta, skelbia veto ir pasako: „Ne – jokių žinių vakarais nežiūrėsime“, jungiame „Netflix“ ir ieškome serialo arba filmo“, – priduria jis.

Kai visiškai atitrūksta nuo darbų, A.Kavaliauskas laisvą laiką stengiasi išnaudoti kuo įvairesniais būdais – viskas priklauso nuo konteksto. „Pavyzdžiui, praėjusį savaitgalį tris dienas grybavome miške. Jeigu vasarą suplanuotos atostogos, stengiuosi nelikti Lietuvoje, išvažiuoti kur nors. Jei turiu tiesiog vieną laisvą dieną, išnaudoju ją susikaupusiems buities reikalams sutvarkyti, o jeigu jie jau sutvarkyti, visada yra knyga, kurią galima skaityti“, – vardija žurnalistas.

„Būna laisvalaikis su knyga rankoje, būna laisvalaikis su kastuvu rankoje“, – šypsosi A.Kavaliauskas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

drąsiai sakau:

drąsiai sakau: portretas
Po šviesios atminties Arno Roseno Lietuvoje vėl yra Balsas.

Onė

Onė portretas
Nuostabaus balso savininkas

manau

manau portretas
cia buvo puikiausias ziniu vedejas,visada malonu girdeti jo isskirtini balsa
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių