Suopis – geras ženklas

"Ar šiltai apsirengę? Važiuosime pasivaikščioti ledu", – šyptelėjo Šilutėje mus pasitikęs 46 metų A.Sirvydis ir paragino persėsti į jo visureigį "Jeep".

Po pokalbio su juo ketinome vykti iki Ventės rago. Arnoldas, tarsi perskaitęs mintis, užbėgo už akių.

Ant automobilio veidrodėlio švelniai suposi indėniška sapnų gaudyklė. "Dabar daryčiau kitokią, ši – tarsi žaisliukas", – mostelėjo ranka Arnoldas. Ant galinės sėdynės smalsiai dairėsi daugiau nei vienų metų amžiaus Aliaskos malamutė Lakota. Vienos iš mažiausiai pakitusių šunų veislės patelei vardas duotas neatsitiktinai – jis suteiktas garsių JAV indėnų lakotų garbei. Jie 2007 m. paskelbė nepriklausomybę nuo JAV ir turi savo pinigus.

Išvažiavus iš miesto – kelias tuščias. Po akimirkos tarsi pasisveikindamas ant medžio nutūpė plėšrusis paukštis. "Suopis! Geras ženklas!" – neslėpdamas pasitenkinimo nušvito A.Sirvydis.

Vengia save įvardyti

Arnoldas neslėpė, kad jis nėra tradicinio mąstymo ir gyvenimo būdo. Jau būdamas penkerių šešerių metų amžiaus mėgdavo būti vienas, lankydavo darželį, įkurtą evangelikų liuteronų bažnyčios teritorijoje Šilutėje. Šią bažnyčią jis vėliau padėjo restauruoti, nekart laipiojo ant jos stogo.

"Jau būdamas vaikas žinojau, kad mirties nėra. Mirtis – tai durys į amžinybę, – šyptelėjo A.Sirvydis. – Gavau daug pamokų ir vėliau atsinaujino tas žinojimas bei dvasinis ryšys iš vaikystės ir praeitų reinkarnacijų."

Jis vengia save kažkaip įvardyti. Buvęs ekstremalas, pramoninio ir sportinio alpinizmo profesionalas, ekstremalaus sporto klubo įkūrėjas, parašiutininkas.

Dabar jis bendrauja su dvasiomis, eina šamanizmo keliu, verčia vienos iš keturių pagrindinių Carloso Castanedos mokinių – paslaptingosios antropologės Taishos Abelar knygą "Moters kario kelias".

"Darau daug dalykų, jie skirtingi ir neturi nieko bendro vienas su kitu, – paaiškino ir po pauzės tarė: – Esu niekas. Ir kartu viskas."

Rasti ryšį su stichijomis

Praeityje liko penkeri metai įvairiose Lietuvos karinėse struktūrose (savanoriai, "Geležinis vilkas") iškart po 2001 m. įvykių.

Praeityje – ir pramoninis alpinizmas: ne vieną kartą lipo ant bažnyčios, tvarkė stogą, žaibolaidžius, keitė čerpes, atliko restauracijos darbus.

Jis mano, kad 2017-ieji – jo, kaip aukštalipio, darbų pabaiga. "Gavau ženklų. Ateina kiti dalykai, – neabejoja vyras. – Mes visi turime skaityti ženklus. Žmonės juos pastebi, bet nekreipia dėmesio. Kartais tai būna netikėtas garsas, įvykis, gamtos reiškinys, neloginė seka. Daugelis mano, kad tai atsitiktinumas, tačiau atsitiktinumų nebūna."

Praeitis – ir sklandymas, parasparniai, parašiutizmas.

"Suvokiau, kad pradžioje norėjau gauti adrenalino ir įveikti savo baimes, – aiškino artėdamas prie Ventės rago. – Tačiau nereikia kovoti su baimėmis. Tik jas priimti, pereiti tą etapą ir jos natūraliai dings. Kiekvienas turime nueiti savo kelią, atlikti mums skirtas programas ir būtinai rasti ryšį, harmoniją su pagrindinėmis stichijomis – vandeniu, oru, žeme, ugnimi."

Tikrosios pamokos

Tarsi snūduriuojančio miestelio gatvele pėsčiomis artėjame prie nuostabaus Ventės rago – pusiasalio prie Kuršių marių. Ten taip pat tuščia.

Ramu ir 1929 m. Tado Ivanausko iniciatyva įkurtoje, bet dabar naujai pastatytoje ornitologinėje stotyje, kur kasmet sužieduojama apie 60–80 tūkst. paukščių.

Gyva tyla, kažkur lojantis šuo ir tolumoje trys vyrukai, grįžtantys nuo marių ledo.

Šlubčiodamas Arnoldas priminė, kad mes visi nuolat gauname pamokų.

"Tai tiesioginis ryšys su aukštesnėmis jėgomis, nežemiškais dalykais. Tai tikrosios pamokos, – žvelgdamas į marias lėtai kalbėjo vyras. – Mums iš pradžių tos jėgos pašnabžda ir gauname pamoką. Jei nereaguojame, nieko nekeičiame, pasako garsiai ir gauname stipresnę pamoką, jei ir tai nepadeda – gauname pačią įsimintiniausią pamoką. Kitų galime ir nesulaukti."

Nežemiškas, dvasines jėgas jis ir vadina mokytojais.

Išskirtiniais atvejais yra labai išmintingų ir gilių mokytojų, tačiau jie tik švelniai stumtelėja, parodo gaires ir pasitraukia – toliau jau kiekvieno žmogaus kelias.

Iš 20 metrų – it akmuo

Prakalbus apie lemtingą šuolį 2009 m. parašiutu netoli Klaipėdos, prie pat jūros, A.Sirvydis nutilo – tuomet jis nekreipė dėmesio į ženklus.

Iš pradžių ignoravo aplankiusį reginį – tarsi kažkas nutiks su jo koja. Antrą kartą nesureikšmino to, kad, smarkiai pūstelėjus vėjui ir pagavus stipriai oro srovei, jis vos nusileido parašiutu. O lemtingą dieną nekreipė dėmesio, kai, vos įlipus į automobilį, važiuojant link aerodromo, staiga pliūptelėjo lietus.

"Gal ir galėjau tai sustabdyti, bet viskas įsisuko dideliu greičiu. Be to, turbūt reikėjo tokios pamokos... – susimąstė vyras. – ... labai skaudžios fiziškai ir dvasiškai, kuri, supratau tik vėliau, man buvo dosni dovana."

Po šuolio lietingą dieną, iki žemės likus apie 20 m, jo parašiutas susisuko ir Arnoldas kaip akmuo krito žemyn.

Šoko būsenos jis svarstė nekviesti greitosios pagalbos, bet išvydęs keistai persisukusią koją nesipriešino.

Atskubėję medikai suleido morfijaus ir išvežė į ligoninę, kur A.Sirvydžiui konstatavo daugybę lūžių – dubens kaulų, šonkaulių, stiprų vidaus organų sužalojimą, vidinį kraujavimą.

Medikai manė, kad vyras neišgyvens, juolab kad Arnoldas du kartus paniro į komą.