Meldėsi daugybė žmonių

Stovėjome ant molo, tylą švelniai virpino tik vėjas, čia pat lakstanti Lakota ir tolumoje tarp ledų prasivėrusios marios.

"Mane išsviedė į amžinybę, kurios neįmanoma nupasakoti žodžiais, – tęsė Arnoldas ir ieškojo tinkamų žodžių. – Ten nieko nėra. Nei būtybių, nei minčių, nei sąmonės, nei jausmų. Viskas liko čia. Šviesa, tunelis, apie ką pasakoja kiti žmonės, yra kelias į Žemei artimesnius pasaulius. Mane išsviedė toliau, kur viskas akimirksniu dingo."

A.Sirvydis žvelgė į ledo glamonėjamas Kuršių marias, kurios atrodo beribės, nes rūkas paslėpė krantus: "Ten nenusakomos erdvės. Tobula. Tuštuma ir kartu pilnatvė. Kai grįžau į kūną, įkvėpiau oro, atrodė, kad kažkas ant krūtinės užkrovė kelias tonas svorio."

Jis prisiminė, kad tos neįprastos kelionės metu regėjo dėl jo besimeldžiančius žmones – vėliau sužinojo, kad už jo gyvybę aukštesniųjų jėgų pagalbos prašė apie 80 žmonių.

Po to buvo labai sunku. Ir fiziškai, ir dvasiškai. Jautėsi tarsi už savęs sudegino visus tiltus, o Žemėje jam neliko prasmės. "Aukštesniųjų jėgų prašiau mane pasiimti atgal", – nuoširdžiai prisipažino vyras.

Ar jis bandė pakelti ranką prieš save? "Oi, ne, – pasibaisėjęs žvilgtelėjo. – Tai nesveikumas. Jokiu būdu negalima to daryti! Privalai nueiti tau skirtą kelią. Jei būtų lemta, mane pasiimtų. Yra žmonių, kurie neišmoksta pamokų ir daugybę kartų sugrįžta į Žemę, bet jei išmoksi, į Žemę jau negrįši."

Po akimirkos jis prisiminė C.Castanedos žodžius: "Mirtis – blogiausia, kas mums gali atsitikti. Kadangi tai nepakeičiama mūsų lemtis – esame laisvi. Ir tie, kurie viską prarado, nebeturi ko bijoti."

Kai subliūkšta ego

Išvysti kiti pasauliai jam viską apvertė 360 laipsnių kampu, išmušė iš po kojų supratimą apie šį pasaulį. Trejus metus su ramentais vaikščiojęs vyras jautėsi sužlugęs fiziškai, bet pamažu suvokė, kad gavo dovaną.

"Likau viduje skaidrus, tuščias ir kartu absoliučiai pilnas, – ieškojo tinkamų žodžių A.Sirvydis. – Pamažu pradėjo griūti alpinistų, ekstremalų klubas, pasukau savo keliu."

Mes pernelyg dažnai žvelgiame į kitus ir gyvename jų, bet ne savo gyvenimus.

Kinas, teatras, šokiai, slidinėjimas – tik pomėgiai. Kiekvienas privalo atrasti savo kelią ir gyventi savo gyvenimą.

"Mes pernelyg dažnai žvelgiame į kitus ir gyvename jų, bet ne savo gyvenimus, – šyptelėjo Arnoldas ir prisiminė puikų posakį. – Išsiridenk iš akies rąstą, norėdamas pamatyti šapelį kito žmogaus akyse."

Jis ragina savyje, bet ne kituose, ieškoti ydų ir rasti ryšį su aukštesnėmis jėgomis.

"Tuomet dings noras nuolat kitus mokyti, subliūkš tavo ego, suvoksi, kad esi tik dulkelė, o atradus ryšį su aukštesnėmis jėgomis viskas įgaus prasmę, – aiškino vyras, kuris dabar bendrauja su aukštesnėmis jėgomis, miške atlieka šamaniškus ritualus, o vieninteliu mokytoju tarp mirtingųjų žemėje mini garsų šamaną iš Sibiro – Subai, arba Valerijų Čebočakovą."

Dvasios ženklas

Dvasiniu keliu jis ėjo, kaip manė anksčiau, apie 20 metų, tačiau išties tai prasidėjo prieš trejus ketverius metus.

Daugumai dvasinis kelias – tai tik teorija, žaidimas, tie žmonės net nesuvokia esmės. Kas jam yra dvasia?

"O, jūrinis erelis! Dvasios ženklas ir sudėtinė visa ko dalis! – nušvito Arnoldas ir palydėjo akimis pasirodžiusį dar vieną plėšrųjį paukštį. – Dar vienas! Jie ten dviese!.. Prieš ketverius metus gavau kunigo dovaną – vištvanagio iškamšą. Taip reikėjo, kad pradžioje turėčiau šunį – atsirado Lakota, o po to dvasios davė ženklą ir pajutau ryšį su plėšriaisiais paukščiais, ypač jūriniu ereliu. Tai man skirtos programos dalis...."

Arnoldas įsitikinęs, kad nėra gėrio ar blogio, šviesos ar tamsos, gerų ar blogų dvasių.

"Yra tuštuma arba kartu pilnatvė. Gyvendamas tarp žmonių ir norėdamas su jomis susisiekti, turi išmokti būti tuščias, kad niekas tau nedarytų įtakos, – filosofiškai kalbėjo A.Sirvydis. – Yra žemutiniai pasauliai, kur geriau nelįsti, o dvasios... Nėra gerų ar blogų, viskas priklauso nuo tavęs, kas yra tavyje. Jos gali išgąsdinti, norėdamos tave išmėginti..."

Pirmą kartą pajutęs jas miške, patyrė milžinišką, pirmapradę baimę: "Norėjau bėgti, bet po to nusiraminau – kur pabėgsiu? Jei jos norėtų, mane sutraiškytų it skruzdėlę. Tai buvo galia, išmėginimas, patikrinimas, ar tu vertas prisiliesti prie žinių. Ir ta jų galia sutraiškė mano ego."

Po akimirkos jis prisiminė dar vienus įstrigusius C.Castanedos žodžius: "Galia, valdanti visų gyvų būtybių likimą, yra vadinama Ereliu – ne todėl, kad tai – erelis ar turi ką nors bendra su ereliu, bet todėl, kad matytojo akyse ji pasirodo milžiniško, juodo it smala erelio pavidalu. Ji stovi tiesi kaip erelis, o jos aukštis siekia begalybę."

Tuštuma yra pilnatvė

Pastebėjus, kad jis daugeliui atrodys, švelniai tariant, itin keistas, Arnoldas nusijuokė. "Tai normalu. Nesistengiu žmonėms įtikti. Negaliu pasakyti, kas yra meilė, nes amžinybėje to nėra, stengiuosi būti tuščias", – tikino jis.

Ar gyventi tarp žmonių ir stengtis būti tuščiam, prie nieko neprisirišti, jam nėra egoizmas?