– Anksčiau sakėte, kad menininko gyvenimas nėra saldus. Kodėl?

– Aš nelaikau savęs menininku. Jonas Vaitkus, Rimas Tuminas, Romualdas Rakauskas – jie yra menininkai. O mes ką? Krapštome nosį, ir tiek. Bet kai gyveni koncertinį gyvenimą, daug savęs išdaliji kitiems. Todėl brangiausi žmonės, kuriems turėtų būti skirtas visas dėmesys, lieka tartum nuošalėje. Dukra Ieva, kuriai šiemet sueina dešimt, irgi yra barbė šimtarankė. Lanko muzikinį ansamblį, šokius, smuiko pamokas. Visko nori ir nieko nespėja. Visai kaip aš.

– Ar lietuvius sunku prajuokinti?

– Visaip būna. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas Alytuje turėjome pasirodymą su A.Orlausku. Buvo pilna salė žmonių ir nuo pat pirmojo iki paskutinio anekdoto susirinkusieji kvatojo iki ašarų. Kai kurie sako: "Užtenka jus pamatyti, iškart pradedu šypsotis".

– Neatsibosta toks dėmesys?

– Iš pradžių tai buvo labai malonu, paskui tapo sunkiau. Bet pats supranti, į kokią smalą lendi ir kaip atrodysi kitiems. Kai kurie mano, kad labai lengva – išėjai į sceną, pablevyzgojai ir užsidirbai. Todėl atsakau: "Gal pabandom? Pamėginkite prajuokinti kelis šimtus žmonių".

– Ar kada nors nepavyko to padaryti?

– Suvalkijoje. Tai buvo baisu. Koncertavome su grupe "Balius". Žmonės suėjo akmeniniais veidais, atsėdėjo koncertą ir akmeniniais veidais išėjo. O mes nėrėmės iš kailio – dainavome, šokome, vaidinome, anekdotus pasakojome. Bet nieko. Šiaip jau suvalkiečiai labai linksmi žmonės. Gal taip nutiko dėl to, kad renginys vyko parapijos salėje. Vestuvėse Suvalkijoje man sako: "Gerbiamasis vedėjau, eime, jau metas fejerverkams". Aš: "Mielieji mano, kylam į lauką". Suvalkietis puolė taisyti: "Į kokį lauką, eisime į rūsį, kad kaimynai nematytų".

Humoras suartina

– Be visų kitų veiklų, dar esate ir vestuvių piršlys.

– Iš viso supiršau 207 poras. Gaila tik, kad dauguma tų santuokų iširo. Skaudu, kai tai sužinai. Matyt, amžinai geros rankos būti negali.

– Ir paties pirmoji santuoka nebuvo sėkminga.

– Viskas buvo labai gerai. Bet. Mea culpa. Aš kaltas. Sūnui Rokui jau trisdešimt. Jis – Londone, buvo neseniai atvažiavęs, tai visą dieną praleidome Kaziuko mugėje Kaune. Lietuvoje emigracija – kaip Sibiro tremtis palietė kas antrą šeimą. Suskaičiavome, kad maždaug prieš dvejus metus išvažiavo visas Marijampolės rajonas. Jeigu anksčiau Anglijos ar Airijos lietuviai švęsti savo jubiliejų grįždavo į gimtinę, tai dabar perka lėktuvo bilietus giminėms, draugams, kad šie atvyktų pas juos. Nors pati šventės esmė – tokia pat.

– Galima sakyti, kad anekdotų poveikis – kaip alkoholio?

– O kodėl nesakote, kaip narkotikų? Humoras yra fantastiškas dalykas, jis suartina žmones, nuima stresą, absoliučiai skirtingų specialybių atstovus paverčia lygiais. Žmogus, neturintis humoro jausmo, – kaip balta varna. Jam gyvenime sunku prisitaikyti. Dievas tokius nuskriaudė.

– Švenčiate balandžio 1-ąją?

– Man ši diena visada yra darbas. O pastarasis – kaip šventė. Anksčiau, pamenu, draugas turėjo vieną įdomiausių kavinių Kaune "Crazy House" (liet. "Išprotėjęs namas"). Tokia Baltijos šalyse buvo viena. Bet viską išpardavė ir išvažiavo gyventi į Angliją, nors mes devynerius metus balandžio 1-ąją ten rengdavome Juodojo anekdoto naktį. Be vienos minutės. 23.59 val. prasidėdavo ir 2.59 val. baigdavosi. Trukdavo lygiai tris valandas. Patekti į Juodojo anekdoto naktį būdavo itin sunku.

Vizitinė kortelė

Gimė 1959 m. lapkričio 21 d. Kaune.

1984 m. baigė režisūros studijas Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, dabartinėje Klaipėdos universiteto Menų akademijoje.

Vedęs, turi du vaikus.