– Kokia jūsų vasara?

– Vasara labai aktyvi. Yra ir poilsio, ir veiklos, tai suderinta. Vasarą pradėjau nuo savo turo, kuris truko porą mėnesių. Apvažiavau 27 Lietuvos miestus, surengiau 27 koncertus.

– Tai buvo mažesni miestai, kuriuose ne taip dažnai muzikuojama?

– Tai įvairios vietos, tokios kaip Akmenė, Jurbarkas, Molėtai. Praėjusiais metais dalyvavau televizijos projekte „Auksinis balsas“. Žmonės iš provincijos mane pamatė, tad pagalvojau, kad tai galimybė juos pasiekti. Galbūt pamatę mane per tą stebuklingą dėžutę jie ateis į koncertą.

Daug kas skundžiasi, kad provincijose nieko nevyksta, tačiau kai ten atvyksti, žmonės tavęs nežino. Dabar viskas praėjo sėkmingai. Pavyzdžiui, kai grojau Šilutėje, salėje sėdėjo daugiau nei 50 senyvo amžiaus žmonių, jaunimo beveik nebuvo.

– Ar į televiziją ėjote būtent dėl to – kad apie jus sužinotų tokiose Lietuvos vietose?

– Taip, vienas iš tikslų toks ir buvo – pasiekti auditoriją, kurios nepasiekiu. Projekte kitiems sakiau – kodėl jūs nerimaujate? Juk kas savaitę turite po penkias eterio minutes ir absoliučią laisvę išsakyti kokias tik norite mintis. Man regis, net prezidentė taip dažnai neturi eterio.

Projekte buvo labai smagu, nevaržiau savęs, patobulėjau. Nemėgstu stovėti vietoje, mėgstu iššūkius, ten taip ir buvo. Pagalvojau, kad pateksiu į formatą, kuriame be galo greitas tempas. Skaičiavome, kad jei neiškrenti per 12 laidų, įsipareigoji kas savaitę parengti tuos 12 pasirodymų. Namuose tikrai nebūčiau prisivertęs tiek dainuoti ir judėti, kiek padariau per tą pusmetį.

– 1992–2005 mokėtės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Kiek girdėjau, buvote vienas geriausių pianistų.

– Viskas prasidėjo, kai man buvo šešeri metai. Mano tėvai taip pat meninės pakraipos. Mama, jau amžinatilsį, buvo baigusi Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, scenos meną. Ji pasirodydavo restoranuose, vėliau įsidarbino legendiniame Lietuvių folkloro teatre.

Ten mama ir susipažino su mano tėčiu, kuris baigė klasikinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dabar jis jau pasukęs kitais keliais, nedainuoja. Taigi klasikinė muzika mane supo nuo vaikystės.

Lietuviškos muzikos scenoje gali turėti visišką laisvę, daryti ką nori, būti alternatyviausias, tačiau kyla klausimas, kaip iš to pragyvensi. Tai reikia pasverti.

Tėvai mane mažiuką atidavė į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, norėjo, kad įgyčiau geriausią muzikinį paruošimą. Ta mokykla konkurencinga – varžosi ir mokytojai, ir mokiniai. Man buvo sudėtinga, nes iki dešimtos klasės nemėgau groti.

Dabar ratas apsisuko ir mano sūnus, kuriam devyneri, baigė antrą klasė, jis groja fortepijonu. Kai žiūriu į jį, matau, kiek daug su manimi buvo neiššnekėta. Nebuvo pasakyta, kam tai darau, kad per muziką galiu kažką pasakoti.

Mokykloje, jei mokaisi aštuntukais, devintukais ir dešimtukais, esi iš geresnių. Tačiau devintos klasės egzaminuose gavau septynis. M. K. Čiurlionio menų mokykloje tai tolygu apokalipsei. Taigi aš sėdėjau, atėjo kitas, ne pats artimiausias draugas, ir tarė – juk ir taip visi žino, kad tu šiek tiek prastesnis už kitus.

Gal jis bandė kažkaip vaikiškai paguosti, bet tai buvo tarsi dūris. Aš atsistojau ir išėjau namo. Tai buvo paskutinis egzaminas ir nuo tos dienos įsipareigojau kasdien groti po penkias valandas. Rudenį atėjau išmokęs programą, mano mokytoja vos neišvirto iš kėdės. Pasakiau jai supratęs, kad per tris metus galime kažką nuveikti. Taip ir prasidėjo lavina. Kai įdedi darbo, gauni dėmesio ir paskatinimo. Visi pamato, kad tu visai neblogas.

– Bet ar nuoširdžiai pamilote muziką?

– Taip, ir kai tai prasidėjo, gal supratau, kam tai darau. Supratau, kodėl reikia groti Frederiką Šopeną, ką jis norėjo tuo pasakyti, koks buvo Piotro Čaikovskio gyvenimas. Tie dalykai man atsivėrė, bet tam prireikė net dešimties metų.

– Ir kaip tuomet pasukote į aktorystės studijas?

– Bebaigiant mokyklą atsirado papildomų veiklų – šventės ir pan. Su įvairiais renginiais prasidėjo ir mano režisūra. Esu sakęs, kad matyt visą laiką užsiiminėsiu šimtadieniais, tik keisis salės. 12 klasėje nuėjau į miuziklo „Medžioklė su varovais“ atranką, pas Gytį Padegimą, mane priėmė. G. Padegimas mus išsivežė į stovyklą Juodkrantėje. Tai buvo mano pirmas prisilietimas prie teatro, to stebuklingo dalyko.

– Ar jus veikė mitologija, susijusi su teatru, ir tvyranti aplinkui?

– Be abejo, tai turėjo įtakos. Po miuziklo man viskas susidėliojo. Supratau, ką reiškė tėvų žodžiai, kad jie pianisto iš manęs nedarys, tačiau man tai pravers. 12 klasėje tikrai žinojau, kad stosiu į aktorinį. Ėmiau lankyti spektaklius, peržiūrėjau begalę jų.

– Įstojote pas Gintarą Varną. Banalus klausimas, bet ką jis jums davė?

– Jis labai daug davė, vien gerus dalykus. Ir net nesvarbu, kokiomis priemonėmis. Davė sąžiningumo jausmą prieš meną, prieš save. Tiek tuomet, tiek dabar akademijoje buvo nesąžiningų žmonių. Ypač vadovų, kurie surenka jaunų žmonių grupę ir elgiasi su jais nesąžiningai. Tačiau juk jie tokie įtakingi. Pats dirbdamas su studentais matau, kokią įtaką jiems darau. Dar įsiminiau vieną G. Varno frazę – daryk meną, o pinigai ateis.

– Dabar daug kas mąsto priešingai – reikia užsikalti pinigų, o šalia galima bus daryti ir meną. Jūsų nusakytoje frazėje atsispindi kitoks, bet teisingas požiūris.

– Žinoma, dar reikėtų pridėti, kad nesitikėk turėti daug pinigų. Tai faktas. Lietuviškos muzikos scenoje gali turėti visišką laisvę, daryti ką nori, būti alternatyviausias, tačiau kyla klausimas, kaip iš to pragyvensi. Tai reikia pasverti.