Aistruolės fotografės akiratyje – Šiaurės pašvaistės ir debesys

Dvyliktus metus Norvegijoje gyvenanti Ramunė Šapailaitė juokauja: „Esu daugiafunkcė lietuvaitė: žvejoju, grybauju, užsiimu menais, fotografuoju gamtos reiškinius, o užvis dažniausiai – Šiaurės pašvaistes.“

Į užsienį – tobulėti

Ne paslaptis, kad dalis lietuvių į užsienį vyksta neturėdami už ko užsikabinti – darbų ieškosi jau vietoje. Tačiau R. Šapailaitė, Kauno technologijos universitete baigusi Odos ir polimerinių gaminių dizaino studijas, į Norvegiją išvyko jau su darbo sutartimi.

„Norėjau tobulėti, siekti žinių profesinėje srityje. Išsiuntinėjau gyvenimo aprašymus daugelio šalių darbdaviams. Atsiliepė norvegai, todėl Norvegiją ir pasirinkau“, – paaiškina iš Ežerėlio kilusi 44-erių lietuvė.

Šiuo metu nedideliame Grano miestelyje Ramunė gyvena su draugu iš Lietuvos. Pora augina šunį – Tibeto terjerą. Norvegijoje, sako, labai populiaru auginti šunis.

Dažnai gražuolis jų augintinis tampa R. Šapailaitės modeliu, nes nuostabiame vietinės gamtos peizaže atrodo labai žaismingai ir fotogeniškai.

Hobis: gamtą mylinti lietuvė surado ypatingą pomėgį – fotografuoja Šiaurės pašvaistes, o nuotraukomis dalijasi socialiniuose tinkluose. / R. Šapailaitės asmeninio archyvo nuotr.

Pakerėjo unikalus reiškinys

Ramunė fotoaparatą nusipirko vos nuvykusi į Norvegiją – labai norėjo namiškiams parodyti čionykštės gamtos grožį. Žmonių jos nuotraukose beveik nėra. Nevilioja ir produktų fotografija.

„Fotografija man – ne verslas, o bendravimo išraiška. Anksčiau į kiekvieną pasivaikščiojimą miške nešdavausi fotoaparatą, o dabar viską fiksuoju telefonu“, – dalijasi lietuvė, savo fotodarbus publikuojanti feisbuko ir instagramo paskyrose.

Dar viena specifinė lietuvės domėjimosi kryptis – Šiaurės pašvaistės. Šį labai įdomų reiškinį pirmąsyk pamatė Lietuvoje prieš 20 metų. Tada nė nesuprato, kas tai, todėl paskambino fizikos mokytojui, o šis merginai paaiškino, kad taip atrodo Šiaurės pašvaistė.

„Ji buvo raudona, nors mes nuo senų laikų įsivaizdavome, kad Šiaurės pašvaistė kažkodėl turi būti žalia“, – juokiasi pašnekovė.

Susižavėjusi pašvaistėmis, Ramunė puolė domėtis, iš kur jos atsiranda, kokių jų būna ir kur geriausia jas pamatyti.

Kai atvyko į Norvegiją, prisiminė šį reiškinį. „Iš pradžių, kol gyvenau pietinėje Norvegijos dalyje, taip pat jas matydavau, tačiau dabar, persikėlusi gyventi į Graną, turiu dar daugiau galimybių jas stebėti net neišeidama iš namų. Jei oras geras, pašvaistė labai stipri – ji matosi plika akimi. Tada aš atveriu langą ir fotografuoju“, – džiaugiasi lietuvė.

Anot jos, šį nuostabų reiškinį galima stebėti ištisus metus, tačiau kai naktys šviesios, pašvaisčių nesimato.

Užfiksavo perlamutrinius debesis

Dar mėgėją fotografę labai domina įvairūs debesys, ypač perlamutriniai. Tokių Lietuvoje ji nebuvo mačiusi. Kai pernai gruodį, prieš pat Kalėdas, Ramunė telefonu užfiksavo šį retą reiškinį virš Grano miesto ir nuotraukomis pasidalijo savo feisbuke, jos sulaukė milžiniško susidomėjimo.

R. Šapailaitės įamžintais vaizdais pasidalijo „The Times“, „India Today“, „Live Science“, „Coast to Coast AM“, „Ciencia Mundo“ ir kiti naujienų šaltiniai, o populiarus „Live Science“ mokslo tinklaraštis net įtraukė jas į įspūdingiausių 2023 m. Visatos nuotraukų aštuntuką.

Tinklaraštyje rašyta, kad lietuvės nuotraukos puikiai atskleidžia vaivorykštinius poliarinės stratosferos debesų (PSC) atspalvius ir jų vaivorykštinį blizgesį, dėl kurio jie ir gavo savo pavadinimą – būtent dėl savo panašumo į perlamutrą – medžiagą, randamą kai kurių moliuskų kiautuose.

Paklausta, kaip, kur ir kodėl perlamutriniai debesys susidaro, Ramunė cituoja „Wikipedia“ – šie optiškai labai ploni debesys formuojasi stratosferoje ir dažniausiai yra matomi poliariniuose regionuose žiemą, kai Saulė yra keliais laipsniais žemiau horizonto.

„Jie susidaro dėl užsitęsusios neįprastai žemos temperatūros danguje. Perlamutriniai debesys yra sudaryti iš mažyčių ledo kristalų, kurie laužia arba išsklaido saulės šviesą. Taip šviesa suskirstoma į atskirus bangų ilgius ir sukuriamas vaivorykštės efektas, kuris ir matomas iš Žemės“, – aiškina ji.

Skambiai: pernai R. Šapailaitės užfiksuoti perlamutriniai debesys virš Grano miesto, kuriame gyvena, tapo pasauline sensacija: „Live Science“ mokslo tinklaraštis juos įtraukė į įspūdingiausių visatos nuotraukų aštuntuką. / R. Šapailaitės asmeninio archyvo nuotr.

Dažnai keliauja

Ramunė įsitikinusi, kad kiekvienas užsienietis, atsikraustęs gyventi į Norvegiją, negali neperimti šios šalies žmonių aktyvumo, sportiškumo ir laisvalaikio, leidžiamo gamtoje.

Šiuo metu moteris dirba beveik 100 metą metų gyvuojančioje Norvegijos įmonėje, kuri gamina žygio batus, įvairią profesinę avalynę.

„Mes siuvame batus ir Norvegijos kariuomenei. Gamyba vyksta tiek Europoje, tiek Azijoje. Norvegijoje likusi tik administracija, kuriai priklausau. Esu atsakinga už kokybės valdymą“, – pasakoja R. Šapailaitė, dažnai keliaujanti darbo reikalais.

Neseniai grįžo iš Kinijos, kuri paliko ne itin malonų įspūdį. „Vargino beprotiškas sekimas, kameros ant kiekvieno kampo – tiek gatvėse, tiek viešosiose patalpose, net vietinio skrydžio lėktuve vaikščiojo žmogus su prikabinta kamera“, – dalijasi šviežiais įspūdžiais ji.

Ramunė džiaugiasi ne tik galimybe keliauti, bet ir galimybe derinti darbą iš namų su darbu biure. „Kadangi šią vasarą mano darbovietė perkeliama į Oslą, kuris nuo mano namų nutolęs apie 50 km, tai tris dienas dirbsiu biure, o likusias – namuose“, – pasakoja apie artimiausią perspektyvą.

Jei oras geras, pašvaistė labai stipri – ji matosi plika akimi. Tada aš atveriu langą ir fotografuoju.

Batų nestinga

Ko jau ko, bet batų R. Šapailaitė sako turinti į valias. Jos spintoje stovi ne tik kalnų žygio batai, bet ir lengvesni, skirti kasdieniams pasivaikščiojimams po mišką, taip pat – miesto žygio batai, kuriais apsiavusi ji vaikštinėja po parkus.

Ilgus metus svetur gyvenanti tautietė tikina, kad norvegų moterys aukštakulnių beveik nenešioja: po darbų visos šoka į kedus arba sportbačius.

„Norvegija tuo ir nuostabi, kad vos išėjęs iš savo kiemo ir pasilipęs ant kokio greta esančio kalnelio jau gali ką nors gražaus, įdomaus pamatyti“, – aiškina R. Šapailaitė ir giria norvegus, kurie neturi įpročio leisti laisvalaikį prekybos centruose. Savaitgalis ar išeiginė – jie skuba į gamtą: prie jūros, į kalnus, prie ežero, – nesvarbu.

„Aš irgi čia gyvendama perėmiau jų kasdienius įpročius. Kadangi nevairuoju, anksčiau naudodavausi dviračiu, visuomeniniu transportu – autobusais, traukiniais. Dabar draugas turi automobilį, tai sėdame abu ir lekiame, atseit, pavedžioti šunį, o iš tiesų – 100 km ir daugiau! Smagu palaipioti po kalnus, pasigėrėti naujais vaizdais, pafotografuoti“, – juokiasi ji.

Pavyko: sukurti kažką iš perdirbtų kiaušinių dėklų Ramunė svajojo jau seniai. Pirmuoju bandymu gimė du šviestuvai. / R. Šapailaitės asmeninio archyvo nuotr.

Originali kūrybininkė

Ramunė ne tik fotografuoja, bet ir užsiima rankdarbiais, o kūrybiškumą, sako, paveldėjusi iš savo mamos.

„Viskas prasidėjo dar vaikystėje nuo kiaušinių marginimo vašku. Net nuotrauką turiu, kaip stovime abi prie pečiaus ir dirbame. Mamytė turėjo tokį subtilų meninį pajautimą, buvo menininkė nuo dūšios“, – pasakoja Ramunė, neseniai „Antro šanso“ kūrybinėje feisbuko grupėje pasidalijusi įstabaus grožio pačios kurtais šviestuvais.

Įdomiausia, kad jie pagaminti iš smulkintų kiaušinių dėklų. Jų idėją Ramunė pamatė per televizorių, kai LRT rodė reportažą apie vieną lietuvį menininką, dirbantį su perdirbtu kartonu. „Labai užkabino, ėmiau domėtis, kaip ir iš ko, bet išbandyti ryžausi tik dabar“, – prisipažįsta ji.

Paklausta, kiek reikėjo prikaupti kiaušinių dėklų, kad būtų pakankamai žaliavos kūrybai, lietuvė sako, daug. „Visą savo kaimą užkūriau, kad juos rinktų. Juk šviestuvai nemaži. Gal 1,30 m aukščio. Užtruko, kol pagaminau“, – atvirauja kūrybininkė.

Šviestuvų „receptas“

Norintiems pasigaminti tokius pačius, Ramunė negaili recepto. Pasakoja, kad kiaušinių dėklų kartoną reikia suplėšyti smulkiais gabaliukais ir užpilti vandeniu. Kai kartonas šiek tiek ištiš, masę reikia sutrinti trintuvu, vandenį nusunkti ir įpilti lipalo klijų ir pjuvenų, kad išeitų grubesnė tekstūra.

Šviestuvus ji formavo dalimis. Tiesa, pradžioje iš minkšto metalo tinklo pasidarė norimos formos karkasą. Paskui užsimaišė truputį „košės“ ir ja aplipdė dalį tinklo. Tuomet vėl „virė“ iš kartono košę makalošę. Elektrinę šviestuvo dalį taip pat meistravo pati. Pirko laidą, į kurį sukasi elektros lemputė. „Tik reikia, kad ji būtų LED, nes paprasta kaitrinė gali pradeginti popierių“, – perspėja ji.

Jau pagamintus šviestuvus lietuvė nudažė baltai. Norėjo suvienodinti spalvą, nes kartono dėžutės nuo kiaušinių buvo visokiausių atspalvių, todėl neatrodė estetiškai.

R. Šapailaitės asmeninio archyvo nuotr.

Norvegės irgi nagingos

Kaip Ramunės meną įvertino vietiniai? Visiems labai patiko, net sulaukė prašymų pagaminti tokius pačius šviestuvus keliems pažįstamiems.

Šiandien ta pačia technika ji lipdo ant žemės statomą laikrodį, o ateityje svajoja sukurti dar daugiau interjero detalių ir baldų. Gal net surengti tokių dirbinių parodą Norvegijoje.

„Dirbant šia technika, galimybės neribotos: galima vėliau ant tų daiktų piešti visokius ornamentus, augalų motyvus. Nepatiko – perdažei ir kuri vėl iš naujo“, – juokiasi ji.

Paklausta, ar norvegų moterys nagingos, Ramunė tvirtina, – labai. Ypač gražiai jos mezga. Kadangi šalyje šaltas klimatas, megztiniais, kepurėmis, kojinėmis, pirštinėmis, šalikais norvegės aprūpina visus šeimos narius.

„Gal tik rankdarbių ne tiek daug daro, kiek mūsų lietuvės. Teko dalyvauti vietos kalėdinėse mugėse, tai mačiau daug įdomių dalykų iš medžio, metalo, tekstilės. Meniškos jų moterys, tikrai!“ – negaili komplimentų norvegėms lietuvė.

Ji pati yra išbandžiusi beveik visas rankdarbių rūšis – nuo papuošalų gamybos, veltinio iki floristinių kompozicijų. Idėjų semiasi „Pinterest“ programėlėje. „Pasiskolinu kokią patikusią mintį, bet realizuoju ją kitaip, iš kitų medžiagų“, – aiškina ji.

Pagarbiai integruojasi

Lietuvoje sklando gandas, kad kitatautis, nors ir daug metų gyvenęs kokioje nors užsienio šalyje, vis tiek liks ten svetimas. Paklausta, ar yra teisybės šiuose žodžiuose, Ramunė susimąsto. Galiausiai taria, kad ji per tuos dvylika metų, praleistų Norvegijoje, nėra pajutusi diskriminacijos ar nepagarbaus elgesio.

„Galbūt dėl to, kad ir pati juos gerbiu, mokausi jų kalbos. Kodėl aš, gyvendama Norvegijoje, turiu reikalauti, kad su manimi kalbėtų lietuviškai ar angliškai? Patys žinome, kaip tai nervina: turiu omenyje Lietuvoje gyvenančius rusus, niekaip nesugebančius išmokti lietuviškai. Kitas dalykas – lietuvių kuklumas. Jie bijo klausti, užkalbinti – o jei ne taip ką nors pasakys? Gal dėl to paskui ir atrodo, kad norvegai su jais nebendrauja“, – svarsto moteris, visada drąsiai klausianti vietinių, ką reiškia vienas ar kitas jai nesuprantamas norvegų kalbos žodis.

Ar daug mato skirtumų tarp vietinių norvegų ir čia gyvenančių lietuvių? „Yra, ypač vaikų auklėjime. Jei triukšmas, erzelis vaikų žaidimų aikštelėje – tikėkis atvykėlių. Jei vaikai ramiai žaidžia, tėvai ramiai į viską reaguoja – bus norvegai“, – įsitikinusi ji.

Kainų skirtumai čia irgi akivaizdūs. Pasak į gimtinę tris keturis kartus per metus grįžtančios Ramunės, Lietuvoje nėra adekvataus santykio tarp atlyginimų, pensijų, pašalpų ir to, kas matoma rinkoje, parduotuvėse.

R. Šapailaitės asmeninio archyvo nuotr.

Vietinė gamta – tarsi rojus

Lietuvoje šlubuojanti sveikatos sistema nedžiugina lietuvės ir svetur. Norvegijoje, sako, ji irgi tokia, bet vietinius gelbsti sveikesnis gyvenimo būdas, sportas, dažnesnis buvimas gamtoje.

„Kadangi žiemos Norvegijoje labai sniegingos, visi – maži ir dideli – traukia slides, savaitgaliais eina į miškus, kur daug puikių slidinėjimo trasų. Net į darbą čiuožia slidėmis. Kai buvau Osle, mačiau tokių vaizdelių pačiame centre“, – tikina pašnekovė.

Ramunė traukia per dantį norvegų mediciną: esą nuo visų ligų čia yra tik du vaistai – ibumetinas ir paracetamolis. Kai lietuvė nuo peršalimo plikosi žolelių arbatą, norvegai žiūri į ją įtariai. Kaip ir į Ramunės renkamus grybus, jei tai ne voveraitės ar baravykai.

„Daugeliui norvegų ir tiedu grybai nuodingi. Jie bijo grybų, kaip velnias kryžiaus“, – kvatojasi R. Šapailaitė ir sako, kad lietuviams, kurie mėgsta uogauti, grybauti ir žvejoti, Norvegijos kraštas – tikras rojus.

Kas čia kimba? Pasak aistringos žvejės, tiek jūroje, tiek ežere, užmetęs meškerę nuo kranto, čia gali pagauti ir skumbrę, ir menkę, ir upėtakį, kartais netgi lašišą.

Būti čia ir dabar

Paklausta, ar kada žada grįžti gyventi į Lietuvą, Ramunė šypsosi: negali žinoti, kas bus ateityje. Vis tik kol turi mėgiamą darbą čia, sparnų namo kelti neketina.

Lietuviams, kurie svajoja paturistauti Norvegijoje, tautietė turi keletą patarimų.

„Svarbiausia, nenorėkite apžioti visos Norvegijos iš karto: ragaukite gardų jos pyragą dalimis. Tikrąjį šalies grožį pajusite ne per automobilio langą, o tik pabuvę gyvai gamtoje, pasidarę nors nedidelį žygį per kalnus, nukeliavę prie jūros. Ne kiekis, o kokybė tegul būna jūsų kelionės į Norvegiją šūkis“, – linki lietuvė ir prisipažįsta, kad tokios kelionių filosofijos laikosi ir pati: mėgsta keliaudama išjausti buvimą čia ir dabar.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Gera

Gera portretas
Pastaba dėl če gyvenančių ruskių
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių