– Klaipėdos miesto tarybos nario Viačeslavo Titovo pareiškimas dėl partizanų vado Adoflo Ramanausko-Vanago sukėlė didžiulį rezonansą. Kaip tai vertinti?

– Aišku, tokius nepasvertus ir neatsakingus pareiškimus (negirdėjau jo pareiškimo, tik žiniasklaidoje mačiau) vertinu neigiamai. Tačiau nereikėtų visur ieškoti plaukuotos Rusijos rankos.

Vadovaujantis ta pačia logika ir suprantant, kad atitinkama Rusijos žiniasklaida įvertins V.Titovo apipylimą miltais kaip žodžio laisvės Lietuvoje gniuždymą ir šį faktą nuolat tiražuos atitinkamai kenkdama Lietuvos įvaizdžiui, būtų galima vertinti ir liberalą, apipylusį V.Titovą miltais, kaip Rusijos užsakymo vykdytoją. Tai būtų nesąmonė. Tačiau logika tokia pati.

– Sausio 13-osios byla. Ar bus atsakyta į visus klausimus?

– Kai bus galutinis nuosprendis, tikėkimės, bus sudėlioti visi taškai ant "i". Bet, atvirai pasakius, aš nelabai tikiu, kad galutiniai vertinimais visus patenkins, nes, manau, jie bus grynai teisiniai, neįvertinant viso tuometinio įvykių konteksto tiek SSRS, tiek Rytų Europoje, tiek visame pasaulyje.

– Rusija neišduoda nė vieno kaltinamojo, atsisako bendradarbiauti atliekant apklausas. Gal reikėjo inicijuoti tarptautinį teismą, kuris įvertintų tuos įvykius?

– Nemanau, kad tarptautinė jurisdikcija galima šioje byloje. Galų gale mes esame suvereni valstybė, pas mus tai įvyko ir bent pirminius įvertinimus turėtume pateikti mes. Aišku, gali mūsų sprendimus patikrinti Europos Žmogaus Teisių Teismas. Tik toks galėtų būti tarptautinis aspektas. Viską turime įvertinti patys.

Ar gali kas atsakyti, kad Niurnbergo procesas buvo objektyvus? Teisininkai mano, kad tai buvo pats šališkiausias teismas, atstovavo tik nugalėtojų pozicijai. Niekas ten nevertino nei Molotovo-Ribbentropo pakto, nei Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupavimo ir t.t. Kažin ar įmanoma surasti visišką objektyvumą tokiuose procesuose. Sako, istoriją rašo nugalėtojai. Deja, taip ir yra, tačiau tikiuosi, kad mūsų vertinimai bus objektyvesni.

– Žiniasklaida visai neseniai pranešė, kad Rusijoje išleistas įsakas karinėn įskaiton įtraukti visus civilių lengvuosius automobilius, kad karo atveju kariškiai jais galėtų pasinaudoti, kol atvyks karo technika. Kas Rusiją gali užpulti? Su kuo ji rengiasi kariauti?

Kad nebūtų kokių nors dviprasmybių, noriu pasakyti, jog man Lietuva yra svarbiausia. Svarbesnė negu JAV, Rusija ir pan.

– Šiurkščiai tariant, kiekvienas iš proto eina savaip. Jie sako, kad juos kažkas ruošiasi pulti, mes sakome, kad rusai tuoj tuoj mus puls. Po to tiek jie, tiek mes užperkame daug šaudančio metalo. Jie – daug, mes – dar daugiau. Patenkiname karo pramonės savininkų poreikius, užganėdiname kariškius (kurių, beje, didžioji dalis tikrai yra savo tėvynių patriotai). Po to, jeigu pakeliui kas nors kur nors neiššauna, pradedame suprasti, kad milijonų milijonai išleisti tik tam, kad žudytų (pabrėžiu – žudytų) tokius pačius kaip mes ir kad lėšas, kurios galėtų būti išleistos mūsų pačių gerovei, buvo investuotos tik į geležį ir šviną, o per tą išlaidavimo laiką daug kam susiveržus diržą (išskyrus karo pramonę), praėjo ir visas gyvenimas. Po to, jeigu atsiranda panašių į R.Reaganą ir M.Gorbačiovą, kaip buvo praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje, nutariame metalą (konkrečiu atveju, branduolines galvutes), kuriam išleista milijonai ir milijardai, sunaikinti. Bet pastarajai baigčiai, kuri vienaip ar kitaip geresnė negu tiesioginis karinis konfliktas, reikia ryžtingų asmenybių, sugebančių įveikti savo prietarus, savo užprogramuotą aplinką ir nepasitikėjimą. (Antroji šio atsakymo pusė nukreipta į ateitį. Norėtųsi, kad bent ateitis būtų tokia.)

Viena žinau – ginklavimosi varžybos teigiamų rezultatų neduos. Galvoti, kad vien dėl jų Rusija nusileis ir pradės vykdyti kažkokius reikalavimus, naivu. Aplinkybės tikrai ne tokios, kokios buvo prieš SSRS ir bolševikinės sistemos griūtį. Na, ir Rusija, kaip jau minėjau, mano galva, ne SSRS. Deja, dauguma mūsų etatinių tarptautinių ekspertų patys nėra gyvai matę Rusijos, betarpiškai jos pažinę, o savo žinias ir įžvalgas gavę dažniausiai JAV.

Trumpai kalbant apie galimą Lietuvos požiūrį, manau, kad šiuo metu mes privalome vykdyti savo įsipareigojimus dėl 2 proc., skiriamų gynybai, ir ne dėl to, jog tai išspręstų mūsų gynybines problemas, o dėl to, kad įsipareigojimus kolektyvinei gynybai reikia vykdyti. Bet ir tiek. Vargu ar dabar reikėtų plėstis šia tema, nes klausimas per daug platus ir turi daug aspektų.

– Kada santykiai su Rusija gali pasikeisti?

– Nemanau, kad viską galima pakeisti per valandą, dieną ar mėnesį. Užsienio politikoje staigūs posūkiai apskritai nepageidaujami. Manyčiau, reikia pripažinti, kad Rusija tikrai nėra SSRS, o mūsų skirtingi požiūriai į istorijos faktus yra gana normali situacija. Jokios tragedijos čia nematau. Manau, kad reikia suprasti, jog Rusija buvo ir bus, kad pasauliniu lygiu ji buvo ir bus gana rimtu žaidėju, bent tokiu, su kuriuo reikia skaitytis. Reikia suprasti ir tai, kad visiškai gali būti (ir tai natūralu), jog ta pati Rusija turi ir turės savitą, galbūt mums ne visai priimtiną požiūrį įvairiais klausimais, kaip ir savitą, jiems būdingą mentalitetą. Nemanau, kad ir mes pagal savąjį mentalitetą galėtume susitapatinti, pavyzdžiui, su Pietų europiečiais.

Šiaip jau, santykiuose su Rusija nereikėtų žaisti kitų mums primesto žaidimo. Dažniau pagalvoti, kaip pasielgčiau pats būdamas jų vietoje, nestatant oponento į tokią padėtį, kai jis iš esmės teturi vienintelę ir mums nepriimtiną išeitį. Bent jau esant dabartinei situacijai, santykių su Rusija srityje norėtųsi matyti santūrų mandagumą ir, svarbiausia, solidumą.

– Vokietija labai betarpiškai bendradarbiauja su Rusija. Mūsų panosėje nutiesė dujotekį "Nord Stream", dabar turės ir antrą atšaką. Lietuvai teko šuniuko vaidmuo?

– Nieko keisto čia nematau. Kad bus būtent taip o ne kitaip mūsų politikai, prieš darydami garsius pareiškimus, turėjo įvertinti anksčiau. Kaip, beje, pripažinti ir tai, kad nori nenori, o JAV ir ES yra konkuruojantys dariniai, o todėl mūsų prioritetai ir pasirinkimai turėtų būti daug atsakingesni. Šiuo atveju vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių itin sudėtinga.

– Bet gal tas šūkaliojimas turi prasmės? Gal už nugarų nebus pasirašytas naujas Molotovo-Ribbentropo aktas?

– Mūsų pastangos ir turi būti nukreiptos į tai, kad iš viso nesusidarytų situacija, jog tokie svarstymai tarp didžiųjų valstybių taptų galimi. O jie, mano požiūriu, taptų galimi tik tada, kai tiesioginis konfliktas pasidarytų neišvengiamas. Bent jau mes neturėtume būti katalizatoriumi (nes tiesioginės įtakos pačiam procesui turime ne per daug) tokiam konfliktui. Šiuo aspektu, manau, verti dėmesio žinomi pasvarstymai – ar JAV–NATO turėtų ginti Juodkalniją?