Visgi ministrė pabrėžia, kad nepaprastosios padėties įvedimas nesuteikia teisės naudoti jėgą prieš sieną ketinančius kirsti nelegalius migrantus.

„Ką leistų nepaprastoji padėtis, tai didesnių kariuomenės pajėgumų pasitelkimą. Bet kuriuo atveju, nepaprastosios padėties įvedimas nereiškia, kad eliminuojami visi tarptautiniai įsipareigojimai. Tai, kad įvedi nepaprastąją padėtį, nereiškia, kad prieš civilius gali naudoti fizinę jėgą“, – interiu Eltai kalbėjo E. Dobrovolska.

Laisvės frakcijai priklausanti parlamentarė tvirtina, kad ateityje neabejotinai reikės grįžti prie jos pateiktų, tačiau galiausiai atsiimtų pataisų, kuriomis dalis bausmių už neapykantos kalbą būtų perkeliamos iš Baudžiamojo (BK) į Administracinių nusižengimų kodeksą (ANK).

„Dėl pačios diskusijos, ar mums reikia administracinės atsakomybės, ar baudžiamosios, kurią šiandien mes turime, tai tikrai mes grįšime, kad galėtume tiek su teisėsaugos institucijomis, su tais pačiais teisėjais diskutuoti, identifikuoti iššūkius ir jų priežastis. Tikslas yra labai paprastas – apsaugoti socialiai pažeidžiamas grupes ir visuomenę nuo neapykantos kalbos, kuri yra ydinga“, – įsitikinusi teisingumo ministrė.

Tuo metu interviu Eltai politikė taip pat pateikė savo vertinimą dėl šalyje galiojančio Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo, kuriuo ribojama viešoje erdvėje vaikams pasiekiama informacija LGBT temomis. Jos nuomone, šis įstatymas Lietuvai „garbės nedaro“, tačiau šiuo metu jokie konkretūs pakeitimai esą nėra numatyti, kadangi laukiama sprendimo Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT), o praktikoje šis įstatymas esą nekliudo publikuoti su LGBT klausimais susijusią informaciją.

„Mano asmenine nuomone, šis įstatymas yra ydingas, tik turbūt ta pozityvioji dalis, kuo aš labai džiaugiuosi ir ką reikėtų akcentuoti, kad praktikoje mes matome reportažus, objektyvias temas, kur pristatomos būtent LGBT temos problematika, tiek mes matome tuos pačius roko ar metalo koncertus“, – sakė E. Dobrovolska.

– Viename interviu esate sakiusi, kad šiuo metu Lietuvoje neegzistuoja ir nėra sukurta sistema, kuri pataisytų žmogaus elgesį. Jūs tuomet akcentavote Baudžiamojo kodekso koregavimo poreikį, kad būtent BK atsirastų normos, kuriomis būtų galima koreguoti, taisyti žmogaus elgesį. Tai ar teisingai suprantu, kad BK, jūsų nuomone, pirmiausiai yra skirtas žmogaus elgesio formavimui?

– Ką sako Bausmių vykdymo kodekso trečias straipsnis – bausmė, ypatingai laisvės atėmimo bausmė, turėtų iš esmės koreguoti nuteistojo elgesį, ir tikslas yra, kad jis, grįžęs į visuomenę, įprastą gyvenimą, galėtų savo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis. Šiandien, ką mes matome iš statistikos, kiek asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, grįžta į įkalinimo įstaigas, pakartoja vieną ar kitą nusikaltimą, tai tas skaičius vis dar yra didelis. Jis yra per didelis žiūrint į Lietuvos dydį ir gyventojų skaičių, tai atitinkamai akivaizdu, kad mūsų bausmių vykdymo sistema šiandien nerealizuoja kodekso uždavinių, ir tam spręsti reikia kompleksinių priemonių.

Akivaizdu, kad Lietuva dar nėra jų realizavusi. Viena iš jų – pačio Baudžiamojo kodekso peržiūra, ar šiandien mūsų numatytos sankcijos yra tiek atgrasančios, bet lygiai taip pat ar jos yra proporcingos. Šiuo metu, jeigu mes kalbame, kad sankcijos turi būti proporcingos, tai iš esmės, ar tas asmuo kelia pavojų visuomenei, ar turėtų būti bauda, laisvės atėmimas ir tada, be abejo, antras žingsnis, jeigu asmuo papuola į bausmių vykdymo sistemą (į įkalinimo įstaigą) – kokios ten yra sąlygos, kaip su juo yra dirbama, kokius įgaliojimus turi pareigūnai ir kaip veikia tie algoritmai.

Mūsų bausmių vykdymo sistema šiandien nerealizuoja kodekso uždavinių, ir tam spręsti reikia kompleksinių priemonių.

Iš esmės dalinė Baudžiamojo kodekso peržiūra suplanuota ir šiam rudeniui, peržiūrėti sankcijas, ypač už ekonominius nusikaltimus, ir tada mes jau turime irgi šiam rudeniui suplanavę viso Bausmių vykdymo kodekso peržiūrą, nes ką teko pamatyti per tą trumpą laiką pavasario sesijoje, tai, kad mes, deja, turime ydingą reguliavimą, kuris iš esmės prieštarauja ir tarptautinėms rekomendacijoms, ir iš esmės veikia kita kryptimi, negu mes tikimės. Mes norime sukurti kodeksą su tokia mintimi, kad jis būtų lengvai suprantamas ir pareigūnams, kad nuteistajam būtų labai aišku, koks režimas yra taikomas, ko gali reikalauti, jeigu mes kalbame apie sąlygas. Atitinkamai, mums yra svarbu užtikrinti resocializacijos algoritmą, kad asmuo ne tiesiog būtų ten laikomas, kaip buvo Sovietų Sąjungos požiūris, kad mes laikome bendrabutyje, gaujomis ir iš esmės nėra to elgesio korekcijos. Mūsų tikslas, kad kodeksas įgalintų visą sistemą dirbti su tuo asmeniu, kad iš esmės galėtų pakeisti savo požiūrį.

– Jūs kalbate apie tam tikrus institucinius pokyčius, apie tam tikrus resocializavimo poreikius, bet aš daugiau kalbu apie patį Baudžiamąjį kodeksą, jo esmę. Ar nemanote, kad būtent dėl siekio koreguoti žmogaus elgesį valstybė ima bausti už nusikaltimus, kurie vadinami nusikaltimais be aukų. Pavyzdžiui, už narkotikų vartojimą. Jūs irgi tai kritikuojate kaip vienas neproporcingiausių bausmių, šiuo metu esančių Baudžiamajame kodekse. Jūsų vertinimu, ar apskritai BK turėtų būti taikomos tam tikros bausmės už nusikaltimus be aukų?

– Mes turime labai gerai identifikuoti, kokios veikos turi būti kriminalizuotos, peržiūrėti kodeksą, ir tada pažiūrėti ten, kur mes turime nusikalstamas veikas, kokias sankcijas mes taikome, nes proporcingumas irgi yra labai svarbus, nes yra labai didelis skirtumas, ar mes taikome baudą, ar jau laisvės atėmimą. Nuo to irgi priklauso teisingumo jausmas tiek konkrečios nukentėjusios aukos, tiek visuomenės. Reikia suprasti nusikalstamų veikų specifiką, kad mes dažnai turime ne tik konkretų nukentėjusį asmenį arba jų grupę, bet ir visuomenės nesaugumą. Vienas iš pavyzdžių – neapykantos nusikaltimų specifika. Nėra taip, kad, tarkime, nukentėjo tik vienas konkrečios tautybės asmuo, bet tada ir visa tautinė bendrija iš esmės jaučia nesaugumo jausmą, jeigu tai yra neapykantos nusikaltimas. Tada yra nepasitikėjimas visuomene arba pareigūnais, jeigu nusikaltimas yra ištiriamas nepakankamai išsamiai. Suprantame, kad nusikalstamos veikos dažnai kalba ne tik apie konkrečią auką, bet ir visuomenę. Turime labai svarbų saugumo aspektą.

Kalbant, kokios veikos turėtų ar neturėtų būti kriminalizuojamos, tai yra ilgesnis procesas, kur visuomenė turbūt žiūri ir į tendencijas, ir kokia yra savimonė. Kaip pavyzdys, vienoje iš Seime sudarytų darbo grupių buvo Teisingumo ministerijos paruoštos ir pateiktos Seimui įvertinti pataisos dėl šmeižimo. Šmeižimas yra nusikaltimas, jeigu asmuo paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją ar melagingai apkaltina kitą padarius nusikalstamą veiką, bet tai tam tikra dalimi tikrai galėtų būti dekriminalizuota, nes akivaizdu, kad Civilinis kodeksas galėtų patarnauti, kai mes turime garbės ir orumo įžeidimą.

Deja, irgi turime suprasti, kad dalis visuomenės, kad ir maža, bet visada lieka, kurie iš esmės yra tie nusikaltėliai, kurie turėtų apriboti nuo visuomenės. Tikrai yra tiek fiziškai smurtaujantys, tiek keliantys pavojų. Kitais atvejais turime įsivertinti, kokios sankcijos tai turėtų būti.